„Individualizacijos procesas Lietuvoje yra vis dar skausmingas. Itin gabus žmogus, juntantis savąjį atskirumą, jaučia visišką diskomfortą, nes jo skirtybės nėra gerbiamos“, – kalbėdamas apie individualių studijų poreikį Lietuvos švietimo sistemoje pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) „Academia cum laude“ vadovas prof. Egidijus Aleksandravičius. Brangstančių esminių idėjų laikais Lietuva susiduria su iššūkiu, kaip išugdyti laisvas, kritiškai mąstančias asmenybes, kurios nežinomoje ateityje gebėtų elgtis kūrybiškai, o kartu ir racionaliai. Vienas iš galimų būdų, kurį pasirinko ir švietimo srityje geriausius rezultatus demonstruojanti Suomija, yra individualus ugdymas.
Atsisakyti retrosovietinio mąstymo
Neseniai Pasaulio lietuvių ekonomikos forume investicijų į informacines technologijas bendrovės „INVL Technology“ vadovas Kazimieras Tonkūnas atskleidė, kaip lietuvius mato kitų pasaulio valstybių piliečiai. Atsakingi, siekiantys užsibrėžto tikslo, daug dirbantys, nediplomatiški ir nekūrybingi – taip mes atrodome Afrikos, Skandinavijos ir Azijos šalių gyventojams. Nors pranešimas buvo gana nuotaikingas, kiekvienas iš sėdinčių salėje nustebo ir išgirstus vertinimus priėmė asmeniškai. Juk tikrai nemanėme, jog esame nekūrybingi.
Pasak E. Aleksandravičiaus, Lietuvoje vyrauja kontorų žmogaus mentalitetas – gebėjimas prisitaikyti prie uniformos, būrio. Atrodo, sąskaitos banke, darbo vieta, kostiumėlis, kurį užsivilkęs ateisi į pirmą biurą, yra daug svarbiau. Visa kita – tiesiog nepraktiška. Tokiame buitinio praktiškumo sraute lengva pamiršti, kad iš tiesų pasaulį valdo idėjos ir vaizduotė, kad geriausias elgesys, net planuojant savo verslus, vis tiek yra idealizmas, o pasitikėjimas kitu žmogumi – geriausia strategija. „Pingančių technologijų ir brangstančių esminių idėjų laikais pasauliui kaip niekad anksčiau reikia laisvų, kilnių, kritiškai mąstančių asmenybių, gebančių plaukti prieš banalybės srovę ir suprasti, jog vaizduotė valdo pasaulį. Lietuvai reikia žmonių, savo laisvę derinančių su empatija, gebančių įveikti klusnaus tarnautojo ir vienos funkcijos darbininko buitines pagundas, mąstyti ir veikti tautinės bendruomenės ir laisvos visuomenės labui. Todėl, kad tik tokie žmonės geba kurti naujas idėjas, būti vizionieriais.“
E. Aleksandravičius sako, kad šios idėjos anaiptol nėra naujos – jos įrašytos visų geriausių – Princetono, Stanfordo ar Harvardo – universitetų misijose. Moralinės kultūros formų pajautimas buvo ugdomas nuo XIX amžiaus, vadinamo auksiniu universitetų laikotarpiu. Šiuos principus taip pat visai neblogai dar prieš karą formulavo iškiliausi mąstytojai ir administratoriai Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. rektorius Stasys Šalkauskis savo inauguracinėje kalboje sakė, kad universitetas – tai ne specialistų kalvė. Jis pirmiausia formuoja iškilų, gebantį suprasti ir kelti idėjas žmogų. Šiuos dalykus ir šiandien neblogai jaučia visi, kurie dirba gerose pasaulio aukštosiose mokyklose. Nors tai ir skamba kaip klasikinio universiteto idealai, tačiau jie futuristiniai. „Galbūt šituo išsilavinimo keliu eidami mes ir pabaigtume savo išsilaisvinimo ciklą, kuris 1990 m. prasidėjo nuo valstybės ir didžiųjų struktūrų, bet taip iki žmogaus laisvės dar ir neatėjo?“ – mąsto profesorius.
Kaip vieną švietimo sistemos sustabarėjimo požymių „Academia cum laude“ vadovas įvardija ir pastarųjų metų diskusijas apie universitetų jungimą. „Ar taip seniai nutolo sovietmetis, kad vėl siūloma Lietuvoje palikti tik 2–3 universitetus ir specializuotų mokyklų sistemą, nuo kurios bėgom 1990-aisiais? Ar pamiršome, ką reiškia turėti vieną centrinį universitetą, išpažinti vieną tiesą, vieną galios koncentraciją?“ – klausia E. Aleksandravičius ir priduria, kad visas šis vajus dėl aukštojo mokslo sistemos „optimizavimo“ yra baisios tamsybės ženklai, geriausiu atveju iliustruojantys retrosovietinį prabudimą.
Jis pasakoja visų šių diskusijų fone dažnai atsimenąs filosofo Kęstučio Skrupskelio žodžius –JAV ir Lietuvoje dėstęs profesorius teigė, jog Lietuvos aukštajam mokslui dabar labiausiai reikia humanitarinio išsilavinimo ir griežtos formalios logikos, t. y. ugdyti moralinę kultūrą ir tikslųjį mąstymą.
Būdas ugdyti gražiausias žmogaus savybes
Anot E. Aleksandravičiaus, didžiausias švietimo sistemos uždavinys šiandien turėtų būti studijų individualizavimas. „Kūrybinga asmenybė, atverianti sau ir pasauliui savo proto galias, vidinę energiją bei širdies šilumą, geriausiai atranda save individualių studijų būdu. Taip priartėjama prie suvokimo, kad buvimas lietuviu leidžia tapti ir pačiu geriausiu žmogumi, ir pačiu geriausiu bet kokios produktyvios veiklos profesionalu. Tai kelias į prasmingą gyvenimą, kur individualus laimės siekis susijungia su bendruoju gėriu, į empatijos viešpatiją ir išmintingo gyvenimo džiugesio erdves“, – mano akademijos vadovas. Lietuvos švietimo sistemoje jis pasigenda galimybių ugdyti ir burti žmones, kurie gebėtų plaukti prieš srovę. Prieš metus įkurta individualių studijų programa VDU „Academia cum laude“ buvo pirmasis ryškesnis bandymas aukštojo mokslo sistemoje įvesti modelį, kur nebūtų nė vienos tos pačios programos, to pačio dalykų sąrašo – kiekvienas studentas kartu su mentoriumi čia sudaro individualų studijų planą. Labiausiai motyvuotiems skirta programa sukurta taip, kad kiekvienam sudarytų sąlygas atsiverti.
Kita vertus, tradicija diskutuoti apie mokslą, atliepiantį šių dienų iššūkius, turi atsirasti visose švietimo sistemos grandyse. Nuo darželio iki mokyklos – visi turi būti sutelkti kokybiškam asmenybės ugdymui. Kitu atveju, anot Egidijaus Aleksandravičiaus, turime sistemą, kai atėjusius į universitetą, kuriame neapsiribojama vienu pasirinkimu, ištinka sukrėtimas: „Juk nuo fiktyvios, „uniformuotos“, testais paremtos ugdymo aplinkos mokyklose įdiegto aiškumo studentai atsiveria didžiulei abejonės ir nežinomybės stichijai, atsiranda individualusis atsakomybės jausmas. Ir tai yra sunku. Tik labai disciplinuotas ir aukšto intelekto žmogus gali atlaikyti visą šitą neaiškumo atmosferą.“
Individualių studijų programos neįmanomos ir nuasmenintose srautinėse aplinkose, kur paskaitos skaitomos daugiau nei 100 žmonių auditorijoms, o pamokos vyksta kartais net 30 mokinių klasėse. „Tai situacija, kai, viena vertus, esame nugramzdinti į monologinę stichiją, kur visi nešioja monologų balionus, kita vertus, mus supa įsakymai ir galia. Todėl vienintelis būdas išvengti skaudžių susidūrimų su kliūtimis yra kalbėjimasis, dalijimasis. Jei ši gija nutrūks, liberalios demokratijos nebeliks“, – individualių studijų prasmę mato profesorius ir priduria, kad tokiose programose reikia sukurti ne hierarchinį pavaldumo, galios ir paklusnumo, o džiazinį, linksmesnį, veikimo kartu modelį. Nors jis yra chaotiškesnis, bet kartu kūrybiškesnis, atveriantis vaizduotę ir duodantis geriausius rezultatus. „Tik šiame kontekste mentorystė, arba individualusis, tiesioginis veikimo modelis, kuris atsiranda per santykį akis į akį, įgyja visiškai kitą prasmę ir tampa geriausiu būdu ugdyti gražiausias žmogaus savybes.“
Didžiausias prasmingo gyvenimo malonumas
Kaip vieną iš tokių „veikimo kartu“ modelių E. Aleksandravičius mato draugijų, bendruomenių tinklą. „Draugijos, jų veikla yra visuomenės audinio esmė, – teigia profesorius. – Tokiu būdu ateina suvokimas, kad gali priklausyti įvairioms religinėms, politinėms ar kitoms draugijoms ir kartu būti vienoje visuomenėje. Inteligentas pirmiausia tas, kuris yra viešajame gyvenime. Galima sakyti, kad tai yra moralinė pareiga. Bet galima sakyti, kad tai ir didžiausias prasmingo gyvenimo malonumas.“ Kuo daugiau asociacijų, klubų, bendruomenių po vienu stogu, tuo palankesnė ir ugdymo aplinka tokioje įstaigoje. Tai iki šiol yra ir visų senųjų pasaulio universitetų ABC.
Tokių idėjinių sambūrių, akademijų ar ugdymo įstaigų misijoje turėtų būti užprogramuota, kad jos bendruomenės narių sąrašas niekuomet nebus baigtinis. „Academia cum laude“ vadovo nuomone, šalia jau minėtų humanitarų, tiksliųjų mokslų atstovų tokiose draugijose turėtų būtinai atsirasti žmonių, turinčių kūrybinio rašymo įgūdžius, rašytojų ar teologų, su kuriais būtų galima diskutuoti ne tik apie gebėjimą tikėti, bet ir gebėjimą būti kartu tiems, kurie geba tikėti, ir tiems, kurie tiki netikėjimu. „Svarbiausias tikslas, vienijantis tokius žmonių spiečius, turėtų būti burti žmones, galinčius išsigalvoti dalykus, kurių iki jų niekas nežinojo, o ne priešingai – užpildyti žmonių atmintį žiniomis ir vesti į ateitį, kuri neaiški“, – provokuoja E. Aleksandravičius ir priduria, kad jo paties gyvenime būta ne vieno mentoriaus, kuris jį vedė, dalijosi žinojimu, ir todėl šiandien jis gali sakyti: „Gyvenimas man šypsojosi.“
Mentorystės Scilė ir Charibdė
Pats Egidijus Aleksandravičius asmenišką bendravimą labai vertina. Tačiau čia pat išskiria dvi mentorystės farvaterio kliūtis arba dvi klasikinio mąstymo figūras Scilę ir Charibdę, kurias kiekvienas kuratorius turėtų turėti minty. Pirmoji, kai dirbdamas su žmogumi nori jį daryti panašų į save, nes esi įtikėjęs, jog pats esi pasiekęs tobulybę. „Toks ugdymas apsiriboja paieškomis mokinio, kuris tavyje įžiūrėtų autoritetą ir nekvestionuodamas vykdytų užduotis. Masinėse auditorijose tokio elgesio yra daugiau. Kuo labiau kompleksuotas dėstantysis, tuo didesni formalieji reikalavimai, tuo didesnis bandymas apie save kažką kalbėti. Kitaip sakant, visa dabartinė švietimo sistema taip muštruoja generaciją po generacijos.“
Antrąją mentorystės formą profesorius apibūdina kaip senesnio, išmintingesnio dalyvio ir jauno žmogaus duetą. Šiuo atveju siekis yra ne kurti panašų į save, o dalytis visuminiu patyrimu, metodais, įrankiais, kurie padėtų jaunam žmogui kažko pasiekti savo kūryboje ir gyvenime. Galbūt tam tikruose epizoduose kuratorius dalijasi amatininkiškuoju, siaurai specializuotu išmanymu, tačiau nuo profesoriavimo didelei auditorijai ir pamokslavimo skiriasi tuo, kad jaunas žmogus vedamas per mentoriui šiek tiek geriau žinomas tankynes.
VDU