Nuo seniausių laikų lietuviai mėgo rinkti grybus. Tada grybai papildydavo maisto racioną. Nors šiandien dėl valgio taip rūpintis ir nereikia, vis dėlto tikro lietuvio širdis iki šiol suspurda prasidėjus grybų sezonui. Galima sakyti, kad grybaudami savotiškai praleidžiame laisvalaikį. Esame viena iš nedaugelio Europos tautų, kurios vis dar renka grybus. Ir tai visai suprantama, juk Lietuvoje randama daugiau kaip 6 500 grybų rūšių. Tik ar jie visi valgomi? Tai jau kitas klausimas.
Kur auga grybai?
Lietuvos pušynuose gausu valgomųjų grybų. Visiems gerai pažįstami baravykai, kazlėkai, voveraitės, ūmėdės, kurių Lietuvoje randama apie 60 rūšių, piengrybiai, tarp kurių ir 2 rudmėsės. Vėlyvą rudenį pušynuose išauga baltikų, mums geriausiai pažįstamų žalsvųjų baltikų, dar vadinamų žaliuokėmis.
Pelkiniuose pušynuose tarpsta tik tai augavietei būdingų grybų: ryškiai raudonų pelkinių ūmėdžių, stambių pilkai rusvų samaninių piengrybių, po beržais – palšųjų raudonviršių. Aukštaitijos aukštumose ir Žemaitijoje labiau paplitę eglynai. Juose būna ir beržų, drebulių, ąžuolų priemaišų – tad ir grybų įvairovė didesnė nei pušynuose. Ten gausu baravykų, voveraičių, ūmėdžių. Eglynams būdingos avinės dirvapintės, miškiniai pievagrybiai, rudenį išauga eglyninių rudmėsių. Spygliuočių miškuose gausu įvairiaspalvių, tačiau dažnai nuodingų nuosėdžių ir musmirių.
Lietuvoje didžiausia grybų ir kerpių įvairovė yra plačialapiuose ir mišriuosiuose miškuose. Juose gausu su ąžuolais, uosiais, liepomis, klevais ar guobomis susijusių grybų. Daugelis iš jų labai reti ir įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tokiuose miškuose auga ir su beržais ar drebulėmis susijusių grybų: dažni beržų palydovai būna juosvažvyniai raudonviršiai, po drebulėmis auga tikrieji raudonviršiai. Būtent tokiuose miškuose rasime ir mirtinai nuodingųjų žalsvųjų musmirių.
Kaip grybauti Lietuvoje, nustatyta LR aplinkos ministro patvirtintose grybavimo miškuose taisyklėse. Draudžiama rinkti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas grybų rūšis. Taisyklės galioja visuose miškuose, nesvarbu, kam jie priklauso. Grybauti leidžiama visuose šalies miškuose, išskyrus rezervatus (draudžiama visada) ir ornitologinius draustinius (draudžiama nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d.). Lietuvoje yra trys gamtiniai rezervatai: Čepkelių (Varėnos r. sav.), Kamanų (Akmenės, Mažeikių r. sav.), Viešvilės (Jurbarko, Tauragės r. sav.) ir Žuvinto biosferos rezervatas (Lazdijų r. sav.), taip pat apie 20 rezervatinių zonų, kurios yra nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Tokios zonos pažymėtos informaciniais ženklais. Visą reikalingą informaciją apie saugomas teritorijas ir lankymosi taisykles galima gauti rezervatų, nacionalinių ar regioninių parkų lankytojų centruose.
Dažniausiai grybautojams reikia:
• patogios ir permainingam orui tinkamos aprangos;
• nemažo, kieto krepšio su oro tarpais. Geriausiai tinka pintas, kad surinkti grybai nesusitrintų, neužterštų kitų grybų žemėmis ir, svarbiausia, nesukaistų. Polietileno maišeliuose grybai kaista, susitrina, greičiau kirmija ir genda;
• peilio, skirto grybo kotui nupjauti ir patikrinti, ar jis nesukirmijęs. Grybautojų peiliai būna kartu su šepetėliu, kuriuo grybai apvalomi nuo žemių dar prieš dedant į krepšį;
• apsaugos priemonių nuo uodų, mašalų ar erkių;
• einant į nepažįstamas vietas prireiks vietovės plano, kompaso ar navigacinės įrangos (GPS);
• vadovo grybams pažinti, jei apie renkamus grybus norima sužinoti daugiau.
Kada grybauti?
Grybų derėjimo laiką ir gausumą lemia įvairūs veiksniai: tiek drėgmės ir šilumos santykis, tiek pačių grybų metiniai derlingumo svyravimai. Ruduo, be abejonės, geriausias metas rinkti grybus, nors jų galima rasti visus metus. Pavasarį renkami briedžiukai ir bobausiai. Kai kurie grybų mėgėjai gerai pažįsta ir renka pavasarines baltekles, dar kitaip vadinamas avižėlėmis. Vasaros pradžioje ant lapuočių medžių kelmų ar virtuolių išauga dideli žvynuotųjų skylėtbūdžių vaisiakūniai, o ant ąžuolų kamienų – valgomosios geltonpintės. Grybautojų pamėgti kazlėkai, raudonviršiai, lepšės, ūmėdės ir voveraitės išauga po gausaus šilto vasaros lietaus. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo mėnesį grybų būna daugiausiai. Tuo metu, kai medžiai sukaupia pakankamai angliavandenių, reikalingų mikoriziniams grybams (augalų simbiotiniams partneriams), gausiai dera baravykai, piengrybiai, ūmėdės ir daug kitų grybų. Vėlyvą rudenį, jau po pirmųjų šalnų, išdygsta žaliuokės. Grybauti galima ir šiltesnę žiemą ar per atlydį.
Pripažinkime, kad grybauti, kai žinai kur ir kokius grybus rinkti, yra vienas malonumas. Jei esate tikras grybautojas, šį šeštadienį (rugsėjo 27 d.) nepamirškite užsukti į Varėnoje rengiamą kasmete tapusią Grybų šventę. Šventės metu rengiamas grybavimo čempionatas Varėnos r. savivaldybės mero taurei laimėti, o daugiausia baravykų surinkęs grybautojas gaus leidyklos „Terra Publica“ ypatingą dovaną.
„Terra Publica“