Darbdaviai vis dažniau investuoja į darbuotojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą. Tačiau praktikoje neretai kyla klausimų – ar darbuotojas privalo atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas nusprendęs nutraukti darbo santykius?
Kaip pažymi Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė, Darbo kodeksas numato galimybę susitarti dėl mokymo išlaidų kompensavimo, bet kartu nustato ir aiškias ribas, kada atlyginti mokymo išlaidas yra neprivaloma. Tad ne kiekvienas darbuotojo mokymas gali būti laikomas pagrindu reikalauti atlyginti darbdavio patirtas išlaidas.
Mokymo išlaidų kompensavimas galimas tik iš anksto susitarus
Pagal Darbo kodekso 37 straipsnį darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio patirtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo.
Tokios išlaidos gali būti kompensuojamos tik tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama:
· darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (DK 58 str.), arba
· darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 str.).
„Tačiau net ir tokiu atveju kompensuojamos gali būti tik tam tikros mokymo išlaidos,“ – pabrėžia I. Piličiauskaitė-Dulkė.
Kokios mokymo išlaidos gali būti kompensuojamos, o kokios – ne?
Darbo kodeksas aiškiai numato, kad darbdavys privalo apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti (DK 29 str. 1 d.). Taigi mokymai, kurie padeda darbuotojui, pavyzdžiui, tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas, įgyti darbui būtinas žinias ar įgūdžius, kelti profesinę kompetenciją atliekamame darbe, neturi būti laikomi mokymais, viršijančiais darbo veiklai keliamus reikalavimus, ir už juos darbuotojas neprivalo kompensuoti darbdavio patirtų išlaidų.
Kompensuojamos gali būti tik tos išlaidos, kurios susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Taigi kompensuojamomis galėtų būti laikomos išlaidos už mokymus, kurių metu darbuotojas įgyja papildomų kompetencijų, suteikiančių pranašumą darbo rinkoje, pavyzdžiui:
· naują profesinę kvalifikaciją pagal neformaliojo mokymo programą;
· užsienio kalbos žinias;
· kitas kompetencijas, kurios nėra būtinos tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti.
„Atlyginamos turėtų būti tokios žinios, kurios nėra reikalingos atlikti darbo funkciją, bet ateityje gali suteikti darbuotojui galimybę užimti aukštesnes pareigas ar gauti didesnį darbo užmokestį, akcentuoja I. Piličiauskaitė-Dulkė. – Tuo tarpu mokymai, būtini tiesioginėms darbo funkcijoms atlikti, pavyzdžiui, įgūdžių tobulinimas ar su pareigomis susijusių žinių suteikimas, negali būti laikomi kompensuojamais. Tokiais atvejais darbdavys privalo apmokyti darbuotoją savo lėšomis, o darbuotojui nekyla pareiga šių išlaidų atlyginti.“
Kiek laiko gali galioti susitarimas dėl mokymo išlaidų kompensavimo?
Darbo kodeksas numato, kad darbuotojui gali būti taikoma pareiga atlyginti darbdavio mokymo išlaidas, jeigu jos patirtos ne anksčiau kaip prieš 2 metus iki darbo sutarties pasibaigimo, nebent kolektyvinėje sutartyje numatytas ilgesnis terminas, kuris negali viršyti 3 metų.
Ką svarbu žinoti apie studijų finansavimą?
Jeigu darbuotojas savo iniciatyva studijuoja siekdamas bakalauro, magistro kvalifikacinio laipsnio ar profesinės kvalifikacijos pagal formaliojo profesinio mokymo programas ir darbdavys apmoka visas ar bent pusę studijų išlaidų, darbo sutarties šalys gali susitarti dėl papildomos sąlygos, pagal kurią darbuotojas įsipareigoja:
· dirbti darbdavio įmonėje laikotarpiu, kol tęsia darbdavio lėšomis apmokėtas studijas, ir
· dirbti iki 3 metų po šio laikotarpio pabaigos.
Jeigu darbuotojas per šį laikotarpį nutraukia darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių (DK 55 str.), jis privalo atlyginti darbdavio patirtas studijų išlaidas.
Ar galima susitarti dėl kitokių sąlygų?
Pažymėtina, kad darbo sutarties šalys negali susitarti dėl tokių mokymo išlaidų kompensavimo sąlygų, kurios blogintų darbuotojo padėtį, palyginti su Darbo kodekse nustatyta tvarka. Išimtis taikoma tik tuo atveju, kai darbuotojo darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis kaip 2 šalies vidutiniai bruto darbo užmokesčiai (DK 33 str. 4 d. ).
VDI primena, kad susitarimai dėl mokymo išlaidų atlyginimo turi būti aiškūs ir atitikti Darbo kodekso nuostatas. Tiek darbdaviams, tiek darbuotojams svarbu įvertinti, ar konkretūs mokymai yra būtini darbo funkcijoms atlikti, ar suteikia papildomų kompetencijų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus.