Stebėtina tai, kad politinių partijų susitarimas dėl Astravo atominės elektrinės (AE) labiau sukėlė pasipiktinimą neva dėl dešimtmetį miegojusio politinio elito, nei išprovokavo konstruktyvią diskusiją dėl būsimų Lietuvos žingsnių. Iki pirmųjų pranešimų apie incidentus Astravo AE Lietuvos atstovų kalbos apie Minsko branduolinį projektą neišsiskyrė skambiomis frazėmis, o pats statybų procesas sunkiai skynėsi kelią į pirmuosius dienraščių puslapius. Ar tai reiškia, kad Lietuvos užsienio politika Astravo AE atžvilgiu buvo klaidinga? O galbūt jos nebuvo išvis?
Kodėl „Astravo klausimas“ reikalauja Lietuvos dėmesio?
Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, didžiausia Baltarusijos atominės elektrinės problema yra jos vieta. Nedidelis atstumas nuo Vilniaus įpareigoja atsakingas tarnybas ruošti sostinės evakuacijos planus, įsigyti tam reikalingas priemones ir išvystyti reikiamą infrastruktūrą. Minsko planai aušinti branduolinius reaktorius Neries vandeniu taip pat sukelia papildomų problemų. Neris priklauso Nemuno baseinui – pagrindiniam Lietuvos geriamojo vandens šaltiniui. Taigi kaip reikės elgtis radiacijos nuotėkio atveju? Kitaip tariant, nauda tenka Baltarusijai, o sostine ir geriamojo vandens ištekliais rizikuoja Lietuva.
Nerimą kelia ir atsainus kaimyno požiūris į saugumą ir tarptautinę teisę. Jungtinių Tautų Espoo ir Orhuso konvencijų įgyvendinimo komitetai nustatė, kad Astravo AE pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus. Žmogaus teises ginanti organizacija „Amnesty International“ fiksavo Minsko represijas prieš aplinkosaugos aktyvistus ir pilietinę visuomenę, nepritariančią branduolinės energetikos plėtrai. 2016 m. Lietuvą pasiekė pranešimai apie bent tris reikšmingas avarijas: balandį sugriuvo vieno iš pastatų gelžbetoninės konstrukcijos, birželį pranešta apie dar vieną incidentą, o liepą fiksuotas 330 tonų sveriančio branduolinio reaktoriaus korpuso kritimas iš 2–4 metrų aukščio. Nukritusį korpusą nuspręsta pakeisti, tačiau naujasis korpusas transportavimo metu kliudė prie geležinkelio bėgių esantį stulpą.
Galiausiai Astravo AE yra ne tik Minsko, bet ir Maskvos projektas. Rusija dengia 90 proc. projekto išlaidų, jį vysto Kremliui priklausanti bendrovė, tam naudojama rusiška technologija. Turint omenyje buvusius energetinius konfliktus tarp Rusijos ir Baltarusijos bei dabartinę politinę įtampą, naivu manyti, kad visokeriopa Rusijos parama Astravo AE statyboms yra vien tik geros valios ženklas. Veikiau tai yra apgalvota Rusijos investicija į priemonę, padėsiančią daryti poveikį Lietuvos energetikos sistemai, išnaudoti tarpvalstybines Lietuvos jungtis su Švedija ir Lenkija Astravo AE pagamintos elektros eksportui, trukdyti Lietuvai pakeisti sinchroninę zoną, o kartu – reikalauti lojalumo iš Minsko mainais už Rusijos paramą. Neverta atmesti ir to, kad Astravo ir Baltijos (Karaliaučiuje) atominių elektrinių projektais siekta įtikinti Lietuvą Visagino AE nekonkurencingumu.
Ar branduolinis projektas Vilniaus kaimynystėje buvo pamirštas?
Per penkerius metus, skaičiuojant nuo 2011 m. iki 2016 m. vidurio, Astravo AE klausimas keltas 150 aukščiausio lygio susitikimų. Apie tai kalbėta politinių konsultacijų metu, dirbo Lietuvos ekspertai. Įvairiuose dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose Lietuvos atstovai, nenorėdami sudaryti įspūdžio, kad bandoma kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, vengdavo tiesiogiai prieštarauti Astravo AE projektui ir nutylėdavo politinę jo problematiką, bet apeliuodavo į daugiau ar mažiau visiems aktualų branduolinės saugos klausimą.
Nors apie branduolinę saugą nemažai kalbėta dvišaliuose susitikimuose su Baltijos jūros regiono valstybių ir JAV atstovais, daugiausia Lietuvos pozicijai atstovauta tarptautinėse organizacijose. Branduolinės saugos klausimas ne tik keltas rutininiuose Europos Sąjungos posėdžiuose, bet ir tiesiogiai išdėstytas aukščiausiems jų pareigūnams. Apie tai diskutuota su Europos Komisijos pirmininku, vyriausiąja įgaliotine, vicepirmininkais, komisarais ir Europos Parlamento nariais. Branduolinės saugos problematika aptarta prestižiniuose Branduolinio saugumo viršūnių susitikimuose bei Azijos ir Europos forume. Lietuva ragino Tarptautinę atominės energijos agentūrą aktyviau įsitraukti užtikrinant Astravo AE branduolinę saugą. Lietuvos iniciatyva Astravo AE atitiktis tarptautinės teisės principams svarstyta Espoo konvencijos įgyvendinimo komitete – jis konstatavo konvencijos pažeidimus.
Tad Astravo AE Lietuvos užsienio politikoje pamiršta nebuvo. Lietuva turėjo nuoseklią poziciją – siekį užtikrinti objekto branduolinę saugą, kuriai atstovavo tiek konservatorių, tiek socialdemokratų suformuotos vyriausybės. Branduolinės saugos problematiką Lietuvos kaimynystėje dažnai akcentavo Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė. Branduolinės saugos klausimą kėlė Lietuvos užsienio reikalų ir energetikos ministrai. Astravo AE klausimu dirbo ir Aplinkos ministerijos specialistai, situaciją sekė Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas ir Valstybės saugumo tarnyba.
Užtikrinti branduolinę saugą ar priešintis statyboms?
Aišku, dabar, kai Astravo aušinimo bokštai matomi iš virš Vilniaus pakibusio oro baliono, galima sakyti, kad tokia pozicija buvo pernelyg švelni. Taip pat galima kritikuoti, kad nebuvo atsižvelgta į politinius Astravo AE iššūkius. Tik ar pagrįstai, ar derėjo elgtis kitaip?
Pirmiausia reiktų suvokti, kad Lietuvos rūpinimasis branduoline sauga Baltarusijoje neturėtų būti suprantamas pažodžiui, veikiau tai reiktų vertinti kaip diplomatinę gudrybę. Viena vertus, aukštų branduolinio saugumo standartų ir procedūrų, išdėstytų tarptautinėse konvencijose, laikymasis didina projektų išlaidas ir lėtina jų įgyvendinimą. Kita vertus, bandymai apeliuoti į tarptautinę teisę ir įtraukti tarptautines organizacijas į Astravo AE statybų procesą kartu yra ir siekis spręsti problemą kitų rankomis, ir bandymas diskredituoti Minską. Jungtinių Tautų Organizacijos Espoo ir Orhuso konvencijų įgyvendinimo komitetų išvados, kad Baltarusija pažeidžia šias konvencijas, ar „Amnesty International“ ataskaitos, kad Baltarusija persekioja branduolinės energetikos priešininkus, Astravo AE projektą juodina labiau nei aršiausia Lietuvos retorika.
Tokios pozicijos pasirinkimą veikė ir Visagino projektas. Lietuvos branduolinę jėgainę planuota statyti prie pat Baltarusijos ir Latvijos sienų. Kaip įtikinti tarptautinę bendruomenę, kad Astravo AE prie pat Vilniaus yra blogai, tačiau Visagino AE prie Daugpilio – gerai? Kai atstumas argumentu būti negalėjo, juo galėjo būti branduolinė sauga.
Taip pat buvo tikimybė, kad Astravo AE statybos bus sustabdytos dėl buksuojančios Rusijos ekonomikos. Nepaisant pradėtų Baltijos AE statybų Karaliaučiuje, 2013 m. Rusija jas sustabdė dėl lėšų stygiaus, todėl Astravo AE atžvilgiu galima buvo tikėtis panašios baigties. Branduolinės jėgainės statybos Baltarusijoje prasidėjo 2013 m. lapkritį, o vos po kelių mėnesių, 2014 m. vasarį, Rusijos kariuomenė užgrobė Krymą. Po to prasidėjo JAV ir Europos Sąjungos sankcijos, krito naftos kainos, nuvertėjo rublis. Rusija numatė Sočio olimpiados sąmatai prilygstančias išlaidas Krymo integracijai ir įsivėlė į Sirijos mėsmalę. Tad ar Lietuvos užsienio politika turėjo būti subtili ir apdairi, ar reikėjo užimti griežtesnę poziciją?
Klausimas lieka atviras, bet viešojoje erdvėje pasirodantys pareiškimai, kad Astravo AE klausimu nebūta užsienio politikos, – klaidingi.
Justinas Juozaitis, Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros doktorantas