Kovo 10 d. 14 val. Seimo rūmų Stiklinėje galerijoje atidaroma personalinė dailininkės Rasos Andrikienės-Art tapybos darbų paroda „Moters šviesa ir šešėlis“. Kūrėja tikina – šiuolaikinė visuomenė dailiosios lyties atstovėms negailestinga. Taisyklės, kurių turi laikytis moterys, vis sudėtingesnės bei painesnės. Be to, dažnai kinta. R. Andrikienė-Art patikina, kad savo darbuose vengė lėkšto mamos, mylimosios, draugės supratimo ir stengėsi atskleisti dažnai skausmingesnę ir retai matomą šešėlinę moters pusę.
Autorė pasakoja apie parodą
Moters akių šviesoje auga vaikai ir gėlės. Su Moters šiluma namas tampa namais. Bet tai gana stereotipinis Moters apibūdinimas. Šioje parodoje noriu parodyti, kad Moteris yra kur kas daugiau nei šilumos ir šviesos nešėja. Ji turi šešėlį, kuris gali užgožti kitus, kuriame galbūt šalta ir nejauku, bet trauktis kartais nėra kur. Kartais tereikia vienos sekundės, kad iš Moters šviesos patektum į šešėlį, ir atvirkščiai. Mano šiandieninės parodos pagrindinė mintis: Moterys, kaip, beje, ir Vyrai, būna stiprios bei silpnos. O būti visokioms yra gerai. Būti kitokiai yra gerai. Bet kaip sunku ateiti iki to suvokimo, nes visuomenė dažnai mums bruka kažkokius tikros Moters standartus: kokio svorio ir ūgio yra graži moteris, kokį išsilavinimą yra įgijusi protinga moteris, koks vaikų kiekis padaro moterį gera mama, kiek patiekalų vakarienė parodo, kad ji gera žmona, o gera vairuotoja moteris, matyt, jau visiška utopija ir t. t. Taigi kaip šitoje stereotipų maišalynėje užauginti mergaitę kaip Moterį, kuri bent jau gerbtų save ir gebėtų suvokti, kas yra gerai JAI − ne visuomenei, ne mamai, tėčiui, vyrui ar vaikams, o jai pačiai. Tai, matyt, neišsprendžiamas klausimas ir jį galima nagrinėti įvairiausiais aspektais, netgi gali būti, kad visi nagrinėtojai, turintys skirtingą nuomonę, bus kažkiek teisūs – negalima paneigti gamtos. Vyrai nepradės gimdyti. Todėl savo kūryboje noriu į Moterį pažiūrėti per gebėjimo pasirinkti, gebėjimo sau leisti rinktis pirmiausia save ir savo poreikius, gebėjimo atsimerkti ar bent norėti pamatyti tiesą prizmę.
Taigi, peržvelgiant paveikslus paeiliui, galima pamatyti, kad užmerktos akys − tikrai dažnai mano kūryboje dominuojantis motyvas. Užmerktomis akimis labiau jaučiame savo vidų, bet taip pat mažiau matome, kas dedasi aplink, kartais visai šalia mūsų. Ir sunku pasakyti, gerai ar blogai, kai mes nematome žaizdos kitame, atsukto į mus ginklo ar purvyno šalia. Tada mes matome gėles savyje. Gėles, kurios augina mus. Bet ar gali tos gėlės papuošti purvyną? O gal gali užgydyti žaizdą? Atsakymų aš Jums nepateiksiu, tik norėčiau, kad susimąstytumėte. Kitas motyvas pasikartojantis bent keliuose paveiksluose, – šokanti, sparnuota, atsipalaidavusi, nereali Moteris – tokios kartais būname visos ir, mano nuomone, turėtume dažniau tokios būti. Pvz., ką reiškia sparnuota undinė? Man tai simbolis Moters, kuri nebijo nerti į gilumas, bet geba ir praskristi paviršiumi, nekreipdama dėmesio į smulkmenas. Pavaizdavau ir keletą Zodiako ženklų Moterų, kurios ragais pramušinėja sienas arba nešioja debesis. Mano Zodiako ženklas Avinas, tad kartais tikrai bandau pramušti sieną galva… Džiaugiuosi, kad vis dažniau gebu atsirinkti sienas. Labai natūraliai šalia jo gimė paveikslas apie griūvančią realybės sieną… Sunku paaiškinti jo prasmę, bet šalia vienas kito jie man papasakoja labai logišką istoriją su laiminga pabaiga.
Istorinis paveikslas apskritai turi savo istoriją, kuri, sulaukė gana nemažai atgarsio viename socialiniame tinkle. Pasidalinsiu:
„Šiandien aš esu laisva. Nors ilgai, kiek tik save prisimenu, tvirtai įsikibusi laikiausi šešėlio. Šešėlio tų žmonių, kurių meilės man vaikiškai besąlygiškai reikėjo. Taip, vaikiškai. Visus 30 metų man reikėjo besąlygiškos mamos ir tėvo meilės. Ir tik dabar aš supratau, kad tos meilės nėra. Niekada nebuvo. Niekada nebus. Suvokti, kad niekas manęs besąlygiškai nemylės, nesaugos, neglobos, nesupras ir net nesistengs to daryti, yra baisu. Džiaugiuosi, kad to nesuvokiau būdama vaiku, nes tikriausiai būčiau numirusi. Todėl ilgai bandžiau teisinti, kad kiekvienas myli taip, kaip moka… Ir tai yra tiesa. Bet man to neužtenka. Ir šiandien aš nebeturiu vilties sulaukti iš kitų žmonių tokios meilės, kokios aš noriu. Taip, kartais aš vis dar pykstu ant mamos, kad būna ne taip, kaip aš noriu. Pykstu ant tėvo, kurio neprisimenu, anksti išėjusio ir palikusio mane tiesiog būti. Bet aš nebereikalauju. Nesitikiu. Neprašau. Aš stengiuosi besąlygiškai mylėti kitus, bet pirmiausia save. Sau svarbiausia esu Aš. Ir tas nemeilės, neišpildytų vilčių, tuščių lūkesčių ir svajonių šešėlis, kuris tiek metų mane laikė kažkur pažemiui… Šiandien aš paleidžiu jį, paleidžiu savo mamą ir tėvą. Atleidžiu jiems ir sau. Šiandien mane lydi jų šviesa. Šviesa šalia ir virš manęs. Skaudu buvo suvokti, kad taip ilgai gyvenau apsikabinusi kažką negyvo, bet dabar aš esu laisva. Aš esu laisva. Ir galiu laisvai keliauti gyventi toliau. P. S. Tai nėra istorija apie mane. Bent jau ne visa. Visada jaučiau ir tebejaučiu mamos meilę. Tiesiog tai yra istorija, kurią mačiau iš labai arti.“
Ir pagaliau yra paveikslai, kuriuose vaizduoju du žmones. Kai Moteris leidžia sau būti stipriai, silpnai ir visokiai kitokiai, ji leidžia ir žmogui, esančiam šalia, būti stipriam, silpnam ir visokiam kitokiam, koks jis gali būti. Ir tai, mano įsitikinimu, yra lygiaverčiai santykiai, kurie neatsiranda savaime. Santykiai, kaip ir santuoka, yra darbas. Pirmiausia darbas su savimi.
Šiandien aš galiu pasakyti – esu stipri silpna Moteris. Ir Jums linkiu to paties.
Apie save
Esu ne tik dailininkė, bet ir meno terapeutė, tad žmonių vidinis pasaulis man truputėlį pažįstamas. Esu visą gyvenimą besimokantis žmogus: baigiau pradinių klasių ir dailės edukologijos bakalauro studijas Šiaulių universitete, Kauno technologijos universitete įgijau švietimo vadybos magistro laipsnį, o dabar baigiu podiplomines ketverių metų psichoterapijos studijas Kauno geštalto studijų centre. Turiu vyrą ir tris vaikus. Šiuo metu esu pasinėrusi į šilko tapybą, to rezultatas − gimstančios skarelės, šaliai, kartais tunikos ir net suknelės.
Nuotraukos iš Rasos Andrikienės-Art asmeninio archyvo