Rugsėjo 22 d., penktadienio, vakarą į Balzeko lietuvių kultūros muziejų atvykę svečiai galėjo ne tik pasiklausyti paskaitos „Lietuviai kariai Napoleono Bonaparto Imperatoriškosios gvardijos gretose“, kurią tą vakarą skaitė teisininkas, istorikas bei kolekcininkas Richard Jasinski. Susirinkusieji turėjo progą ir patys pačiupinėti ginklų, kuriais kariavo Napoleono Bonaparto kariai, pamatyti, kokią uniformą jie vilkėjo, kokiais medaliais ir atminimo ženklais būdavo apdovanojami. Tam vakarui parengtos parodos stenduose buvo ir daugiau autentiškų apie tą laikmetį pasakojančių eksponatų – paveikslų, žemėlapių. Paskaitos tema sudomino nemažai žmonių – į muziejų po darbo susirinko per pusšimtį klausytojų.
Prieš paskaitą svečiai buvo vaišinami prancūziškais sūrio, vaisių ir kitokiais užkandžiais. Tie, kurie atvyko tiesiai iš darbo ar atkeliavo iš tolimesnių vietovių, galėjo pasistiprinti ir populiariu lietuvišku patiekalu – bulvių plokštainiu, daugelio vadinamu senoviškai – kugeliu. Svečiams buvo pasiūlyta paragauti ir prancūziškų gėrimų.
Paskaitos autorius supažindino su istorine aplinka, kurioje buvo atsidūrusi Lietuva Napoleono Bonaparto (pasivadinusio Napoleonu I) karo su Rusija metu. Tuo metu didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių buvo patekusi į Rusijos imperijos sudėtį. 1812 m. birželio 24 d. Napoleonas I pradėjo karą su Rusija. Lietuva tapo dviejų Europos imperijų – Rusijos ir Prancūzijos – karinio konflikto zona. Prancūzijos pulkai 1812 m. birželio 28 d. užėmė Vilnių. Lietuvos visuomenė sutiko Napoleoną I palankiai. Bajorija vylėsi su Napoleono pagalba atgauti valstybingumą. Vilniuje Napoleono I įsaku iš vietos gyventojų suformuota administracinė valdžia – Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija. Lietuvoje prasidėjo laikotarpis, istoriografijoje vadinamas prancūzmečiu. Jis tęsėsi nuo 1812 m. birželio pabaigos iki gruodžio pradžios. Vilnius tuo metu tapo prancūzų armijos Rusijos imperijoje užnugario politiniu ir administraciniu centru. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai buvo pavesta organizuoti nacionalinę gvardiją miestuose, žandarmeriją apskrityse ir vietinę reguliariąją kariuomenę, turėjusią papildyti Prancūzijos armiją. Be armijoje sudarytų lietuvių pulkų, kuriems vadovavo garsių Lietuvos didikų atstovai, Napoleono Bonaparto įsakymu įkurtas Lietuvos bajorų 3-iasis švoležerų pulkas, kuriam vadovavo Jonas Kanopka. Tai buvo reprezentacinis pulkas, kuriame tarnauti buvo garbės reikalas. Į šį pulką stojo ir Vilniaus universiteto studentai. R. Jasinski savo pasakojimo metu ne kartą minėjo J. Kanopkos pavardę, pasakojo apie likimus karių, kurie liko Napoleono armijos gretose iki pat jos sutriuškinimo. Be abejonės, šalia lietuviškų pavardžių buvo minimos ir lenkiškos, nes kaimynių Lietuvos ir Lenkijos istorija ne vieną šimtmetį buvo neatsiejama.
Į klausimą, kiek laiko domisi Lietuvos ir Lenkijos karių dalyvavimu Napoleono Bonaparto kariuomenėje ir apsaugos pulkuose, R. Jasinski atsakė nurodydamas įspūdingą skaičių – beveik 40 metų. Lenkų kilmės paskaitos autorius pripažino, kad tik ši aistra ir susidomėjimas prancūzmečiu paskatino jį išmokti tėvų šalies kalbą. Mat nemažai knygų apie šį laikotarpį yra parašyta lenkų kalba. Pradėjęs skaityti lenkų istorikų knygas, jis išsiaiškino daug su jį dominančia tema susijusių dalykų.
Po paskaitos klausytojai apspito paskaitos autorių, diskutavo, uždavinėjo klausimus, apžiūrinėjo jo surinktą vertingų daiktų ir dokumentų, susijusių su Napoleono kariuomene, kolekciją. Daugelis norėjo nusifotografuoti su Napoleono armijos kareivio uniformą dėvinčiu Jim Nagrodski. Įspūdingo kostiumo šeimininkas pasakojo, kad drabužiai buvo pagaminti Kanadoje XIX amžiuje ir buvo skirti Napoleono mūšių inscenizacijoms. Šis Napoleono I kariuomenės kareivio kostiumas bei kiti tą vakarą parodyti prancūzmečio eksponatai papildė ir praturtino R. Jasinski paskaitą.
Teksto ir nuotraukų autorė Virginija Petrauskienė