Baigusi tarnybą policijoje, svajonių gyvenimą ir grožį kuria kaime

Pastaruoju metu vis dažniau išgirstame apie žmones, kurie atsigręžia į kaimus ir savo svajonių gyvenimus ima kurti už miestų ribų. Viena iš jų – Stebulių kaime gyvenanti buvusi policijos pareigūnė Rita Sabestinienė, kurios senelių sodyba tapo ne tik grožio ir kūrybos oaze, bet ir kaimo bendruomenės susitelkimo vieta. Šį šeštadienį TV3 laidoje „Amžius ne riba“ Rita papasakos, iš ko susideda asmeninė laimė gyvenant kaime.

Darbas policijoje išugdė trūkstamas savybes

Rita nuo mažens sakydavo, kad gyvens gimtajame kaime ir kurs grožį, kaip jos seneliai. Nejučia gyvenimas viską taip ir sudėliojo. Svajodama tapti dizainere, ji išvyko mokytis į didmiestį, tačiau netrukus suprato – tai ne jai.

„Buvau lėta, rami ir bailiukė. Nuvykusi į miestą, bijodavau net gatvę pereiti; mane slėgdavo aukšti daugiabučiai. Tad, išlaikiusi pirmą egzaminą, pabėgau atgal į kaimą. Pamenu, sėdėdama autobuse, pagalvojau – būsiu policininke. Tikiu likimu. Turbūt Dievas mane nukreipė į policiją tam, kad nugalėčiau baimę, tapčiau ryžtingesnė, disciplinuota. Ir iš tiesų šias savybes ten išsiugdžiau“, – pasakoja R. Sabestinienė.

Duoklė kaimo žmonėms

Prieš kelerius metus baigusi 27 metus trukusią tarnybą Lietuvos policijoje, savo kasdieniu darbu užsitarnavusi medalį už nuopelnus tėvynei, moteris grįžo į protėvių sodybą atiduoti duoklės žmonėms, tarp kurių augo ir mokėsi puoselėti savo kraštą.

Pirmas dalykas, kurį ji padarė sugrįžusi, – vietos gyventojų sukvietimas į bendrą renginį.

„Kai buvau maža, kaimo žmonės rinkdavosi į mūsų sodybą, be proto mane mylėjo. Dirbdama policijoje, buvau labai jų visų pasiilgusi. Kurį laiką rezgiau mintį sukviesti juos į šventę. Tad, baigusi tarnybą, suorganizavau „Šimtmečio vakarušką“.  Susirinko gal 70 gyventojų, buvom tautiškai pasipuošę, skambėjo eilės, pasakojimai, žmonės labai džiaugėsi. Tuomet dar visi senoliai buvo gyvi. Tai buvo mano pasisveikinimas su jais“, – prisimena pašnekovė.

Aktyvi bendruomenė – kaimo išlikimo garantas

Šiandien R. Sabestinienė aktyviai dalyvauja savo sūnaus Manto vadovaujamos Stebulių ateities bendruomenės veikloje, stengiasi veiklinti vietos žmones, organizuoja jiems įvairiausius renginius ir gražina savo aplinką. Kitaip tariant, daro tai, apie ką svajojo nuo vaikystės, stebėdama veiklius, bendruomeniškus, nagingus ir grožį vertinančius senelius. Į ankstyvą pensiją išėjusi moteris nenustygsta vietoje ir dega noru dirbti, kurti, organizuoti.

„Man labai reikia daug veiklos, noriu visko. Ir piešiu, ir groju, organizuoju renginius, užsiimu gėlininkyste, verslauju augindama daržoves, domiuosi rūbų, interjero dizainu. Kartais perlenkiu lazdą, tad likimas mane šiek tiek pristabdo – prieš kurį laiką buvau susilaužiusi ranką. Tačiau kai tik nuėmė gipsą, vėl kibau į darbus“, – šypsosi Rita.

Šios veiklios moters iniciatyva ir buvo įkurta Stebulių ateities bendruomenė, kurios pagrindinis tikslas – neleisti kaimui išnykti, rodyti pavyzdį jaunimui, kursiančiam šio krašto ateitį.

„Savo bendruomenę pavadinome ateities bendruomene, nes žvelgiame į ateitį, norime, jog čia gyventi nusprendę jauni žmonės turėtų pavyzdį, kaip tvarkytis, kad kaimas nesunyktų, kad būtų aktyvus, klestėtų kaip mūsų senelių laikais. Veiklių žmonių tikrai yra, tik svarbu juos visus suvienyti. Labai smagu, kad prie bendruomenės prisijungia ne tik vietos, bet ir kitų rajonų gyventojai, pajutę gerą mūsų energiją“, – sako Rita, negailinti bendruomenės veiklai ir asmeninių lėšų. Kaip bendruomenė turtina kaimo gyvenimą, ji papasakos šį šeštadienį laidoje „Amžius ne riba“.

Unikalus Rožių kambarys ir muziejus

Išpuoselėtoje, gėlynais ir kitais augalais apsodintoje R. Sabestinienės sodyboje galima išvysti ir unikalių dalykų. Buvusiame šiltnamyje ji yra įkūrusi Rožių kambarį ir senovinių rakandų muziejų „Močiutės kambarys“. Rožių kambarys tapo bendruomenės susitikimų vieta, čia netgi žiemą vyksta renginiai.

Anot R. Sabestinienės, senovinių rakandų muziejus „Močiutės kambarys“ atsirado iš didelio susižavėjimo senolių rankdarbiais, pagarbos jų palikimui ir tradicijoms.

„Vaikystėje, vaikščiodama po žmones, matydavau daug visokių grožybių. Ir mano senelė visada būdavo pasipuošusi, turėjo gražiausių tautinių drabužių, užtiesalų. Tai man darė įspūdį, norėjau ir pati tokių turėti. Kiti sako, kad niekam to nereikia. O man reikia, tai man primena senelius, jų pasakojimus apie tai, kaip jie pradėjo gyventi neturėdami nieko ir kaip puoselėjo lietuvybę. Viską darau su mintimi, kad seneliai mane stebi ir didžiuojasi. Aš gyvenu su jų dvasia“, – sako pašnekovė, tęsianti tėvų ir senelių tradicijas.

Daugelį „Močiutės kambaryje“ saugomų vertybių Rita yra įsigijusi, dalį padovanojo žmonės, žinantys, kaip ji brangina ir saugo istoriją turinčius daiktus. Moteris tiki, kad ateityje šį jos sukauptą senolių turtą perims ir saugos sūnus su marčia, taip pat pasirinkę gyvenimą kaime. 

Dar daugiau įkvepiančių Ritos pasakojimų žiūrovai išgirs Larisos Kalpokaitės vedamoje laidoje „Amžius ne riba“ jau šį šeštadienį 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.