Šiuo metu Europos Sąjungos (ES) teritorijoje leidžiama auginti tik genetiškai modifikuotus kukurūzus. Jie auginami penkiose ES valstybėse: Čekijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Rumunijoje.
Lietuvoje genetiškai modifikuoti organizmai kol kas neauginami. Tačiau pavasarį, remdamasi naujuoju Europos Komisijos pasiūlymu, kiekviena ES šalis, taip pat ir Lietuva, turės galimybę pati nuspręsti, ar auginti genetiškai modifikuotus organizmus (GMO).
Dauguma gyventojų (67 proc.) nepritaria, kad Lietuvoje būtų auginami GMO, skirti žmonių maistui, taip pat pašarams (65 proc.). Tokius duomenis atskleidė 2014 m. gruodžio 5–14 d. reprezentatyvi gyventojų apklausa maisto saugos klausimais.
O ką apie GMO mano mokslininkai ekspertai, kaip jie vertina galimo GMO atėjimo į Lietuvą poveikį verslui, vartotojams, klausiame Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros doc. dr. Edmundo Jasinsko.
Tikriausiai daugelis žmonių sutinka, kad inovacinių technologijų vystymas šalyje yra siektinas tikslas. Viena iš inovacijoms imlių technologijų yra biotechnologija, kuri gali būti taikoma įvairiose srityse. Tačiau, kaip matome, ne visos technologijos sulaukia besąlygiško mokslininkų ir visuomenės pritarimo. Daugiausia netikrumo, diskusijų ir neigiamų emocijų sukelia biotechnologijų taikymas žemės ūkio ir maisto pramonėje (dar vadinama žaliąja biotechnologija).
Jei mokslas yra tiesa, tai šiuo atveju tenka apgailestauti, bet vienos tiesos nėra. Mokslininkai ir tyrėjai nepateikia vienodų atsakymų dėl GMO poveikio ir galimos žalos žmogaus sveikatai bei aplinkai. Todėl vieni siekia, kad genetiškai modifikuoti produktai, pagaminti iš GMO, ar produktai, kuriuose yra GMO, būtų uždrausti, dar vieni reikalauja išskirtinio jų ženklinimo ir galimybės rinktis pačiam pirkėjui, treti mato tik nepagrįstas baimes vystant inovatyvią technologiją ir galimybę gerinti žmonių gyvenimo kokybę taupant namų ūkio biudžetą dėl sumažėjusių maisto produktų kainų.
Yra daug skirtingų GMO produktų, todėl apie jų pavojų sveikatai negali būti sprendžiama automatiškai ar negali būti priimtas vienodas sprendimas. Naujos technologijos poveikiui ir rizikai įvertinti reikia ilgalaikių nuoseklių tyrimų. Dažnai deklaruojamos socialiai atsakingo verslo idėjos, bet daugeliui sunku atsisakyti pagundos gauti didelį, nors ir trumpalaikį, pelną. Dėl šios priežasties reikalingos aiškios verslo reguliavimo taisyklės ir tam tikri saugikliai. Šiuo požiūriu ES taikytą GMO politiką ilgą laiką buvo galima laikyti gerąją politine praktika, tai yra reikalavimai žymėti, sudėtingos procedūros norint gauti leidimą auginti GMO kultūras atvirame lauke.
2013 m. sausio 13 d. Europos Parlamento nariai pritarė direktyvai, kurioje numatoma, kad ES šalys galės lengviau išsikovoti teisę auginti tam tikras GMO veisles ir bus palengvintas naujų GMO veislių autorizavimas. Šį sprendimą vienareikšmiškai vertinu neigiamai, nes sukurtos lengvinančios sąlygos priimti palankius sprendimus dėl GMO veislių auginimo tam tikrose ES šalyje gali sukelti grandininę reakciją ir kitose.
Esant bendrai ES rinkai, konkurencijos sąlygos gamintojams turi būti vienodos, tam ir buvo sukurta bendroji žemės ūkio politika, kuri grindžiama darnaus vystymosi vertybėmis – atsižvelgiant ne tik į ekonominius, bet ir į socialinius, ekologinius principus. Sprendimo autonomijos dėl konkurencinių sąlygų (taip pat ir GMO) didinimas mažina ES šalių konvergenciją. Be to, nors šalys priims savarankiškus sprendimus, vienų šalių apsisprendimas įsileisti GMO gali daryti įtaką ir kitų šalių apsisprendimui, nes šiuo metu ypač smarkiai atsiskleidžia siauri protekcionistiniai kiekvienos atskiros šalies narės siekiai bei norai padėti savo gamintojams, pvz., ne ES bendrai, o šalys narės individualiai nori vesti derybas su Rusijos atstovais dėl žemės ūkio produktų embargo atšaukimo, energetikos kainų nustatymo ir t. t., nors vienybė suteiktų geresnes derybines pozicijas. Panaši situacija susiklostytų ir derantis su gamintojais dėl GMO auginimo.
Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad įvesti papildomi saugikliai, nes ES institucijos turės užtikrinti moksliniais tyrimais pagrįstą GMO auginimo rizikos vertinimą, tačiau kyla abejonių ne dėl auginimo rizikos tyrimų, o dėl GMO poveikio žmonių, jų palikuonių sveikatai ir gyvenimo kokybei vertinimo tyrimų. GMO žymėjimai ir informacija apie GMO produktus yra visiems prieinama, taigi žmonės galės rinktis, nes gali „balsuoti“ pirkdami produktus, neturinčius GMO, pirkdami ir skatindami gamintojus toliau gaminti produktus be GMO. Vis dėlto atlikti tyrimai rodo, kad nors daugelis žmonių žino, kas yra GMO, ir neretai vertina tai neigiamai, bet dėl laiko stokos atidžiai neskaito etikečių. Dauguma vartotojų net negalėjo atsakyti, ar valgo maisto produktus, turinčius GMO. Tokį nerūpestingumą galėjo paveikti tai, kad ES visada taikė gana griežtą politiką GMO atžvilgiu. Pasikeitus šiai politikai, vargu ar vartotojai pakeis įpročius ir pradės atidžiau skaityti produktų etiketes. Ir šiuo atveju maistas iš GMO taptų neatsiejama mūsų valgio dalimi.
Be abejo, pavojus kyla ir dėl GMO technologijų įmonių lobistinės įtakos, kurią lengviau daryti vienai ES šaliai narei. Vis dėlto bet kokiems politikos sprendimams įtaką daro ir visuomenės nuomonė, kuri ES nėra palanki, tad tik aktyvesnė piliečių pozicija gali padėti kitoms suinteresuotoms pusėms – įmonėms ir vyriausybei priimti socialiai atsakingus sprendimus.
http://naujienos.vu.lt