Nors tūkstančiai dainingų šalies žmonių veržėsi į „Lietuvos balso“ sceną, tik mažai dalelei jų teko laimė patekti į profesionalų rankas ir būti išgirstiems visos Lietuvos muzikos gerbėjų. Viena iš šių laimingųjų – septyniolikmetė aksominio balso turėtoja Miglė Šidlauskaitė. Aklųjų perklausų metu ji savo dainavimu privertė atsisukti beveik visus projekto mokytojus. O dabar, padedama Merūno ir jo komandos, apsišarvavusi nuoširdumu, negailėdama pastangų ir nesustodama tobulėti, ji savo balsu ieško kelio ir į žiūrovų bei klausytojų širdis. Tačiau akivaizdus talentas – ne vienintelė priežastis žavėtis šia jauna dainininke…
Migle, papasakok apie savo muzikinį kelią iki projekto „Lietuvos balsas“.
Dainuoti pradėjau būdama visai mažytė – vos ketverių metukų. Intensyviai lankiau grupės „Saulės vaikai“ dainavimo ir šokių užsiėmimus. Kiek vėliau įstojau į muzikos mokyklą, ten taip pat mokiausi dainavimo, grojau fortepijonu ir smuiku. Teko dainuoti ir vaidinti Kauno muzikiniame teatre. Bėgant laikui, šią veiklą pakeitė mokslai, tad jau keletą metų dainavimo paslapčių nesimokau niekur. Tačiau dabar turiu puikų mokytoją Merūną.
Tikriausiai jau pasvarstai, ką norėtum veikti baigusi mokyklą? Ar savo ateitį žadi sieti su muzika, dainavimu, nesvarbu, kaip baigtųsi šis projektas?
Šiuo metu dar mokausi vienuoliktoje klasėje. Mane, kaip turbūt ir kiekvieną mano bendraklasį, kamuoja klausimai: ką reikės daryti baigus mokyklą, kur stoti… Tvirtai apsisprendusi dar nesu, tačiau jau nemažai laiko svarstau apie reklamos meną, rinkodarą, žurnalistiką… Kad ir kaip baigtųsi „Lietuvos balso“ projektas, ateityje aš tikrai dainuosiu, tačiau manau, kad tai bus mano pomėgis, o ne darbas.
Kai kurie talentingi žmonės turi neįveikiamą baimę dainuoti miniai žmonių, o kai kuriems buvimas scenoje yra neapsakomas malonumas. Kaip jautiesi Tu?
Kadangi dainuoti pradėjau dar būdama visai mažytė, pasirodymų buvo jau tikrai nemažai. Tačiau jaudulys prieš lipant į sceną niekur nedingo. Man labai įstrigo mokytojo Merūno žodžiai: „Visiems žmonėms reikia adrenalino, vieni jo gauna šokinėdami iš lėktuvų, važinėdami greičiausiais automobiliais, o mes, dainininkai, jo gauname kaskart lipdami į sceną. Tas jaudulys yra tai, dėl ko mes gyvename.“
Kuris iš dalyvių, Tavo akimis, yra verčiausias tapti „Lietuvos balso“ nugalėtoju? Kodėl?
Jei taip nutiks, kad paliksiu projektą, visas savo simpatijas atiduosiu dalyvei Dagnai. Ji yra labai protingas ir šiltas žmogus, o jos dainavimo, manau, net ir komentuoti nereikia. Dagnos balso sugebėjimams ir profesionalumui ribų nėra. Linkiu jai didžiausios sėkmės.
Kaip manai, ar visada muzikos projektuose nugali geriausias balsas? Galbūt vien puikaus balso neužtenka?
Mano nuomone, norint nugalėti televizijos projekte, vien gero balso tikrai neužtenka. Artistas turi būti charizmatiškas, drąsus, įdomus ir malonus aplinkiniams. Jis turi turėti išskirtinių bruožų, nebijoti kritikos ir būti nusiteikęs daug dirbti.
Ar visada lengva suprasti Merūno norus ir juos vykdyti? Kaip pati vertini savo pasirodymus?
Merūnas visuomet savo pastabas išsako labai mandagiai ir profesionaliai. Jis reikalauja daug, tačiau tik dėl to, kad žino, jog mes galime tai padaryti. Visuomet norisi parodyti geriausią rezultatą, tačiau tam reikia daug darbo ir pastangų. Stebėjau tiek kitų, tiek savo pasirodymus. Kol kas iki galo savęs atskleisti nepavyko, tam kliudė daugelis dalykų: peršalimas, jaudulys, pastangų stoka, o gal netgi perteklius, todėl labai džiaugiuosi, kad „Lietuvos balso“ scenoje dar galėsiu parodyti, ko mokytojai ir žiūrovai iki šiol nematė.
Esi dainavusi ir Amerikos publikai. Koks tai buvo renginys?
Prieš keletą metų teko dainuoti Čikagoje ir Floridoje. Tai nebuvo labai didelio masto renginiai. Juose buvo amerikiečių, tačiau didžiąją dalį žiūrovų sudarė lietuviai, gyvenantys Amerikoje. Taip pat koncerte pasirodė ir Amerikos lietuvių šokių kolektyvas. Publika mane priėmė labai šiltai ir nestokojo gražių žodžių. Tai buvo nuostabi patirtis, kurios tikrai niekuomet nepamiršiu.
Galbūt tai ne vienintelis Tavo pasirodymas ne Lietuvoje? Kur dar tekę dainuoti?
Kol kas dar negaliu pasigirti savo koncertų gausa nei čia, Lietuvoje, nei užsienyje. Be Amerikos, dar teko dainuoti Latvijoje, Airijoje. Tai kol kas vienintelės šalys, girdėjusios dainuojant Miglę (juokiasi). Labai tikiuosi, jog šį sąrašą netrukus papildysiu.
Ar visada tenka dainuoti tik tai, kas Tau prie širdies? Maloniau atlikti lietuviškas ar angliškas dainas?
Dainas dalyviams padeda išsirinkti visa projekto komanda, jų žodis būna paskutinis. Kartais tenka dainuoti nelabai man patinkančias dainas, tačiau aš tai priimu kaip mažą iššūkį – juk geras dainininkas turi mokėti padainuoti bet ką.
Ar jau leidi sau pagalvoti apie pergalę „Lietuvos balse“? Ką laimėjusi pirmiausia padarytum?
Šiuo atveju stengiuosi būti realistė. Netrykštu perdėtu pasitikėjimu savimi. Žinau, jog yra klausytojų, kuriems patinka mano balsas, galbūt ir mano asmenybė, tačiau tikrai nenuvertinu kitų dalyvių. Visi mes esame labai skirtingi ir labai stiprūs. Aš jau dabar jaučiuosi nugalėtoja – nesitikėjau nueiti taip toli.
Kaip manai, ko reikia, kad atlikėjas nenublanktų tarp kitų, kad po muzikos projekto nebūtų pamirštas taip pat greitai, kaip ir išgarsėjo?
Kad atlikėjas nebūtų pamirštas, jis turi džiuginti savo klausytojus vis naujomis dainomis, realizuoti savo idėjas, nebijoti iššūkių, išlikti įdomus ir rodyti save skirtingais amplua.
Kas būtų baisiau: iškristi ir nebetęsti kovos dėl „Lietuvos balso“ titulo ar skaudžiai suklysti scenoje ir savo pasirodymu nuvilti mokytoją ir gerbėjus?
Manau, baisiau būtų iškristi iš projekto. Kiekvienas darome klaidų – tai žmogiška. Mano manymu, padarytos klaidos, mokytojų ir gerbėjų nusivylimas manimi man būtų tikras spyris, o likusi projekte aš turėčiau progą ištaisyti visa tai, kas buvo ne taip.
Kurią atlikėją laikai sau pavyzdžiu?
Mano idealas – Beyonce. Ji yra tikra profesionalė, nuo jos balso šiurpsta oda. Ši atlikėja visuomet atrodo pritrenkiamai. O dar kaip šoka!
Ar yra toks muzikos stilius, kurio dainų nesutiktum ar nesiryžtum atlikti? Kaip apibūdintum savo muzikinį skonį?
Manau, kad sutikčiau padainuoti bet kurio stiliaus dainą, nebijau iššūkių, priešingai – būtų labai įdomu. Klausausi įvairios muzikos – priklauso nuo mano nuotaikos. Kai ši puiki ir norisi šokti, mėgstu klausytis disko muzikos; kai būnu ramesnė, klausausi soulo, ritmenbliuzo stiliaus dainų ir jas dainuoju.
Šiame projekte daugiausia teko Tave matyti dainuojančią lyriškas, romantiškas dainas. Ar tai tik sceninis įvaizdis, ar ir gyvenime esi tokia pat svajinga, linkusi į romantiką?
Tiek gyvenime, tiek scenoje nesistengiu būti akiplėša, visuomet vertinu nuoširdumą ir teisybę. Taip pat esu didelė svajoklė, turbūt kas vakarą, prieš eidama miegoti, kai dauguma planuoja rytojų, aš svajoju ir svajoju apie viską! Tačiau tai nereiškia, kad esu rami. Iš mano veido niekad nedingsta šypsena, aš mėgstu būti dėmesio centre, linksminti savo draugus.
Kaip jautiesi tapusi dar žinomesnė? Kaip manai, ar žinomumas nėra kartu ir našta?
Gatvėje palydintys žvilgsniai, gražios gerbėjų žinutės ir žmonės, po pasirodymų prašantys autografo, tikrai paglosto širdelę. Supranti, jog yra tave palaikančių žmonių ir visas darbas yra nudirbtas ne veltui. Tikroms įžymybėms, kurias visur iš paskos sekioja paparacai, trūksta privatumo, tačiau man tai tikrai negresia, kol kas, manau, nėra ko bijoti.
Tikriausiai vaikinų dėmesio dabar sulauki dar daugiau nei anksčiau? Ar nepasitaiko itin įkyrių gerbėjų?
Kadangi jau ilgą laiką turiu draugą, kitų vaikinų dėmesio kartais net nepastebiu. Sulaukiu nemažai žinučių ir į jas visas stengiuosi atsakyti mandagiai ir draugiškai, tačiau jei matau, kad kažkurių vaikinų ketinimai yra šiek tiek kitokie, aš paprasčiausiai jiems nebeatrašau. Pati esu labai pavydi, tad stengiuosi ir savo draugui nesuteikti jokio pagrindo pavydėti ar jaudintis.
Muzika, be abejonės, Tavo gyvenime labai svarbi. Be ko dar neįsivaizduoji savo kasdienybės?
Savo kasdienybės neįsivaizduoju be keleto dalykų: muzikos, šokolado ir savo vaikino! Be jų jausčiau didelę tuštumą širdyje ir skrandyje (juokiasi).
Domiuosi fotografija. Taip pat prieš keletą mėnesių įstojau į ne pelno siekiančią organizaciją LEO (LEO – Leadership, Experience, Opportunity). LEO klubai pirmiausia buvo įkurti Amerikoje, o vėliau jų atsirado ir kitose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Mes lankome vaikų namus, dienos centrus, padedame jiems finansiškai, organizuojame įvairius renginius ir, žinoma, tiesiog bendraujame su vaikais, nes šiluma ir rūpinimasis – tai svarbiausi dalykai, kurių jiems reikia.
Kas Tave paskatino prisidėti prie šios organizacijos?
Prisidėti prie šios organizacijos veiklos paskatino mano vaikinas Paulius. Jis – šio klubo prezidentas. Esu jautri, visuomet noriu padėti kitiems, jei tik tai yra įmanoma. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad nuo mažens gyvenau tik su mama, tėtį, deja, praradau būdama dar visai mažytė. Tad sužinojusi apie šią organizaciją iškart panorau prisijungti.
Ką patiri padėdama likimo nuskriaustiems vaikams?
Būdama su vaikais supratau, kad finansinės pagalbos jiems reikia mažiausiai – jie trokšta dėmesio, bendravimo ir šilumos. Tad matydama vaikus, dalyvaujančius mūsų renginiuose, žaidimuose, jaučiuosi labai laiminga. Gera prisidėti prie jų šypsenos.
Kuo šie vaikai kitokie?
Vaikai iš vaikų namų, asocialių šeimų kartais jaučiasi atskirti. Laimingose šeimose gyvenantys bendraamžiai į juos žiūri kaip į kitokius. Tačiau šie vaikučiai yra visiškai tokie pat – jie taip pat turi troškimų, tikslų, talentų… Jiems reikia tik trupučio mūsų tikėjimo, kad galėtų judėti pirmyn.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Inga Nanartonytė
Dariaus Tarelos, Eduardo Bareikos, „Fotogenijų“ ir asmeninio archyvo nuotraukos