Visada besišypsanti, geros nuotaikos, pasitikinti savimi, siekianti tik geriausio rezultato aktyvi visuomenininkė, JAV lietuvių bendruomenės (LB) Krašto valdybos Visuomeninių reikalų tarybos narė, „Facebook“ paskyros „Washington DC Lithuanian Americans“ administratorė Danelė Vidutis (Diana Bieliauskaitė) šįkart pasakoja apie išsaugotas pamatines vertybes ir prisipažįsta nuolat jaučianti nerimą dėl demokratijos trapumo.
Gerbiamoji Danele, papasakokite apie save. Žinome, kad esate gimusi Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Gimiau Ričmonde (Virdžinija) gydytojos Danutės Širvydaitės ir psichologo Vytauto Bieliausko šeimoje. Mano tėvai į JAV atvyko 1949 metais ir, žinoma, bendravo su lietuvių šeimomis. Arčiausiai mūsų miesto buvo Vašingtonas, o kai persikraustėme į Sinsinatį (Ohajas), artimiausia parapija buvo Deitone. Man neteko nei lankyti lietuvių šeštadieninės mokyklos, nei būti vasaros stovyklose, bet namuose kalbėjome tik lietuviškai, nes močiutė atsisakė mokytis anglų kalbos. Oficialiai lietuvių kalbos pradėjau mokytis Indianos universitete (Blumingtone) su Elena Bradūnaite. Neišdildomą įspūdį paliko „arbatėlių“ mūsų namuose metu vykusios lietuvių politinės diskusijos. Iki šiol atmintyje išliko mano vaikystės vakarais namuose dainuotos lietuviškos dainos.
1963-iaisiais, kai buvau vienuolikos, kartu su kitais trimis vaikais iš Sinsinačio „Children’s International Summer Village“ buvau atrinkta atstovauti Jungtinėms Valstijoms tarptautinėje stovykloje Kristiansande, Norvegijoje. Ten man labai patiko – gamta buvo kaip Lietuvoje. Taip pat labai patiko bendrauti su vaikais iš Italijos, Japonijos, Egipto: plėtėsi mano akiratis, suvokiau tarptautinių santykių prasmę.
Kokios mintys, kokie planai sukosi galvoje, kai žvelgėte į ateitį?
Tėvai mums nedraudė domėtis amerikietiška kultūra, nors jiems buvo svetimi Elvio Preslio kreipiniai, kryžių deginimas juodaodžių rajonuose. Prisimenu, kai buvau šešerių, tėvai man nupirko Paulo Ankos plokštelę „Diana“, labai tuo džiaugiausi. Būdama paauglė, mielai klausiausi populiarių folk dainininkų.
Augau labai religinga, pareiginga ir jautri. Greitai apsiverkdavau – tik žiūrėk, ir vėl upeliai teka… Užjaučiau nuskriaustuosius. Sinsinatyje baigiau mergaičių katalikių mokyklą. Dėl labai uždaro auklėjimo buvau taip įsibaiminusi viešo pasaulio, kad prašymus studijuoti pateikiau vien į katalikiškus universitetus. Vis dėlto aiškiai suvokiau, kad nenoriu likti namuose, man reikėjo laisvės.
Lemtingais, neramiais 1969–1970 metais studijavau Lojolos universitete (Čikaga), tačiau anglų literatūros bakalauro laipsnį įgijau Xaviero universitete (Sinsinatis). Galėjau mokyti vidurinėje mokykloje. Tuo metu mane domino daugybė temų: ir moterų lygybė, ir Vietnamo karas, ir riaušės miestuose. Žavėjausi tamsiaodžiais, žydais ir visais, kas turėjo aiškius tikslus ir kovojo už savo teises. Galvojau, kad galbūt ir lietuviams prireiks pagalbos.
Koks buvo Jūsų kelias į lietuvių bendruomenę?
Baigusi universitetą ir 1973 metais lankydamasi sovietinėje Lietuvoje, užmezgiau ryšius su lietuviais. Po Helsinkio sutarties buvo galima jaustis saugesniems siekiant nepriklausomybės, savo gyvenime įtvirtinti lietuvių kalbą. Tuomet nutariau išmokti rusiškai, tad Indianos universitete įgijau magistro laipsnį. Šios studijos tapo mano įdomios karjeros pagrindu Vašingtone – 12 metų dirbau „Fulbright ir National Academy of Sciences“ mainų programose. Mano dispozicijoje buvo Sovietų Sąjunga (joje kasmet lankėsi bent vienas lietuvis), Rytų Vokietija, Rumunija ir Lenkija.
Prisimenu, kaip nuo 1978 metų JAV valdžios būstinėje – Washington Capitol Hill – drauge su kitais lietuviais teko dalyvauti priėmimuose, kalbinti svečius, pristatyti jiems Lietuvą ir Baltijos šalis, pasakoti apie mūsų kovą už laisvę. Bendradarbiaudama su Viktoru Naku, Asta Banionyte vis labiau pradėjau vertinti lietuvių bendruomenę.
Tačiau manau, kad meilę Lietuvai, pareigos jausmą ir užsispyrimą paveldėjau iš tėčio. Jam buvo labai svarbus lietuvių noras išlaikyti savo tapatybę, kalbą, kultūrą. Jis visada rėmė ir palaikė lietuvišką bažnyčią bei disidentus, gyveno Lietuvos nepriklausomybės laukimu. 1988 metais, kai buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininku, tėvas vyko į Lietuvą susitikti su Sąjūdžio atstovais ir kovotojais, taip pat į Vašingtoną tartis su ponu Stasiu Lozoraičiu, Algimantu Gurecku.
1991 metų vasarą pasisiūliau dirbti Lietuvos atstovybėje (Vašingtone) kartu su laikinai einančiu pareigas, vėliau – ambasadoriumi S. Lozoraičiu. Tuo metu tai buvo idealus Lietuvos atstovas, jis pasauliui angliškai ir kitomis kalbomis galėjo išdėstyti Lietuvos problemas, nebijojo spausti JAV laikytis pagarbos demokratijai ir nepriklausomybei. Atstovaudamas Lietuvai S. Lozoraitis iškėlė ir sustiprino Lietuvos įvaizdį, reikalavo visavertės pagarbos ir paramos šaliai, kovojančiai už nepriklausomybę.
Kaip šeimos nariai reaguoja į Jūsų visuomeninius darbus? Ar jiems artima lietuviška tapatybė?
Džiaugiuosi, kad dalyvaudama visuomeninėje veikloje pažinau daug įdomių, šviesių žmonių. Tačiau pasaulis „apsivertė“: Lietuva tapo laisva, man gimė sūnus, o netrukus – ir dukra. Radau pelningesnį sekretorės darbą advokatų bendrovėje, joje dirbu iki šiol. Man pasisekė, kad vaikus teko auginti tuo „auksiniu“ laikotarpiu – po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, kai daug jaunų lietuvių galėjo gauti JAV vizas net metams. Taip mano vaikams atsirado galimybė turėti bent dešimt nuostabių auklių lietuvaičių. Lietuvoje jos nebuvo itin vertinamos, o atvykusios į JAV įgavo drąsos, suprato savo vertę. Daugelis jų čia sukūrė šeimas.
Kai dukra Nida dar buvo kūdikis, ji ne kartą miegojo ambasadoje, kol sūnus Mantas netoliese lankė Montessori mokyklą. Nuo pat mažens kartu su mūsų lietuvių draugų vaikais jie ėjo protestuoti prie Sovietų Sąjungos ambasados, prie Baltųjų rūmų, Kapitolijaus pastato… Jiems tai buvo įprasta, kaip ir lankyti šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Kai dvejus metus gyvenome San Diege, buvo įprasta beveik tris valandas pirmyn ir atgal važiuoti į Los Andželo šeštadieninę lietuvių mokyklą. Tarp mūsų draugų buvo šeimų, kurioms lietuvių kalbos išsaugojimas buvo labai svarbus, tad drauge su jais įsitraukėme į ateitininkų judėjimą. Vasaras leidome Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vienuolijos „Neringos“ stovykloje (Vermonte). Vaikai lankė „Dainavos“ jaunučių ir moksleivių stovyklą (Mičigane), tikėjo, kad vyksta į mažąją Lietuvą, į Amerikos Lietuvą. Mano dukrai Nidai „Dainava“ – iki šiol mieliausia vieta pasaulyje.
2000 metais Mantą ir Nidą pirmą kartą vežiausi į Lietuvą, kad galėčiau supažindinti su gimtine ir giminaičiais. Kai buvo penkiolikos, dukra dirbo organizacijoje „Vaiko vartai į mokslą“ Marijampolėje. Sūnus Lietuvą antrą kartą aplankė jau suaugęs, prieš tai niekam net nepranešęs.
Kas įdomaus, svarbaus šiandien vyksta Jūsų bendruomenėje? Ko, Jūsų nuomone, šiandien labiausiai reikia išeivijoje gyvenantiems lietuviams?
Pati JAV LB, kaip institucija išeivijoje, yra vertinga, nuostabi. Gerbiu ir labai vertinu mūsų bendruomenės narius, kandidatuojančius į Tarybą ir aktyviai dalyvaujančius jos veikloje. Tokie metiniai susibūrimai yra neapsakomai svarbūs. Džiugu, kad turime tiek daug apygardų ir tiek daug mokyklų!
Skatinu visus bent vieną kadenciją asmeniškai susipažinti su tuo turtingu lobiu, draugiškai pasidalyti patirtimi. Kiekviena apylinkė, kiekviena mokykla yra bendruomenės branduolys. Svarbus ne tik vaikų ir mokytojų, bet ir tėvų bei bendruomenės apylinkių narių įnašas. Kaip sakoma, auklėti vaiką turi visas kaimas. Mano nuomone, mokyklai labai svarbu palaikyti glaudų ryšį su bendruomene, o bendruomenė turi rodyti paramą šeimoms.
Man asmeniškai svarbūs du dalykai: informacijos sklaida ir dalijimasis ja, taip pat suburti, pritraukti kuo daugiau žmonių. Dėl to administruoju „Facebook“ paskyrą „Washington DC Lithuanian Americans“, bendruomenės reikalus tvarko šauni jauna valdyba. Informacija traukia dėmesį, parodo žmonėms kitų lietuvių veiklą, primena apie tai, kas mus vienija.
Taip pat toliau einu JAV LB Visuomeninių reikalų komiteto, kuriam vadovauja Krista Bard, narės pareigas. COVID-19 pandemija, sakyčiau, net pasitarnavo mūsų veiklai – paplitus įvairesniems bendravimo būdams galime pasiekti daugiau žmonių. Štai, pavyzdžiui, turėjome „Zoom“ susitikimą su nauja išeivijos Lietuvos Seime atstove Aušrine Armonaite. Kovo 28-ąją vyko Tomo Sadausko internetinis seminaras „Finding Your Lithuanian Roots“ („Surask savo lietuviškas šaknis“). Planuojame ir daugiau tokių pokalbių JAV lietuviams aktualiomis temomis. Siekiame, kad kiekvienas lietuvis rastų vietą JAV LB, kad lietuviai jaustų savo visavertiškumą ir įsipareigojimą išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę.
Gimusi karo pabėgėlių šeimoje ir auginta suvokiant, kad gimtasis kraštas pavergtas svetimo milžino, negaliu atsikratyti baimės, jog demokratija labai trapi ir yra pavojuje. Todėl pastaraisiais metais prisidėjau prie organizacijų, siekiančių išsaugoti demokratiją Amerikoje, tokių kaip „Lithuanian Americans and Friends for Biden“, „Lithuanian Americans and Friends for Warnock & Ossoff“ ir naujai kuriama „Lithuanian Americans and Allies for Democracy“.
Juk kitame krašte gyvenantys lietuviai gali ir net turi įsitraukti į to krašto veiklą, prisidėti prie jo gerovės. Štai mano ir mano močiutės mylima herojė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje skatino lietuvius būti aktyvius, pasitikėti savimi, aukščiau visko kelti bendruomenę… Jos mintys ir žodžiai šiandien tinka ir mums. Vienokie laikai buvo, kai kovojome už Lietuvos nepriklausomybę, kitokie yra dabar, kai turime mąstyti, kaip išsaugoti demokratiją, laisvę, savo lietuvišką tapatybę.
Kalbėdama kaip amerikietė sakau: „Jei myli savo kraštą, vadinasi, priimi ir jo trūkumus, nebijai jų pripažinti, bandai tobulinti.“ Kalbėdama kaip lietuvė sakyčiau panašiai. Visada pabrėžiu, kad Lietuva gali daug kuo didžiuotis, o mes turime prisidėti prie jos vardo pasaulyje sklaidos. Taip pat mes, lietuviai, privalome iš esmės pažinti savo šalies istoriją, kad suprastume jos pasaulinį indėlį ir galėtume prisidėti prie darnaus jos vystymosi.
Irena Valys, https://javlb.org
Nuotraukos iš Danelės Vidutis asmeninio albumo
JAV lietuvių bendruomenei švenčia 70-metį ir pristato 70 istorijų apie 70 su bendruomene sąsajų turinčių žmonių iš skirtingų organizacijos gyvavimo laikotarpių.
