Debiutiniame maratone – penktas rezultatas Lietuvos istorijoje. Kirtusi finišo liniją Valensijos maratone lengvaatletė Loreta Kančytė neslėpė džiaugsmo: jai pavyko ne tik pirmą kartą įveikti 42,195 km distanciją, bet ir įvykdyti kitų metų Europos čempionato normatyvą.
Ilgiausią bėgikams olimpinį nuotolį L. Kančytė įveikė per 2 val. 30 min. 47 sek. ir užėmė 21 vietą. Visą distanciją drauge su 27-erių lengvaatlete bėgo ją treniruojantis brolis Remigijus Kančys.
„Labiausiai norėjau tiesiog įveikti maratoną. Labai daug kalbų, jog maratonas sunkus dalykas ir tai ne pusmaratonis. Remigijus norėjo normatyvo į Europos čempionatą – 2 val. 32 min. Aš maniau, kad tokio laiko nebus, nes rezultatas labai aukštas, o bėgdamas pirmą kartą nežinai, ko tikėtis. Į laikrodį bėgdama visai nežiūrėjau ir tik pasiekusi finišo tiesiąją žvilgtelėjau: pamačiusi 2 val. 30 min. apšalau. Dar dabar nesitiki, kad maratoną įveikiau taip greitai“, – džiūgavo L. Kančytė.
Tai – ne tik geriausias Lietuvos sezono rezultatas, bet ir greičiausiai lietuvės moters įveiktas maratonas per pastaruosius ketverius metus. Vasarą vykusių Tokijo olimpinių žaidynių normatyvas lygus 2 val. 29 min. 30 sek.
„Kodėl tik dabar bėgau pirmą maratoną? Maratonui reikia nusiteikti. Tas nusiteikimas atėjo, kai pusmaratonį šį sezoną įveikiau per 1 val. 14 min. Vėliau stabiliai bėgdavau 1 val. 15 min. ir norėjosi išbandyti kažką naujo. Kai skridau į varžybas, niekam nenorėjau sakyti, jog bėgsiu Valensijoje. Nenorėjau papildomo spaudimo, nes būtų prasidėję patarimai, kaip bėgti, nuo kurio kilometro greitėti ir panašiai. Tai žinojo tik keli žmonės, o šiandien sužinojo daugiau“, – nusijuokė L. Kančytė.
Stajerė jau kelerius metus šalies garbę giną Europos bei Baltijos komandiniuose čempionatuose, o praėjusiais metais dalyvavo ir pasaulio pusės maratono bėgimo čempionate. Tačiau kitų metų rugpjūtį Miunchene (Vokietija) vyksiantis Europos čempionatas taps rimčiausiu jėgų išbandymu karjeroje.
„Maratonas neišgąsdino. Negaliu sakyti, kad buvo lengva ir galėčiau iškart bėgti kitą. Smagus reikalas, tikrai smagiau nei bėgti stadione. Visai kitas jausmas, palaikymas Valensijoje buvo nuostabus. Didžiausias indėlis Remigijaus, nes jis mane vedė, – broliui dėkojo L. Kančytė. – Dar negaliu patikėti, tai tarsi sapnas. Negalvoju apie kitas varžybas, reikia, kad susigulėtų mintys, pailsėti, o tada ateis nauji tikslai. Pažiūrėsime, ar pavyks dar pagerinti laiką, ar ne.“
Normatyvą į kitų metų Europos čempionatą yra įvykdžiusi dar viena Lietuvos maratonininkė – Monika Bytautienė.
Robertas Trakys, Lietuvos lengvosios atletikos federacija