Kruopšti darbuotoja, kantrybės, ištvermės ir motyvacijos nestokojanti jaunoji tyrėja bei gydytoja, daug laiko ir širdies skirianti savanorystei. Aivaros Urbutės pašaukimu dirbti atsakingą mokslinį darbą ir padėti žmonėms nesuabejosi. Noras semtis žinių neapsiribojant savo šalies sienomis, profesionalumo siekis merginą nuvedė net į Kiniją, o vėliau – į Daniją. Būtent čia tęsiasi įdomus lietuvės karjeros kelias, kuriame, neabejojame, laukia daug prasmingų atradimų ir darbų. Vienas iš Aivaros troškimų – sukaupus vertingos patirties vėliau ją sėkmingai pritaikyti Lietuvoje.
Tiesus kelias į mediciną
A. Urbutės kelias į mediciną buvo ganėtinai tiesus. Jos nuomone, prie to prisidėjo ir šeima, mat nuo pat jos gimimo per įvairius giminių, draugų susibūrimus būdavo juokaujama ar žaidžiama, kad Aivara – būsima daktarytė. Vaikystėje jai neretai tekdavo lankytis ligoninėse, ten ji sutiko daug gydytojų, kuriais be galo žavėjosi. „Man jie atrodė kažkuo ypatingi – išmintingi, malonūs, tiesiog nepriekaištingi. Tai puikiai sutapo su tuo, kokia ir aš norėjau būti užaugusi. Todėl pradėjau svajoti apie šią specialybę“, – prisimena pašnekovė.
Nors mokykloje jai sekėsi ir patiko įvairūs dėstomieji dalykai, vis dėlto mieliausi buvo gamtos mokslai. Besimokydama gimnazijoje mergina jau turėjo aiškią ateities viziją – ją traukte traukė medicinos mokslai. O kadangi neturėjo plano B, darė viską, kad pavyktų įgyvendinti planą A.
Planas A buvo sėkmingai įvykdytas – mergina įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Kaune ir po šešerių metų intensyvių studijų įgijo medicinos magistro kvalifikacinį laipsnį ir gydytojo profesinę kvalifikaciją. Ilgam išvykti į svečią šalį nė nesvajojo, tačiau štai jau pustrečių metų gyvena, mokosi ir dirba Danijoje. „Neretai sakau, jog taip likimas sudėliojo, bet akivaizdžiai ir pati prie to esu prikišusi nagus, – šypsosi pašnekovė, paprašyta papasakoti savo atvykimo į Daniją istoriją, kuri prasideda nuo… Kinijos. Mat po ketvirtojo medicinos studijų kurso vieną vasaros mėnesį ji praktikavosi vienos iš Kinijos Čangšos mieste esančių universitetinių ligoninių ginekologijos skyriuje.
Kodėl Kinija? Merginai atrodė svarbu pažinti kitokią medicinos sistemą, pajusti, kaip ji veikia, ir palyginti su kitomis. „Kinija – didžiulė valstybė, todėl buvo įdomu pamatyti, kad kol visas Vakarų pasaulis naudoja tas pačias priemones ir taiko tuos pačius metodus, kinai dažnai turi tam savo atitikmenis. Taip pat kėlė įspūdį ligoninės kultūra. Visų pirma, ten be galo stipri hierarchija. Taip pat dar galima pastebėti Vakarų Europoje jau pamirštus dalykus, pavyzdžiui, kiekvienas skyriuje turi nešioti baltas aukštas kepures, operacinės bloke rūkoma, vizitacijose dalyvauja dešimtys žmonių – net ir gimdymo skyriuje“, – pasakoja A. Urbutė.
Praktikos Kinijoje metu lietuvė daugiausia asistuodavo per operacijas. Tai buvo viena intensyviausių Aivaros praktikų – operacinėje ji būdavo maždaug nuo pusės aštuonių ryto iki septintos valandos vakaro. Ten dirbantys ginekologai užsibūdavo dar ilgiau.
Tuo metu Kinijoje dar galiojo vieno vaiko politika. Todėl, merginos teigimu, be galo dažnos operacijos buvo sterilizacijos, o diagnozavus įvairias ginekologines ligas pirmas pasirinkimas būdavo histerektomija – gimdos pašalinimas.
Pirmoji patirtis Danijoje
Lietuvė džiaugiasi, kad pasiryžo atlikti praktiką svetur. Jos teigimu, gyvendamas kitoje šalyje ne tik susipažįsti su jos kultūra, tradicijomis, žmonėmis, bet ir kartu geriau pažįsti save, įvertini savo prioritetus, ką gali, o kur dar turi tobulėti.
Po mėnesio praktikos Kinijoje, studijuodama penktajame kurse, mergina panoro kitą praktiką atlikti šalyje, kuri yra itin pažangi medicinoje, ypač akušerijoje ir ginekologijoje. Išsiuntė paraiškas į Šveicariją, Švediją ir Daniją. Į paraišką pirmiausia teigiamai atsakė gydytojai iš kelių Danijos ligoninių Kopenhagoje ir Odensėje. Tad Aivara du vasaros mėnesius praktikavosi Kopenhagoje ir du mėnesius atliko internatūrą Odensėje.
„Praktika Danijoje žavėjo viskuo: medicinos praktika, aparatūra, vykdoma moksline veikla, gydytojų ir kito personalo žiniomis, maloniu bendravimu. Būdama svetimšalė medicinos studentė kolektyve nesijaučiau blogai – čia visai nėra hierarchijos, o ir pacientai labai pasitiki gydytojais, gerbia juos. Net jei dar esi medicinos studentas, tavimi pasitiki kaip gydytoju ir tai – labai malonu. Be to, jau tada pamačiau, kad darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra čia be galo svarbi – norėdamas tikrai gali rasti laiko šeimai, pomėgiams“, – pirmąją darbo patirtį Danijos medicinos įstaigose apibūdina pašnekovė.
Netikėta galimybė
Per vasaros praktiką A. Urbutė susipažino su vienu akušerijos ir ginekologijos profesoriumi. Su juo diskutuodavo apie mokslinę veiklą, mažą savo patirtį ir didelius norus. Tęsdama praktiką jau kitoje Danijos ligoninėje, jo pasiteiravo apie galimybę prisidėti prie kokio nors tyrimo. Aptarinėjant galimas tyrimų idėjas, šis pasiūlė lietuvei pamėginti stoti į doktorantūrą. „Kadangi visuomet svajojau išmėginti save mokslinėje veikloje, negalėjau pasakyti „ne“. Todėl dar būdama medicinos studente drauge su minėtuoju profesoriumi rašiau doktorantūros protokolą, planą ir pradėjau rengti paraiškas dėl finansavimo, – svarbų žingsnį naujo gyvenimo etapo link prisimena pašnekovė. – Vis dėlto niekad nesvajojau ir neplanavau išvykti iš Lietuvos, todėl grįžusi ir toliau siekiau čia užsibrėžto tikslo – įstoti į akušerijos ir ginekologijos rezidentūrą, nes gauti finansavimą doktorantūrai Danijoje atrodė nelabai realu.“
Pasirodo, Aivara be reikalo nuvertino savo galimybes. Prieš priimant sprendimą dėl rezidentūros Lietuvoje, birželį profesorius iš Danijos pranešė, kad jai pavyko gauti finansavimą doktorantūros studijų pradžiai – šešiems mėnesiams. Prieš tai jos vyras buvo pateikęs prašymą studijuoti magistrantūroje Danijoje ir panašiu metu taip pat sulaukė teigiamo atsakymo. Abu nusprendė, kad negali praleisti šios galimybės.
Vėl atvykusi į Daniją Aivara pradėjo dirbti prie doktorantūros projekto ir ieškojo finansavimo likusiam studijų laikotarpiui. Lietuvei pavyko gauti pinigų dar keliems mėnesiams, tačiau artėjant sutarties pabaigai finansavimo visam doktorantūros laikotarpiui (treji metai) ji dar negavo.
Per pirmąjį studijų pusmetį mergina susitiko ir su kitais profesoriais, kurie turėjo būti jos doktorantūros vadovais. Po pirmojo susitikimo profesorė Susanne Kruger Kjær Aivarai pranešė, kad mielai priimtų ją į darbą, kol išsispręs finansinės problemos. Taip mergina pateko į Danijos vėžio draugijos tyrimų centrą (angl. Danish Cancer Society Research Center) ir pradėjo dirbti prie epidemiologinių tyrimų.
Danijos vėžio draugija yra didžiulė institucija, kuri dirba trijose srityse: vykdo mokslinius tyrimus, prevencines veiklas, teikia paramą pacientams. Ši organizacija turi apie 700 darbuotojų (iš kurių apie 200 – mokslininkai), 47 tūkst. savanorių ir 400 tūkst. narių.
Pagrindinės Aivaros ir tame pačiame skyriuje dirbančių kolegų domėjimosi ir tyrimų sritys – žmogaus papilomos virusas (ŽPV) ir su juo susijusios ligos, ginekologinis vėžys, priešvėžinės ligos ir nevaisingumas.
Anot A. Urbutės, Danijoje atlikti epidemiologinius tyrimus be galo patogu – čia egzistuoja visų sričių registrai, kurie kruopščiai pildomi jau daugiau nei penkiasdešimt metų ir yra susieti tarpusavyje. Pagal asmens kodą juose galima rasti įvairią informaciją apie kiekvieną gyventoją – jo sveikatą ir ligas. Todėl, anot pašnekovės, planuojant tyrimus svarbiausia jų pagrįstumas.
Aivara sako studijų metais maniusi, kad onkologija (medicinos šaka, tirianti navikus) yra viena sunkiausių sričių. Dabar mokslas apie vėžį kasdien ją domina vis labiau. „Kuo daugiau sužinau, tuo daugiau klausimų kyla. Tai fantastiška sritis moksliukams – galima nuolat tobulėti ir tyrinėti, kalbant tiek apie prevenciją, tiek apie gydymą, tiek apie pacientų būklės stebėjimą po ligos“, – savo tyrimų sritį apibūdina jaunoji mokslininkė.
Prisideda prie didžiulio masto tyrimo
Anot A. Urbutės, tyrimų idėjos dažniausiai kyla skaitant apie kitus atliktus mokslinius tyrimus arba juos atliekant. Pirmiausia iškeliama kitomis studijomis pagrįsta tyrimo hipotezė, pagal ją suformuluojamas tyrimo klausimas. Tada, jei nerandama atsakymo (arba vienprasmio atsakymo) į išsikeltą klausimą arba anksčiau atliktos studijos turi trūkumų, galima pradėti planuoti savo tyrimą. „Visuomet pirmiausia išnagrinėjama esama literatūra, prieš pradedant tyrimą įsitikinama, kad jis bus kažkuo naujas ir reikalingas, padės atsakyti į tam tikrą klausimą. Viso to tikslas – rasti profilaktines priemones, kurios mažintų tam tikrų ligų atsiradimą, analizuoti diagnostikos ar gydymo būdus, kurie padidintų išgyvenimo tikimybę“, – aiškina pašnekovė.
Lietuvė tiria nutukimo ir gimdos kaklelio vėžio rizikos, nutukimo ir priešmenopauzinio krūtų bei kiaušidžių vėžio rizikos sąsajas. Anot jos, studijų, tiriančių nutukimo ir gimdos kaklelio vėžio ar priešmenopauzinio krūtų bei kiaušidžių vėžio rizikos ryšius, yra nedaug. Daugelis jų yra mažesnės apimties, jose neatsižvelgta į kitus šių ligų rizikos veiksnius ir anksčiau atliktų tyrimų rezultatai skiriasi. Anot A. Urbutės, tam, kad epidemiologijoje būtų tvirtai žinomi atsakymai į tam tikrus klausimus, reikia daugiau didelės apimties studijų, atsižvelgiančių į įvairius svarbius veiksnius.
„Mes esame sudarę tiriamųjų grupę, kurioje beveik 500 tūkstančių jaunų Danijos moterų, ir surinkę jų kūno masės indekso, sociodemografinius duomenis, informaciją apie jų sveikatą, gyvenimą. Pavyzdžiui, svarbi tokia informacija kaip išsilavinimas, gimdymų skaičius, onkologiniai susirgimai, ar moteris rūko, ar vartoja kontraceptikus ir t. t. Pasaulio kontekste tai didžiulė grupė, didesnė panašių tyrimų imtis yra tik JAV ar Jungtinėje Karalystėje“, – didelį tyrimo mastą pabrėžia pašnekovė.
Šiuo metu minėtieji tyrimai yra statistinės analizės stadijoje, todėl rezultatų dar teks palaukti.
Visų minėtų vėžio formų paplitimas Lietuvoje ir Danijoje skiriasi. Remiantis Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros ir cancer.dk pateikiama informacija, Lietuvoje gimdos kaklelio vėžio naujų atvejų dažnis yra 18,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų, o Danijoje – 10,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų, tai yra apie 400 diagnozuotų naujų gimdos kaklelio vėžio atvejų per metus tiek Lietuvoje, tiek Danijoje. Kiaušidžių vėžio dažnis Danijoje – 7,4 atvejo 100 tūkst. gyventojų (apie 550 diagnozuotų naujų atvejų per metus), o Lietuvoje – 12,2 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Krūtų vėžys yra viena dažniausių moterų onkologinių ligų tiek Lietuvoje, tiek Danijoje. Jo dažnis yra 88,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų Danijoje (apie 4650 diagnozuotų naujų atvejų per metus) ir 59,6 atvejo 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje.
Danijos vėžio draugijos tyrimų centre lietuvė ne tik prisideda prie reikšmingų didelio masto tyrimų, bet ir yra Doktorantų asociacijos valdybos narė. Šiuo metu ji atsakinga už poros renginių bendruomenei organizavimą, vienas iš jų – apie mokslo populiarinimą socialinėse medijose. „Tiek renginių planavimas, tiek ši tema man be galo artimi ir skatinantys veikti“, – rodos, kiekviena savo veikla džiaugiasi Aivara.
Jaunųjų medikų padėtis Danijoje
Paprašyta palyginti darbo sąlygas atitinkamose įstaigose Lietuvoje, Kinijoje ir Danijoje, lietuvė sako, kad labiausiai skiriasi darbo kultūra, t. y. darbo laikas, kolegų tarpusavio santykiai, gydytojų santykis su pacientais, hierarchija. O štai gydymo rekomendacijos, taktikos Lietuvoje ir Danijoje beveik nesiskiria.
Darbo kultūrą kiekvienoje šalyje atspindi ir jaunųjų gydytojų padėtis, kuri gerokai skiriasi: nuo didžiausios hierarchijos, ilgiausių darbo valandų Kinijoje iki laisvės pojūčio Danijoje. Aivara dalijasi įžvalgomis apie požiūrį į jaunuosius gydytojus Danijoje: „Jauni specialistai čia, vos tik baigę mokslus, laikomi komandos dalimi. Žinoma, jaunasis medikas dar neturi patirties, todėl jam suteikiama visapusiška vyresniųjų gydytojų priežiūra ir pagalba. Kiekvienas, priklausomai nuo mokymosi etapo ir specialybės, turi aiškias mokymosi gaires, gydytoją, į kurį gali kreiptis pagalbos tiek medicinos praktikos, tiek bendraisiais klausimais. Čia jau kurį laiką egzistuoja jaunųjų gydytojų mokymo sistema. Nors yra vis tobulinama, bet vienaip ar kitaip ji veikia. Taip pat, visuomenės, pacientų požiūriu, gydytojas yra gydytojas, nesvarbu, ar jis jaunesnysis, ar vyresnysis. Manau, apskritai medikais čia yra labai pasitikima. Net ir šiais laikais, kai pacientai dar prieš vizitą į gydymo įstaigą neretai nusistato diagnozę ar pasiskiria gydymą patys, naudodami „Google“. Danijoje jie tikrai ateina pas gydytoją pasidomėję, turėdami jiems rūpimų klausimų ir galiausiai vis tiek laukia specialisto patarimo. Tą pasitikėjimą rodo ir visuomenės apklausos: iš visų specialybių atstovų žmonės labiausiai pasitiki akušeriais, antroje vietoje – slaugytojai, o trečioje – gydytojai.“
„Danų kultūroje kentėti nereikia“
Lietuvoje pastaruoju metu pradėta daugiau kalbėti apie jaunų medikų patiriamą mobingą, t. y. grupinį psichologinį engimą. Įdomu, ar ši problema egzistuoja ir Danijoje? „Danijoje dažnai vykdomos tam tikrų gydytojų grupių, pavyzdžiui, jaunųjų gydytojų, apklausos – apie studijas, darbo aplinką, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą. Todėl problemos dažniausiai labai greitai nustatomos. Regis, prieš kelerius metus buvo iškelta ir mobingo problema, nes apklausos parodė, jog ji aktuali. Tuomet iškart stengiamasi sukurti strategiją ir spręsti problemą. Kiek žinau, dėl mobingo taip pat buvo sukurta kampanija“, – pasakoja lietuvė.
Anot jos, Danijoje medikai skundžiasi drąsiai, garsiai ir dažniausiai veiksmingai. „Visų pirma, kaip minėjau, stengiamasi greitai ir operatyviai pamatyti problemas – darbo aplinkos, organizacines, politines. Gydytojai dažniausiai priklauso profesinei sąjungai. Jos čia yra be galo stiprios ir patikimos. Kiekviename skyriuje apie darbo aplinkos problemas pirmiausia galima pranešti profesinės sąjungos atstovui. Kai kurios problemos analizuojamos ir ligoninės, regiono bei valstybės profesinės sąjungos tarybose, priklausomai nuo jų dydžio. Profesinė sąjunga atstovauja gydytojams ir derybose su politikais“, – pasakoja A. Urbutė.
Kaip viešą nepasitenkinimo politikų sprendimais išraišką Aivara pamini didžiausios Danijos ligoninės Kopenhagoje (dan. Rigshospitalet) vadovų maištą. Jau keli vadovai per šiuos metus atsistatydino iš savo pozicijos, nes nesutinka su politikų keliamais reikalavimais didinti efektyvumą, mažinti išlaidas.
„Įdomu tai, kad danų kultūroje kentėti nereikia. Jei kažkas žmonių netenkina, nebijoma apie tai kalbėtis“, – pastebi pašnekovė.
Jaučiasi sava
Ar Danija – svetinga šalis atvykėliams? „Galėčiau atsakyti – ir taip, ir ne, – sako lietuvė. – Iš esmės Danija labai stengiasi būti tolerantiška valstybė įvairiais klausimais, bet taip pat išlieka nacionalistinė.“ Anot jos, daug priklauso nuo paties atvykėlio ir nuo miesto. Sostinė Kopenhaga – tarptautinis, daugybės kultūrų atstovams namais tapęs didmiestis – labai skiriasi nuo kitų Danijos miestų. Danams, gyvenantiems čia, tarptautinė aplinka yra įprasta ir jie ja džiaugiasi.
„Mano patirtis Danijoje vien gera – visuomet buvau priimama kaip sava, – asmenine patirtimi dalijasi Aivara. – Manau, tam įtakos turi keli veiksniai: gyvenu Kopenhagoje, dirbu su išsilavinusiais žmonėmis, bendrauju su jais daniškai ir dar kartais pagiriu jų šalį ir kultūrą. Be to, atvykus iš Lietuvos čia kur kas lengviau adaptuotis, nes, mano akimis, mūsų kultūros turi daug panašumų.“
Pašnekovė teigia, kad jos darbovietėje tarp kolegų daugiausia vyrauja puikūs santykiai ir ji jokios konkurencijos nejaučia. „Kiekvienas turime savo darbus, konkuruoti dėl jų nereikia, todėl stengiamės vieni kitiems padėti, dalytis patirtimi. Puikus pavyzdys mūsų darbovietėje yra „atvirų durų politika“ – tai reiškia, kad visuomet gali užeiti ir paklausti. Taip pat manau, kad tai padeda išvengti apkalbų ar kitų nemalonių pokalbių“, – darbo aplinka džiaugiasi mokslininkė. Ji priduria, kad kadangi darbo valandos nėra ilgos (37 valandos per savaitę), žmonės labai intensyviai ir efektyviai dirba, atsipalaiduoti, pabendrauti turi progą tik per pietų pertrauką.
Mokslinę veiklą derina su savanoriška pagalba pacientams
Paklausta apie tolesnius planus baigus doktorantūros studijas, Aivara neslepia noro tęsti karjerą Danijoje ir viliasi, kad svetur įgyta patirtis anksčiau ar vėliau pasitarnaus ir tėvynėje: „Kadangi iki šiol praktikoje buvau tik kaip medicinos studentė, o tapusi gydytoja atlieku mokslinę veiklą, manau, kad Danijoje dar turiu ko pasimokyti, pasisemti idėjų. Tikiuosi, kad įgytos žinios ir patirtis ateityje pravers ir Lietuvoje.“
Nors Aivara džiaugiasi pagaliau galėdama ramiai vykdyti mokslinę veiklą – visu etatu dirbti kaip doktorantė ir įsigilinti į savo tyrimų temas, mokslinio darbo vykdymo principus, – tačiau jaučia bendravimo su žmonėmis ir praktinės veiklos, tobulėjimo darbe su pacientais trūkumą. Todėl baigusi doktorantūrą norėtų daugiau laiko skirti darbui su ligoniais ir palyginti, kuris veiklos pobūdis jai priimtinesnis.
Tam, kad palaikytų kontaktą su pacientais, lietuvė tapo savanore gydytoja Reden International organizacijoje, kurioje suteikiama medicinos pagalba intymias paslaugas teikiančioms moterims. „Norėjau rasti tokią savanorystės vietą, kurioje galėčiau pritaikyti savo turimas žinias ir patirtį akušerijos ir ginekologijos srityje. Danijoje savanoriauti yra be galo populiaru, todėl, neturint patirties, savanorystės vietos gauti nepavyktų, – organizacijos pasirinkimo motyvą įvardija Aivara. – Na, o dabar esu įsitikinusi, kad tai man pati geriausia savanoriavimo vieta: čia visuomet yra daugybė iššūkių, kiekviena pacientė ypatinga. Dažniausiai po budėjimo išeinu ne tik kažkam padėjusi, bet ir patyrusi daugybę emocijų, išmokusi apie kitas kultūras, įvairias socialines situacijas.“
Danijoje sveikatos priežiūra yra nemokama tik šalyje registruotiems asmenims. Reden International organizacijos pacientės dažniausiai būna atvykusios į šalį nelegaliai, todėl dėl sveikatos problemų niekur daugiau kreiptis negali. O sveikatos problemų joms iškyla nemažai: merginos dirba gatvėje (Danijos klimatas nėra tam itin palankus), turi prastas gyvenimo sąlygas, dažniausiai jų mityba prasta, o visa tai lydi ir sunki psichologinė būklė. „Nors mūsų organizacija teikia šioms moterims tiek šeimos gydytojo, tiek ginekologo, tiek akušerės konsultacijas, pirminę pagalbą, skiriame vaistus, tačiau būna situacijų, kai neturime, kaip joms padėti. Pačios nemaloniausios akimirkos dirbant šioje organizacijoje – kai esame surištomis rankomis ir vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, – patarti pacientei kreiptis į gydytojus savo šalyje, kurioje ji yra registruota“, – bene sunkiausią šios veiklos dalį atskleidžia pašnekovė.
Dar vienas iš organizacijos tikslų – šviesti šias moteris įvairiais gyvenimo būdo ir sveikatos klausimais: mityba, kontracepcija, lytinių ligų plitimas yra svarbiausios temos. „Daugelis moterų yra atvykusios iš Nigerijos, Tailando ar Rumunijos. Kiekviena grupė turi labai skirtingus kultūrinius įpročius, kurie daro didžiulę įtaką jų sprendimams. Tačiau apie savo kūną ir sveikatą mūsų pacientės žino labai mažai“, – pastebi pašnekovė.
Reden International organizacija taip pat neretai bendradarbiauja su socialiniais darbuotojais, kurie padeda merginoms kitais klausimais: identifikuoja prekybos žmonėmis aukas, teikia pagalbą krizių atveju ir kitą socialinę pagalbą.
Mentorystė – būdas palaikyti ryšį su Lietuva
Mokslinė veikla, savanoriavimas… Ir kaip suspėti? Tačiau tai dar ne viskas: Aivara taip pat konsultuoja žmones kelionių medicinos klinikoje ir kaip mentorė dalyvauja lietuviams skirtoje profesinės mentorystės programoje „LT Big Brother“. Jos esmė: įvairiose profesinėse srityse įsitvirtinę lietuvių profesionalai per neformalų asmenišką bendravimą perduoda žinias ir patirtį perspektyviam visame pasaulyje studijuojančiam Lietuvos jaunimui.
Įdomu tai, kad, prieš pustrečių metų atvykusi į Daniją, ir pati Aivara turėjo mentorę. Ta patirtis jai buvo be galo vertinga. Mentorė merginai padėjo adaptuotis naujoje šalyje, naujoje medicinos sistemoje, tapo puikia bičiule. „Visad maniau, kad mentorius turi būti be galo patyręs tam tikros srities specialistas. Bet po mentorystės mokymų ir įgijusi gerosios patirties su savo vos keleriais metais vyresne mentore supratau, kad taip pat turiu kuo pasidalyti su jaunimu. Svarbiausia, jog mentorius išklausytų ir padėtų pačiam žmogui rasti atsakymus, – pabrėžia pašnekovė ir įvardija svarbiausius motyvus papildyti šios programos mentorių gretas: – Pamenu, kad kai pati buvau medicinos studentė, norėjau dalyvauti programoje, tačiau be galo trūko gydytojų mentorių. Tikėjausi, kad tapdama „LT Big Brother“ programos mentore galėsiu palaikyti ryšį su Lietuva, padėti bent vienam medicinos studentui, turinčiam daug klausimų, kurių ir aš pati visai neseniai turėjau.“
Aivara džiaugiasi, kad šiemet ją kaip mentorę pasirinko šauni medicinos studentė ir ši pažintis praturtino ją pačią – juk bendravimas vertingas abiem pusėms.
Apie gydytojo specialybę svajoja daugybė jaunų žmonių, tačiau tik nedaugelis pasiryžta ar įstengia eiti šiuo keliu. A. Urbutės manymu, svarbiausios savybės, kuriomis turėtų pasižymėti žmogus, besirenkantis mediko kelią, – kantrybė ir ištvermė. „Be abejonės, yra ir daugybė kitų svarbių savybių, tokių kaip atjauta, gebėjimas dirbti komandoje, atidumas… Tačiau kantrybė ir ištvermė – tiek fizinė, tiek psichinė – bent man buvo reikalinga kiekviename žingsnyje: studijose universitete, mokslinėje veikloje, organizaciniame darbe, ateities specialybės paieškose ir, žinoma, visuose egzaminuose, atrankose ir interviu. Ko gero, tai bus vienos svarbiausių savybių ir jau pasirinkus savo kelią medicinos srityje – kad ir koks jis būtų“, – pokalbį baigia Aivara.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Aivaros Urbutės asmeninio archyvo