„Kaunas man lyg antri namai“, – sako Lietuvoje socialinio darbo magistro diplomą įgijusi amerikietė Gabrielle Kempton, laikinojoje sostinėje praleidusi dvejus metus. Per tą laiką ji ne tik pamilo Lietuvą, gavo naudingos tarpkultūrinės patirties, bet ir atrado ją dominančią veiklą – kovą su prekyba žmonėmis, kuri išlieka opia problema tiek šiapus, tiek anapus Atlanto.
Savo baigiamajame magistro darbe, kurį rengei studijuodama socialinį darbą Vytauto Didžiojo universitete, palyginai kovą su prekyba žmonėmis JAV ir Lietuvoje. Ką sužinojai jį rengdama?
Vienas įdomiausių dalykų buvo tai, kuo prekyba žmonėmis skiriasi šiose šalyse. Lietuvės dažnai tapdavo prekybos žmonėmis aukomis, kai vykdavo į užsienį ieškodamos darbo. Tokio tipo spąstų pasitaiko ir JAV (dažniausiai į šią šalį atvykstančioms užsienietėms), tačiau amerikietės aukomis dažniau tapdavo dėl nesveikų, išnaudojamųjų santykių.
Kitas įdomus skirtumas yra susijęs su organizacijų, kovojančių su prekyba žmonėmis, bendradarbiavimu. Dauguma mano ištirtų organizacijų JAV dirba drauge, siekdamos patenkinti nukentėjusiųjų poreikius. Kiekviena organizacija specializuojasi konkrečioje srityje, tarkim, viena suteikia gyvenamąją vietą, kita – teisinę paramą ir t. t. O Lietuvoje mano tirtos organizacijos dirba atskirai. Jos aiškinasi aukų poreikius ir ieško būdų juos patenkinti savo organizacijos viduje.
Minėjai, jog būtent studijuodama Lietuvoje ir susidomėjai kova su prekyba žmonėmis. Ar tai susiję su Tavo praktika organizacijoje „Lietuvos Caritas“? Ką Tau davė ši patirtis?
Praktika su „Lietuvos Caritu“ man labai patiko. Tai buvo nuostabi patirtis – darbas su žmonėmis, su kuriais anksčiau buvau mažai susidūrusi. Mano vadovai šioje organizacijoje suteikė daug galimybių savarankiškai vykdyti projektus, įgyti patirties, supažindino su veiksmais, padedančiais prekybos žmonėmis aukoms. Po to nebuvo sunku persiorientuoti iš darbo šioje srityje Lietuvoje į analogišką veiklą JAV. Prekyba žmonėmis šiose šalyse vyksta skirtingai, tačiau aukų poreikiai labai panašūs, kaip ir joms teikiamos paslaugos.
JAV dirbai socialinių paslaugų organizacijoje, kuri kovoja su benamyste, psichinėmis ligomis, badu, skurdu. Kokios buvo Tavo pareigos?
Aš dirbau su benamiais paaugliais, stengiausi, kad jų pagrindiniai poreikiai būtų patenkinti, kad jie turėtų šiltų drabužių žiemai, kad jiems būtų suteikta medicinos pagalba, gyvenamoji vieta, darbas. Taip pat kovojome su krizėmis, padėjome jiems baigti mokyklą, įstoti į koledžą, vykdėme grupines pokalbių sesijas jiems aktualiomis temomis. Dar turėjome erdvę, kur žmonės galėjo ateiti ir jaustis saugiai, praleisti dieną ne gatvėje.
Kodėl pasirinkai studijas Lietuvoje?
Mano pirmoji studijų užsienyje patirtis buvo Lietuvoje, Klaipėdoje, – čia atvykau dalyvaudama mainų programoje bakalauro studijų metais. Viena iš mano dėstytojų pasiūlė Lietuvą kaip puikią vietą patirti kažką nauja. O į Kauną atvykau praėjus metams po studijų Klaipėdoje. Jau buvau įsimylėjusi Lietuvą ir laukiau galimybės vėl čia apsigyventi. Vienas draugas papasakojo apie Vytauto Didžiojo universitete vykdomą socialinio darbo magistrantūros programą, ir aš su džiaugsmu pasinaudojau šia proga vėl pagyventi Lietuvoje.
Kaip įsivaizdavai Lietuvą prieš atvykdama čia? Kokį įspūdį ji Tau paliko, kai pagaliau apsilankei?
Įsivaizdavau šią šalį kaip daug skirtingų dalykų. Žinojau šiek tiek Lietuvos istorijos ir geografinę jos padėtį, bet buvau mažai susipažinusi su jos širdimi – kultūra. Maniau, kad architektūra bus panaši į Vakarų Europos, oras bus šaltas, dangus bus pilkas, bet žmonės bus madingai, spalvingai apsirengę, ryšės šalius.
Atvykusi į Klaipėdą, iškart pastebėjau vieną skirtumą tarp savo ir lietuvių kultūros – šypsojimąsi nepažįstamiems. Amerikiečiai noriai šypsosi žmonėms, kurių nepažįsta: praeiviams gatvėje, parduotuvėse, kavinėse, mums šypsena yra lyg pasisveikinimas. Pastebėjau, kad lietuviai to nedaro taip dažnai. O Kaunas paliko kitokį pirmą įspūdį, nes jau buvau susipažinusi su Lietuva. Atvykusi iškart pagalvojau, kad kauniečiai draugiškesni, nei klaipėdiečiai. Vos atvykusi į šį miestą pasijutau lyg namie. Kaune jaučiau tam tikrą gyvumą, jis man labai patiko. Nors niekad anksčiau Kaune negyvenau, jis man atrodė pažįstamas, artimas, lyg būtų mano miestas.
Kaip apibūdintum lietuvius, jų būdą? Ar greitai prisitaikei prie lietuviškos gyvensenos ir tradicijų?
Lietuvius apibūdinčiau kaip atsparius, smarkius, viltingus ir nepaprastai malonius savo draugams. Dar neteko pamatyti iššūkio, su kuriuo lietuviai negalėtų susidoroti. Man atrodo, kad Lietuvoje prisitaikiau gana greitai, nors ir buvo tam tikrų visuomenės normų, prie kurių prisiderinti reikėjo laiko. Man tikrai labai patiko galimybė pasinerti į kitokią kultūrą.
Viena įdomiausių lietuviškų tradicijų – Visų šventųjų diena. Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau Laisvės alėjoje išdėliotas žvakutes ir tą liūdną, ramią atmosferą žmonių eisenoje. Man tai paliko didelį įspūdį.
Kokie Tavo ateities planai? Galbūt juose yra vietos ir Lietuvai?
Norėčiau dirbti psichologe-konsultante, padėti žmonėms įveikti savo problemas. Būtų puiku tęsti darbą kovojant su prekyba žmonėmis, tačiau mane taip pat labai džiugina galimybė dirbti su dar nepažintomis žmonių grupėmis. Tiesą sakant, dar tiksliai nežinau, ką veiksiu ateityje. Labai norėčiau vieną dieną sugrįžti į Kauną. Lietuva pakeitė mano gyvenimą, ji visada man bus lyg antri namai, mano širdyje jai visada bus vietos.
Apskritai gyvenimas visiškai kitokioje kultūroje man padėjo plačiau pažvelgti ir geriau suvokti socialines problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Dabar galiu suprasti daug daugiau skirtingų žmonių, nes esu studijavusi ir gyvenusi su žmonėmis iš 20 skirtingų kultūrų. Tai padėjo man daug išmokti ir pakeitė mano pasaulėžiūrą.
Koks Tau pasirodė Vytauto Didžiojo universitetas? Ar jis pakankamai draugiškas užsienio studentams?
Man patiko kiekviena minutė, praleista VDU. Visi, su kuriais bendravau universitete, buvo labai malonūs ir labai stengėsi užtikrinti, kad studijos man suteiktų tai, ko man reikia. Remdamasi savo patirtimi galiu tvirtai teigti, kad užsienio studentams VDU tikrai draugiškas. Socialinio darbo programos dėstytojų ir Tarptautinių ryšių tarnybos darbuotojų dėka universitete jaučiausi sava. Savo studijų programoje buvau vienintelė užsienietė, bet niekada nesijaučiau atskirta. Šiame universitete užmezgiau tikrai puikių pažinčių, labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau čia studijuoti.
Tarptautinių ryšių tarnyba man suteikė daug žinių apie Lietuvą, ko tikėtis atvykus, padėjo išsiųsti reikalingas paraiškas ir gauti leidimus, organizavo daug renginių, padedančių susipažinti su kitais užsienio studentais. Socialinio darbo katedra daug dirbo, siekdama suteikti man medžiagą anglų kalba, užtikrinti, kad sėkmingai dalyvaučiau paskaitose. Jei tik kildavo klausimų apie miestą, paskaitas, transportą ar bet ką kita, visada atsirasdavo padedančių žmonių.
VDU
Nuotraukos iš pašnekovės asmeninio archyvo