Tikriausiai ne vienas iš mūsų manėme, kad aistra ir erotika, ir net mintys apie šiuos saldžius jausmus, yra ne tik netinkamos krikščionėms, padorioms moterims, bet apskirtai yra nuodėmingi dalykai. Tačiau, pasirodo, mes labai klydome. Aistra ir erotika reikalingos mūsų gyvenime, nes moko mus dovanoti save ir priimti kitą kaip dovaną… Apie visa tai iš kunigo Arūno Simonavičiaus lupų.
Erotika nebūtinai nuodėminga
Norime ar ne, visi švenčia vasario mėnesį šv. Valentino dieną. Smagiausia tai, kad yra daug žmonių, kurie ją švenčia jautriai ir neiškrisdami iš pagarbumo bei jautrumo ribų. Tokios šventės akivaizdoje norisi pasidalinti pamąstymais apie erotiką ir tikėjimą. Keista, kad yra galvojama, jog erotikos tema esti už religijos ribų, arba kad tai tik nuodėmės atvejai. Manau, jog taip nėra! Pabandysiu pasidalinti savo pastebėjimais.
Erotika talpina daug jausmo ir šilumos: tiek kūno, tiek charakterio; pagarbos bei rūpesčio ir savimi, ir kitu. Nuodėmingąją pusę visi supranta ir nėra reikalo jos čia aptarinėti, bet norisi pasakyti, kad erotinis prieskonis yra natūralus ir jokiu būdu neaplenkia dvasinės patirties. To, ką pasakysiu, tikslas nėra ką nors šokiruoti. Siekiama parodyti, kad tikėjimas apima visas gyvenimo sritis ir meilės rūšis, kad tikėjimas – tai gyvo santykio, prasmės bei grožio galimybė.
Kur apie geismus kalbama Biblijoje
Biblijos Giesmių Giesmė – erotinė literatūra. Tai knyga, kaip vienas kitą turėtų matyti du asmenys ir kaip jie turėtų bendrauti: Dievas geidžia žmogaus, žmogus geidžia Dievo; vaikinas geidžia merginos, o mergina – vaikino. Jie turėtų vienas kitam save dovanoti. Jei mes mokėtumėme taip vienas kitą matyti ir jausti, žavėtis vieni kitais, išlavėtų daug mąstymo ir pagarbaus bei pozityvaus bendravimo įgūdžių, atsirastų daugiau spalvų kalboje ir kasdieniame bendravime. Erotinė meilė teikia gyvybę, švelnumą, puošia mūsų ryšių išraiškas. Nepagalvokite nieko blogo, bet šitoje knygoje yra daug išaiškinimų ir apie šv. Mišių apeigoms, pavyzdžiui, Altoriaus bučiavimą, kvapus, susitikimą su Mylimuoju, Komunijos svarbą ir esmę.
Visi žinome, kad ši meilės rūšis kuria ne tik naują gyvybę, bet ir gražius santykius. Juk vyras ir moteris mylėdamiesi kuria, o būtent šios kūrybos metu ir tampa panašūs į Dievą Tėvą, kuris sukūrė žmogų ir pakvietė būti jo bendrakūrėjais.
Be meilės ir aistros nebūtų žmonijos
Be šios meilės rūšies nebūtų prasidėjus ir žmonijos istorija. Giesmių Giesmė yra skaitoma įvairiausiais atvejais. Gal nebus per drąsu sakyti, kad ir mirties dieną ji savo turiniu labai tinka. Ši iš Dievo Tėvo išplaukianti meilė viskam teikia judėjimą, atnaujina šeimose kūno ir psichikos sveikatą. Tiesa, tai labai gaivališka jėga ir sukylanti iki didžiausių audrų, bet dėl to negali būti ignoruojama. Be to, būtina mokytis ją apvaldyti ir ja naudotis tvarkingai.
Santuokos sakramento grožis
Nežinau, ar kitose religinio gyvenimo sferose galima pajausti erotikos, bet santuokos sakramente ir visose jo apeigose – tikrai taip. O ypač šv. Mišiose, nes čia erotika yra išreikšta veiksmais, maldomis, vidiniu nusistatymu. Popiežius Benediktas XVI kalba, kad erotinė meilė tenkina plačiąja prasme žmogaus poreikį duoti meilės ir jos gauti. Beje, priimti meilę irgi reikia mokytis… Ir tai nėra lengvos pamokos.
Erotinė meilė, manau, moko pamatyti, kas yra gražu, ir pastebėtą grožį ir gėrį išreikšti kaip padėką ir susižavėjimą. Taip darome ir šv. Mišiose, maldose, kada bendraujame su Dievu. Taip pat ir su žmonėmis bendraudami.
Ir dar…
Jei erotinė meilė teikia gyvybę, o, manau, kad ne tik lytine prasme, tai suprantama, kad ir mokėjimas maitinti kitą yra dalijimasis savo gyvybe.
Štai dar keletas mano pastebėjimų iš Šventojo Rašto. Jame sakoma, kad Dievas savo tautą vilioja, nori ją sužavėti. Šv. Komunijos metu lietuviai gieda: „Tavęs, Jėzau, geidžiu, / Ateik, Tavęs laukiu“.
Į erotiką nereikia žiūrėti supornografintai. Rusai teisingai sako, kad nėra nuodo, yra tik nuodinga dozė.
Ištraukos iš Senojo Testamento Giesmių Giesmės
[Ji] Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais!
Malonesnė tavo meilė, negu vynas,
negu tavo brangiojo aliejaus kvapas!
Tavo vardas – palieti kvepalai, –
užtat tave mergaitės myli.
(Gg 1, 2–3)
Mano mylimasis yra man miros ryšulys,
prigludęs tarp mano krūtų.
Mano mylimasis yra man henos žiedų puokštė
En-Gedžio vynuogių soduose.
[Jis] Ak, kokia tu graži, mano mylimoji,
ak, kokia graži esi,
tavo akys kaip balandžių!
[Ji] Ak, koksai tu gražus, mano mylimasis –
iš tikrųjų gražus!
Mūsų guolis pavėsinėje;
mūsų namų sijos iš kedrų,
o gegnės iš kiparisų.
Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija.
[Jis] Kaip lelija tarp erškėčių –
mano mylimoji tarp merginų!
[Ji] Kaip obelis tarp miško medžių –
mano mylimasis tarp vaikinų!
Kaip smagu sėdėti jo paūksmėje,
ir jo vaisiai man saldūs.
Mane jis įvedė į pokylio menę,
ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.
Stiprink mane razinų tešlainiu,
atgaivink mane obuoliais,
nes aš sergu meile.
Jo kairė ranka buvo man po galva,
o dešiniąja jis mane apkabino!
(Gg 1, 13 – 2, 6)