Atgimusi Austrijos lietuvių bendruomenė garsina Lietuvą ir jos kūrėjus

Karų ir kitų negandų po pasaulį išblaškyti lietuviai nuo seno būrėsi ir steigė bendruomenes. Nors dabar gyvename visai kitokiu laikmečiu, dalis jų išlaikė savo svarbą ir šiandien sėkmingai tęsia veiklą. Štai seniausiai lietuvių bendruomeninei organizacijai Europoje, įsteigtai Vokietijoje, – daugiau nei 70 metų. Nedaug nuo jos atsilieka Austrijos lietuvių bendruomenė. Tiesa, ši kūrėsi keliais etapais. Kaip ji atrodo ir kuo gyvena šiandien, papasakojo nuo 2016-ųjų šios organizacijos pirmininkės pareigas einanti Jolita Skinulytė-Niakšu.

Bendruomenės atkūrimas

Po Antrojo pasaulinio karo Austrijoje atsidūrė apie 4000 lietuvių. 1951 m. buvo priimti Austrijos lietuvių bendruomenės įstatai, o 1956 m. ši organizacija oficialiai įregistruota. 1947–1952 m. ji leido Austrijos lietuvių informacijos biuletenį. Turėjo seniūnijas Tirolyje, Zalcburge, Linze ir Vienoje. Daugumai lietuvių pasitraukus į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas šalis šeštojo dešimtmečio pabaigoje Austrijos lietuvių bendruomenės veikla išblėso. 1996 m. buvo įkurta Austrijos–Lietuvos draugija. 2014-aisiais veiklą atnaujino Austrijos lietuvių bendruomenė.

Anot J. Skinulytės-Niakšu, bendruomenė nėra didelė. Vienoje gyvena apie 600 lietuvių, visoje Austrijoje – maždaug 1500. Aktyvūs, tai yra tie, kurie dalyvauja rinkimuose ir įvairiuose renginiuose, sudaro apie dvidešimt procentų, o aktyviai prie įvairių bendruomenės veiklų prisideda maždaug vienas procentas tautiečių. „Pagal šiuos rodiklius niekuo nesiskiriame nuo kitų šalių lietuvių bendruomenių. Tik vienas procentas Airijoje ir vienas procentas Austrijoje ne tas pats“, – sako Jolita.

Ji pastebi, kad vietos lietuvių aktyvumas auga: „Šie metai buvo išskirtiniai: pirmajame rinkimų ture balsavo kone 500 žmonių. Taigi aktyvioji bendruomenės dalis gerokai išaugo, beliko ant šios bangos ją išlaikyti ir paakinti aktyviau dalyvauti bendruomenės veiklose.“ 

Pašnekovė prisipažįsta, kad neplanavo užsiimti savanoriška veikla ar tuo labiau tapti bendruomenės pirmininke – imtis šių pareigų pastūmėjo aplinkybės ir kitų žmonių pasitikėjimas bei paskatinimas. „Tuo metu, kai atvykau į Austriją, nebuvo oficialiai veikiančios Austrijos lietuvių bendruomenės. Kartą kažkas mane pakvietė į susitikimą ambasadoje. Tame susitikime išryškėjo grupelė aktyvistų, o tuo metu ambasadai vadovavęs Edvilas Raudonikis spustelėjo žmones: „Kiek galima kalbėti apie bendruomenės atkūrimą, štai čia yra aktyvūs žmonės, imkite ir padarykite tai!“ Taip netyčia patekau tarp tų aktyvistų ir pradėjome ruoštis visuotiniam susirinkimui. Jo metu buvo atnaujinta bendruomenės veikla, o aš, visiška naujokė, dauguma balsų buvau išrinkta į valdybą“, – savo bendruomeninės veiklos pradžią prisimena pašnekovė.

Tautiškumo puoselėjimas

J. Skinulytės-Niakšu nuomone, svarbiausias tautiškumo išsaugojimo gyvenant svetur būdas – kalbos puoselėjimas. Nuo pat pradžių, kai imta kalbėti apie bendruomenės atsikūrimą, buvo kalbama ir apie lituanistinės mokyklėlės veiklos atnaujinimą. 2015-aisiais įkurta mokyklėlė „Ąžuoliukas“, jai vadovauti ėmėsi Raminta Zalieskytė. Mokyklėlę lankantys vaikai mokėsi lietuvių kalbos, muzikos, istorijos, geografijos, šiuolaikinio meno; veikė žaidimų grupė mažyliams. Pamokos reguliariai vykdavo iki šių metų vasaros semestro. Kadangi šį rudenį nesusirinko pakankamas skaičius mokinių, vietoj reguliarių pamokų vyks tik teminės kūrybinės dirbtuvės, muzikiniai užsiėmimai.

Tautiškumą Austrijos lietuviai puoselėja ir švęsdami valstybines, tautines bei religines šventes, pradedant Užgavėnėmis ir baigiant Kalėdomis, minėdami įvairias sukaktis. Daugiausia tautiečių sutraukia Kalėdų šventė – į ją susirenka nuo 100 iki 150 žmonių.

Lietuviškas šventes, valstybines datas stengiamasi kasmet paminėti vis kitaip. Šiemet Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ir Baltijos kelio 30-mečio proga Lietuvos ambasada lietuvaičius kvietė į filmų peržiūras. Laukdami Užgavėnių, Velykų, Advento vakaro tautiečiai įsitraukia į įvairias kūrybines veiklas: gamina kaukes, margina kiaušinius, pina advento vainikus, gamina šventines dekoracijas. Per Kalėdas rodomas spektaklis vaikams, žaidžiama, mažieji susitinka su Kalėda.

Svečiai visada laukiami

Susitikti su Austrijos lietuvių bendruomene retkarčiais atvyksta svečių iš Lietuvos ar kitų šalių. Pasak Jolitos, didelis džiaugsmas būna, kai bendruomenę aplanko kokia nors liaudies muzikos kapela: pasiklausyti lietuviškų dainų susirenka daugiau įvairaus amžiaus žmonių. Šiemet Berčiūnų kaimo kapela džiugino per Baltų Jonines ir labai patiko ne tik lietuviams, bet ir estams bei latviams, gyvenantiems Austrijoje.

Anot J. Skinulytės-Niakšu, Austrijos lietuvių bendruomenė maža ir neturi finansinių galimybių pasikviesti iš Lietuvos, ką panorėję, todėl stengiasi pasinaudoti kiekviena galimybe, kai žmonės, su kuriais bendruomenės nariams gali būti įdomu susitikti, keliauja pro šalį ar kurį laiką dirba Austrijoje, o galbūt atvyksta pas ką nors į svečius. „Tokiais atvejais bendruomenės nariams nereikia mokėti už kelionę, nakvynę, o pasiklausyti lietuviškos muzikos ar susitikti, pasikalbėti, padiskutuoti su žinomais Lietuvoje žmonėmis visada įdomu, – sako Jolita. – Tokiu būdu bendruomenei treniruotę surengė Kęstutis Kemzūra, įvyko „Poezijos pavasaris“ su Birute Mar, Domantu Razausku ir Mindaugu Nastaravičiumi, muzikos vakaras su Viktoru Paukšteliu ir kt.“

Tautiečius jungia pomėgiai

Jolitos teigimu, lietuviai į bendruomeninę veiklą gausiausiai įsitraukia Vienoje ir Grace. Buriasi ir įvairūs formalūs bei neformalūs lietuvių klubai, vienijantys panašių interesų ir pomėgių tautiečius. „Kadangi bendruomenės veiklą, renginius daugiausia organizuojame mes, valdybos nariai, pasiūlyti galime tik tiek, kiek patys mokame. Natūralu, kad penki žmonės negali aprėpti visų įmanomų interesų ir pomėgių, todėl labai palaikome kitų tautiečių iniciatyvas. Svarbiausia, kad žmonės burtųsi ir veiktų kažką kartu, o jei dar toje veikloje skambės lietuvių kalba – nuostabu! Viskas priklauso nuo lyderio ir idėjinio vado, – sako Jolita ir pateikia pavyzdžių: – Štai Marius Davainis Vienoje organizuodavo labai smagius protmūšius. Juose dalyvaudavo ir žmonės, kurie niekur kitur nedalyvauja. Išvykus Mariui, protmūšių neliko, bet gal atsiras kažkas kita? Taip pat yra du chorai, dabar buriasi vaikų choras ir muzikos būrelis, yra susibūrę futbolo žaidėjai.

Pristato lietuvių kūrybą

Austrijos lietuvių bendruomenės branduolys – valdyba, kurią privalo sudaryti ne mažiau nei penki asmenys. Valdyba renkama kas dvejus metus. Jos nariai planuoja, organizuoja ir vykdo įvairias veiklas, o prie jų prisijungia savanoriai – iš viso iki dvidešimt–trisdešimt žmonių kasmet.

Austrijos bendruomenės nariai – neformalūs tėvynės ambasadoriai. Jie stengiasi dalyvauti įvairiuose renginiuose, mugėse, kur yra galimybė pristatyti Lietuvą ar pagelbėti tautiečiams ją pristatant. Taip pat ėmėsi organizuoti jaunųjų pianistų konkursą „Edelweiss“. Tai projektas, skatinantis jaunuosius muzikantus Austrijoje pristatyti lietuvių kompozitorių muziką. Jis suteikia galimybę menininkams bendrauti, pasikeisti repertuaru, pasisemti idėjų, pažinčių, bręsti ir tobulėti, rasti įkvėpimo naujiems projektams, plėsti akiratį, atsikratyti stereotipų, atsiverti naujiems horizontams. Be šių patirčių neįsivaizduojamas kūrybinis augimas.

Viename iš „Edelweiss“ renginių dalyvavę užsieniečiai neslėpė susižavėjimo Austrijos lietuvių bendruomene, aukštu organizaciniu lygiu. Dėl šio konkurso bendruomenės vardas tapo žinomas Baku muzikos akademijoje, Turkijos Antalijos, Adanos konservatorijose, Kijevo Gliero institute… Įkvėpti lietuvių pavyzdžio, keletas dalyvių nutarė surengti panašius konkursus savo šalyse.

Jolita džiaugiasi, kad į bendruomeninę veiklą įsitraukia ir aktyvus, sumanus jaunimas. Organizacijos valdybos narė Justina Špeirokaitė yra ir viena iš festivalio „LT.art Viena“ sumanytojų. Anot organizatorių, Viena – daugiakultūrė sostinė, svarbus Europos meno ir kultūros centras, kuris nuolat traukė ir traukia menininkus iš viso pasaulio čia studijuoti ir dirbti. Lietuvos kultūra – taip pat šio miesto dalis. „LT.art Viena“ – tai renginių, pristatančių Austrijoje gyvenančių lietuvių menininkų darbus, serija.

„Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi šiuo projektu. Tai aukšto profesionalumo lygio renginys, sulaukęs dėmesio Austrijoje, pritraukęs finansavimą iš Vienos miesto savivaldybės. Tai rodo, kad festivalio koncepcija patraukli, įdomi ir aktuali šiam miestui“, – sako J. Skinulytė-Niakšu.

Šių metų pavasarį surengto pirmojo festivalio „LT.art Viena“ tema buvo adaptacija kultūrinės, geografinės emigracijos sąlygomis, aplinkos ir žmogaus tarpusavio sąveika. Jame dalyvavo penkiolika lietuvių menininkų – muzikos, vizualiųjų ir kt. menų atstovų. Programa apėmė grupinę parodą, kūrybines dirbtuves ir koncertus. Tąkart festivalis buvo skirtas lietuvių režisieriui, avangardinio kino krikštatėviui Jonui Mekui atminti. Šio menininko darbai, anot organizatorių, įkvepia atrasti pasaulį ir išdrįsti jam atsiverti.

Gyvenimas Vienoje lietuvės akimis

Su J. Skinulyte-Niakšu kalbėjomės ne tik apie bendruomenę, bet ir apie Vieną, kurioje ji skaičiuoja septintus metus. Austrijos sostinė jau daug metų pripažįstama geriausiu miestu gyventi. Pašnekovė sutinka – čia gyventi išties patogu. „Vilniuje neįsivaizdavau nė dienos be automobilio, o čia, atvirkščiai – būna, kad automobilis nepaliestas stovi savaitėmis, jo prireikia tik savaitgalį su šeima išvažiuoti į užmiestį. Susisiekimas viešuoju transportu čia labai patogus ir gerokai pigesnis, – gyvenamo miesto ypatybes vardija lietuvė. – Vienoje jauti, kad tavimi rūpinasi. Tarkime, valstybinėse, savivaldybės, gydymo įstaigose visuomet bendraujama pagarbiai, žmoniškai, supratingai.“

Būtent rūpinimasis vienų kitais, kaip ir pagarba, pakantumas vienų kitiems, švara ir tvarka, tam tikras paprastumas, Jolitą bene labiausiai stebino atvykus į Vieną. „Pavyzdžiui, aš iki šiol stebiuosi tokiomis situacijomis: kai mūsų rajono gatvelę ne pėsčiųjų perėjoje sumano kirsti garbaus amžiaus ponas ar ponia, automobilio vairuotojas pristabdo ar sustoja ir palaukia, kol žmogus pereis. Jokių keiksmų, signalų, nervinimosi. Apskritai kelyje ir šaligatvyje yra išlaikoma rūpinimosi silpnesniu eismo dalyviu taisyklė: autobuso ar automobilio vairuotojui nekyla problemų lėčiau važiuoti, jei priešais dviratininkas, o šis, kaip ir paspirtukininkas, visuomet praleis pėsčiuosius“, – žavėjimosi austrų kultūra, pasireiškiančia ne tik gatvėje, neslepia lietuvė.

Anot pašnekovės, austrai gana rituališki ir itin vertina savo tradicijas. „Man be galo žavu, kad žmonės įvairių šeimos, religinių ir nacionalinių švenčių proga, taip pat tokių linksmybių, kaip įvairios miestelių, šventųjų globėjų, tam tikros profesijų šventės, metu dėvi tautinį kostiumą. Vienoje tai juntama mažiau, tačiau mažesniuose miesteliuose tautinius rūbus per šventes dėvi dauguma, – pasakoja Jolita. – Austrai pavasarį gamindami maistą naudoja meškinį česnaką, balandį ragauja šparagų, tada ateina metas braškėms, vėliau abrikosams, rudenį kavinių ir restoranų meniu užpildo grybai ir moliūgai, lapkritis neįsivaizduojamas be Martyno žąsies, o gruodis – be advento mugių ir karšto vyno.“ 

Lietuvei žavu ir tai, kad žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, finansinių galimybių, neužsidaro namuose, rūpinasi savimi. „Nuo pat pradžių čia, Vienoje, man vienas maloniausių dalykų būdavo matyti senjorus, susitinkančius vietos kavinukėse ir lošiančius bridžą, skaitančius spaudą, įrištą seno tipo mediniuose rėmeliuose, geriančius kavą, matyti vakarais po koncertų metro traukinius, pilnus garbaus amžiaus išsipusčiusių ir puikiai nusiteikusių žmonių. Vieną ryškiausių įspūdžių paliko mano kaimynė, vyresnė nei devyniasdešimties. Ji kasryt pasitempusi, elegantiškai apsirengusi, pasidažiusi, susitvarkiusi plaukus ir pasipuošusi – su perlų vėriniu ant kaklo! – išeidavo pasivaikščioti ar tiesiog į laiptinę pasiimti spaudos. Įdomu, kad jaunesnės kartos moterys yra mažiau pasitempusios nei senjorės“, – pastebi Jolita.

Anot pašnekovės, Viena – labai draugiškas miestas šeimai: taikomos įvairios nuolaidos vaikų ugdymui, vaikus auginančioms šeimoms – mokestinės lengvatos. Į vaikus čia žvelgiama tolerantiškai, jiems siūloma daug visokių veiklų, jie nemokamai lankosi daugelyje muziejų, įrengta gausybė įvairiausių rūšių aikštelių… Įdomu ir tai, kad miesto teritorijoje gali rasti pačių įvairiausių veiklų – nuo miestams įprastų pramogų ir užsiėmimų, milžiniško atrakcionų parko iki miškų, kalnų ir vynuogynų. „Austrai be galo mėgsta vaikščioti, savaitgalis paprastai neapsieina be išvykos į gamtą, kalnus, vynuogynus, kur driekiasi daugybė pažintinių, vaikščiojimo takų, o kaip apdovanojimas – juose laukiantys namukai su namų gamybos užkandžiais ir gėrimais, kuriuose tradiciškai šeimininkauja šeimos“, – pasakojimą apie austrų gyvenimo ypatybes baigia Jolita. 

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Austrijos lietuvių bendruomenės archyvo