Pradinis / Laikas Sau / Neištikimybės painiava

Neištikimybės painiava

3929-000026Tuos, kurie buvo išduoti, nuo žodžio „neištikimybė“ tiesiog nukrečia šiurpas. Viduramžiais gyvenęs italas Dantė išdavusius pasitikėjimą žmones savo „Dieviškojoje komedijoje“ įkėlė į devintąjį pragaro ratą. Ir vis dėlto tai gana dažna…

Neištikimybės įvairovė neišmatuojama: kai kuriems taip atsitinka, kiti to nori; su meilužiais bendraujama labai dažnai arba labai retai, keletą mėnesių ir dešimtis metų, spontaniškai ir pagal grafiką; kartais tik vienas turi porą ar šeimą, kartais abu; egzistuoja ir dvasinė neištikimybė, kuri gali dar labiau kankinti. Vienais atvejais iš tiesų mylimas meilužis, kitais – gilesni jausmai sieja porą, o meilužiai gali keistis, bet dažniausiai nei patys veikėjai, nei išorinis stebėtojas nebežino, kur tiesa, ir kuo daugiau dalyvių, tuo sunkiau ką nors išspręsti. Suprasti, kokie yra tikrieji jausmai, tampa gyvybiškai svarbu. Išduotieji dažnai patiria tokius intensyvius neigiamus jausmus, kad nebesigilina, kokios neištikimybės priežastys, o tik kenčia ir kaltina. Bet tik suvokdami, kodėl buvo pasukta neištikimybės keliu, galime kalbėti, kaip išspręsti šią sudėtingą santykių problemą.

Kodėl žmonės būna neištikimi? Nemažai atsakymų galima rasti 2009 m. išleistoje Yves Dalpe knygoje „Neištikimybė nėra banali“. Pavyzdžių taip pat galima pateikti iš savo, kaip psichologės, patirties. Kai kurios neištikimybės priežastys banalios ir aiškios, o būna ir labai keistų. Akivaizdu, kad neištikimybė svetimautojui atneša neabejotiną naudą, dėl kurios jis nelinkęs to atsisakyti. Štai apie kokias neištikimybės priežastis kalba klientai (toliau pateikiamos ištraukos iš konsultacijų ir klientų dienoraščių).

Neištikimybė išgelbsti nuo depresijos dviese

Žinoma, dažniausiai neištikimybę lemia santykių problemos, o ypač chroniškos, kai po kovų žmones apima nusivylimas, sustingimas ir nuobodulys. Dažniausiai taip atsitinka, kai santykius paliečia vidurio amžiaus krizė. Po karo garuoja griuvėsiai, žmonės vienas kitą slopina, atskiri kambariai, mirę santykiai, tuščiame kevale nieko nevyksta. Iš klientės dienoraščio prieš skyrybas: Rašau apie namus, kuriuose žmonės nematė vienas kito, laikas sustodavo, gėlės numirdavo ir neužeidavo jokie padarai. Man sunku rašyti, aš nenoriu ten grįžti. Man taip sunku kiekvieną vakarą užšalti. Duokite leidimą išeiti. Jei tokioje situacijoje niekas nesikeis, pralaimės abu. Nusivylęs vyras nesiryžta išeiti, bet susiranda meilužę ir jinai jo laukia. Trečias žmogus gali būti tik laikinas pakeleivis, tik priemonė sukaupti jėgas ir apsispręsti arba tikra naujo gyvenimo viltis.

Neištikimybė laikinai atgaivina ir pakelia savivertę

Neištikimybė padeda išsitiesti. Galima pasimėgauti nuostabia santykių pradžia, kai dar neprikaupta nuoskaudų, viskas gyva ir laisva. O jei rasime žmogų, kuris vertingesnis nei mes patys, tai net ir mūsų vertė gali pakilti. Meilužiai vienas kitą vertina geriau, nes negyvena kartu, vienas kito paveikslo negadina gyvenimo proza. Klientas, besiruošiantis skirtis su antra žmona, buvusia meiluže, pasakoja: Tuos porą metų, kai gyvenau su žmona ir norėdamas susitikti turėjau įveikti dideles kliūtis, aistra buvo stipri, o susitikimai nekasdieniški, jausmingi. Kai išsiskyriau su žmona ir ėmėme gyventi kartu, visa romantika dingo per keletą mėnesių ir aš supratau, kad sutariame daug blogiau nei su žmona. Meilužių meilė paradoksaliai primena psichoterapiją: kai žmonės nesusiduria realiame gyvenime, galima sukurti gydantį santykį. Ji manęs klausosi, mane giria, šalia jos aš imu tikėti savimi ir atsigaunu. Kai ją sutikau, atsirado noras dirbti ir gyvenimas tapo šviesesnis.

Neištikimybė padeda išlaikyti optimalų atstumą

Neištikimybė suteikia laisvę ir perspektyvą, kai žmogus dūsta nuo artumo. Čia kaip anekdote apie Leniną: žmonai pasakei, kad eini pas meilužę, meilužei – pas žmoną, o pats į kamaraitę ir mokytis, mokytis... Kai jautiesi silpnas, artumas gali būti baisus. Galima susilieti ir nebesuvokti savo norų, nebesugebėti paprieštarauti, tapti valdomam, jaustis stebimam, būti nuvertintam. Baisu priartėti ir pakliūti į apgailėtiną padėtį, baisu, kad tave gali palikti ir tu kentėsi. Kai žmogus bijo per didelės priklausomybės nuo vieno, suranda antrą ir išlieka nepriklausomas nuo abiejų: Nors aš labai myliu vyrą, kartais jaučiu, kad nebėra manojo „Aš“, ir man tiesiog ima trūkti oro. Jis sako, jog žmona ir vyras viską turi daryti kartu, galima pagalvoti, kad visą laiką turime laikytis už rankų. Aš darausi vis labiau suirzusi, kol susipykstam. Tik tada aš išdrįstu vakarą praleisti ne namie ir susitikti su buvusiuoju. O kitą dieną jau ir vėl norisi būti kartu.

Neištikimybė – savotiška seksualinė terapija

Kai kas geidulingumą atskiria nuo meilės. Tyrimai rodo, kad net 20 procentų žmonių seksualumas išauga, kai susipykstama ar kai bėgama nuo prislėgtumo: Kai man liūdna, džiaugsmą sukelia tik seksas. Kartais pomėgis virsta į sekso maniją, užkariavimas sukelia adrenaliną, išsirinktas žmogus „išpakuojamas“ ir vėl vaikštoma po parduotuvę, tuštumos darosi vis daugiau. Sekso ieškoma ir dėl nesuderinamų biologinių dalykų: kai kurie žmonės iš tiesų turi labai stiprų libido, kitiems beveik nereikia mylėtis, o mylinčiojo jausmai pakimba tarp dangaus ir žemės: Seksualiniai santykiai su vyru man niekada nebuvo malonūs ir jie vyksta tik kas kelis mėnesius, bet juk tai nereiškia, kad jis turi eiti pas kitas?

Neištikimybė – santuokos ramentas

Keisčiausia priežastis: kartais pasitelkiant neištikimybę bandoma iš paskutiniųjų išlaikyti dingstančią meilę, kai mylintysis bando nešti visą santykių naštą ir jos nepaneša. Neištikimybė – tarsi ramentas, kai reikia kompensuoti ne tik seksualinį, bet ir, pavyzdžiui, kalbėjimosi, jausmų trūkumą: Aš visada sakau: meilužis – geriausias vyro draugas! Jei jo nebūtų, ji mane kiekvieną vakarą terorizuotų. Kai trūkumas kompensuotas, sutuoktinių santykiai daug geresni: Kai dabar galvoju apie gyvenimą santuokoje, matau, kad iš tikro gerai sutarėme su vyru tik tuos ketverius metus, kai turėjau meilužį. Mano nuotaika būdavo puiki ir iš vyro reikalavau daug mažiau. Žmogus vertina mylimąjį, ieško sprendimo, iš visų jėgų dangsto bendravimo skyles. Neištikimybė – tik palaikymas, atgaiva, neigiamų jausmų kanalizacija, kai išsiskyrimas negalimas, o jausmai karšti ir skaudantys: Aš negaliu išsakyti nepasitenkinimo mylimajam ir guodžiuosi gerbėjui, taip išvengdama skausmingo apleistumo jausmo. O gal padėtų, jei mylimasis negalvotų, kad aš jo visiems laikams, ir pavydėtų? Gal tada aš atkreipčiau jo dėmesį? Gerbėjas tik žaisliukas poros rankose. Jis trumpam leis įkvėpti oro, pakels partnerės savivertę, kad įgavus naujų jėgų būtų galima grįžti pas mylimąjį.

Neištikimybė – tiesos paieška

Papildomi santykiai gali būti drąsus eksperimentas, norint suvokti tiesą: ar iš tiesų myliu, ar ne? Gal su kitu būtų geriau? O gal klystama, kai norisi išeiti? Neištikimybė gali padėti vieno ar abiejų vystymuisi ir net sutvirtinti šeimą. Toje sukrečiančioje kelionėje aš netikėtai stipriai įsimylėjau. Grįžusi namo suvokiau, kiek daug prarasčiau, jei subyrėtų šeima, bet taip pat aštriai ilgėjausi kitokio gyvenimo, kuris būtų, jei išeičiau pas jį. Visiškai nusikankinusi abejonėse, vieną dieną pajutau, jog manęs tarsi nėra: gyvenau susiliejusi su vyru, o kelionėje beveik priėjau prie to, kad tą patį padaryčiau su kitu. Pamažu ėmiau suvokti savo identiškumą, kad, nebūdama pati savimi, nė vieno iš jų nemylėjau iš tikro.

Neištikimybė – poligamijos apraiška

Galų gale neištikimybė gali būti bandymas tiesiog mylėti du žmones. Jos labai skirtingos ir viena kitą papildo. Aš labai prie jų prisirišau ir man reikia jų abiejų, net seksualiai. Jos nujaučia, kaip yra, bet manęs negaudo, nes man užtenka jėgų jas abi padaryti laimingas. Pavydžiu musulmonams…

Ir dar…

Silpstant tradicijoms, bendruomenei, didėjant susvetimėjimui, meilė atrodo vienintelis išsigelbėjimas. Didžiausias tykantis pavojus – būti nemylimam, būti su žmogumi, kuris manęs nemyli, veda į pražūtį. Priklausomybė žmogui reikalinga kaip deguonis. Nemylimų žmonių imuninė sistema blogiau kovoja su ligomis ir blogiau priešinasi augliams. Tik kodėl taip sunku mylėti vieną žmogų? Kuo artimesnis bendravimas, tuo labiau išryškėja patologiniai dalykai, turintys kankinančias pasekmes abiem, ir neretai tenka nusileisti tam, kuris sveikesnis. Neištikimybė tampa išeitimi bėgant nuo kančios ar net ligos. Kuo toliau, tuo labiau žmonės jaučia teisę į asmeninę laimę ir bendravimas su vienu žmogumi nebepatenkina visų jų poreikių. Ilgėja gyvenimo trukmė, žmonės keičiasi, todėl vidury gyvenimo jie gali suvokti, kad nebetinka vienas kitam. Kuo įvairesnė kultūra, tuo daugiau bendravimo galimybių ji linkusi pasiūlyti. Ar ateityje neištikimybė netaps norma?

O gal išdrįsti nebemeluoti ir drąsiai spręsti santykių problemas: „Mes nutolome, aš dairausi aplink, bandydamas rasti artimą žmogų, nebegaliu, nebemoku priartėti prie tavęs…“ Gal verta meilės ieškoti ne keičiant partnerius, o dviese, su tuo pačiu žmogumi? Juk net jei neištikimybė ir kažką duoda, ji sugriauna nepalyginti daugiau: ne tik šeimą, bet ir savivertę, pasitikėjimą kitais, tikėjimą ateitimi. Atsiradus trečiam žmogui gali pasidaryti taip sunku, kad nors persiplėšk. Žaidimas su meilės santykiais – tai grėsmė susprogdinti emocinį dinamitą. Meilės ryšį mokslininkai lygina su motinos ir kūdikio ryšiu – jis labai stiprus, o atsiskyrimas sukelia baimę ir neištveriamą skausmą. Prasideda tikras moralinis pragaras: situacija išsispręstų tik tuomet, jei vienas iš mūsų numirtų. Bet kuriuo atveju reikės ko nors gedėti, o neteisingo pasirinkimo gali tekti gailėtis ilgai. Todėl tiesą būtina surasti kuo greičiau.

Parengė Genovaitė Bončkutė-Petronienė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top