Ignalinos viešojoje bibliotekoje Skaitytojų klubas rengia popietes, per kurias kalbinami įdomūs, žinomi, kūrybingi žmonės. „Kita asmenybės pusė“ – taip pavadintas renginių ciklas, kartais pradžiuginantis uoliausius bibliotekos ir knygų bičiulius, puikiai vienas kitą pažįstančius ir mielai susirenkančius pabūti kartu. Rugpjūčio 20 dieną į svečius nuoširdžiai pasikalbėti pakviesta Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijos vadovė, žinoma krašto dailininkė ir liaudies kultūros puoselėtoja, ryški asmenybė ir tiesiog puiki moteris Nijolė Trinkūnienė.
Nors pokalbio pradžioje ji sakė tikrai nežinanti, ką kalbėti, ir nerimaujanti, tačiau sumanios kalbintojos Irenos Šaltienės tarsi už rankos vedama taip pasidavė prisiminimams, kad teko ir pasijuokti, ir ašarą nubraukti; o laikas bėgo ir nejučia beveik dvi valandas prikapsėjo – tiek tos kalbos ir tų jausmų išlieta… Klausytojai galėjo žavėtis tarmiška Nijolės šneka, jos jausmingumu ir tik širdžiai atpažįstamu tikrumu, kuris šiandien toks retas dalykas. Gal dėl to tikrumo ir galima pasakyti, kad šios moters asmenybė – be kaukių ir vaidybos – tokia kaip ir jos paveikslai. Jauti gerumą ir meilę, džiaugsmą, iš jų besiliejantį. Ir ne pro miglas, ne pro rūką, o ryškiomis ir aiškiomis spalvomis, dideliais žiedais, šiltais peizažais. „Menas turi pakylėti nuo žemės. Norisi tapyti ir dovanoti žmonėms grožį, nes blogis ir taip iš visų pakampių lenda“, – sakė dailininkė. Žydintys Nijolės paveikslai, o mėgstamiausia jos gėlė – aguona. Kad ir sausoje nederlingoje laukų dirvoje, kad ir vėjų lenkiama, ji vis kelia galvą… O jau ta oranžinė spalva! Jos tiek daug moters kūryboje ir gyvenime.
Prisiminimai driekėsi per gimtąjį Triburčių kaimą, kur mažos mergaitės širdyje gimė meilė piešimui, gamtai, kur taip daug ir sunkiai dirbta, kur kartu su broliu ir seserimi našlaičių dalia dalytasi. Anksti išėjus anapilin tėveliui, mergina išmoko arti, akėti, dalgiu pjauti… Darbo užteko ir laukuose, ir tvartuose. O seseriai bebaigiant mokyklą ir mamytė pasimirė. Nijolė pasiryžo žūtbūt sesutę į mokslus išleisti: jau turėdama aukštojo mokslo diplomą ir mažą sūnelį sugrįžo į gimtąją sodybą ir ėmėsi ūkininkauti. Kiaules augino, pardavinėjo, sukosi kaip išmanydama. Kaimo darbai išugdė be galo tvirtą valią ir ištvermę. Vėliau tai padėjo sporte. Nijolė net buvo patekusi į Lietuvos slidinėjimo rinktinę. Daugybė varžybų, kelionių, patirčių, pergalių ir sunkumų užgrūdino. Ir nors širdis vis ilgėjosi dailės, Nijolė pasirinko studijuoti geografiją ir fizinį lavinimą. Gal dėl to kalta ir meilė. Jaunutę širdį iš pradžių išgąsdinęs jausmas savo treneriui vėliau virto santuoka. Šiandien apie tai sunkoka kalbėti, nes moteris ir vyras, kaip labai gražiai buvo pasakyta, gyvena atsitolinę, nutolę kaip du upės krantai. „Mūsų gyvenimas per sūnų Tomą eina šalia. Tai priimu kaip duotybę, labai gerbiu tą žmogų“, – sakė Nijolė.
O koks buvo džiaugsmas sugrįžti prie dailės. Ne priešokiais, ne laisvalaikiu, o atiduodant tam visą save. Pasiūlytos persikvalifikavimo studijos, iš pradžių priimtos nenoriai, staiga virto tikru malonumu. Nuo pirmos paskaitos Nijolė suprato, kad tai bene geriausias sprendimas jos gyvenime. Godžiai, su dideliu noru kaip ištroškusi ėmė gerti į save naujas žinias, žavėjosi visais ir viskuo.
Šiandien Nijolė laiminga, nes ji nuolat kuria. Ir ne tik puikius paveikslus, kurių parodos sutraukia būrius gerbėjų. Kažkada menininkė atgaivino ir šiuolaikiniam gyvenimui pritaikė tėvelio mokėtą vilnos vėlimą, o jos nuostabūs, liaudiškais motyvais ir dažymo technika išsiskiriantys margučiai puošia Ignalinos krašto muziejų, jų nuotraukų galima pamatyti ne viename tautodailę pristatančiame leidinyje. Su vaikais ir suaugusiaisiais Nijolė dalijasi viskuo, ką moka. Pamokos ir seminarai, ilgi vakarojimai, parodos ir plenerai, kelionės ir susitikimai – tai jos gyvenimas, trykštantis ryškiomis spalvomis, jausmais, šypsenomis, nuolatiniu bėgimu, skubėjimu… Visa tai maitina ir augina jos dvasią, kelia sparnus ir neleidžia liūdėti, skųstis ar bartis. Tam paprasčiausiai nėra laiko.
Žmogaus gyvenimą, jo būtį ir dvasinį tobulėjimą Nijolė labai gražiai palygino su lašelio kelione: jis per bet kokį gruntą prasisunkia, medžio kamienu, augalo stiebeliu prateka, į ledą sušąla, išgaruoja, lietum iškrinta – toks švarus, toks tyras tampa…
Lina Kovalevskienė