Justina Klingaitė
Gimė: Panevėžyje, savanorė
Gyvena: 2 metus Taline, Estijoje
Moto: Blogį reikia versti gėriu ir viskiu
Šios istorijos herojė – Justina Klingaitė iš Estijos. Tiksliau, šiuo metu Estijoje bestudijuojanti mergina, kuri turi tikrai gerą humoro jausmą, atvirai kalba apie tai, kad nėra taip jau smagu gyventi svetimoje šalyje, kad tėvynė visuomet ir visur išliks pati mieliausia ir švenčiausia vieta,
o cepelinai ir vėdarai – kiekvienam lietuviui privaloma kultūrinio paveldo dalis… Ir dar… Justina labai meniška ir įdomi asmenybė, todėl tikrai kiekvieną kviečiu paskaityti jos asmeninį tinklaraštį ir laiškus pačiai sau. Gal pasirodys, jog tie laiškai skirti Jums…
Tarp filosofijos ir žurnalistikos
Nuo mažų dienų buvau patrakusi ir nepaklusni mergaitė. Manęs visur buvo pilna… Mokykloje labai nemėgau tiksliųjų ir gamtos mokslų, todėl, matyt, pasirinkau filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. O gal filosofija pasirinko mane… Norėjau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete, bet, ten neįstojau. Ir dabar dėl to džiaugiuosi. Žinome apie žmonių požiūrį į žurnalistus… Išlikti sąžiningu ir doru žurnalistu ne kiekvienas gali. O skaitytojams atrinkti pelus nuo grūdų begaliniame informacijos sraute – didelė vertybė.
Kai susiduri su liga…
Kiekvieną rytą mane motyvuoja buvimas dėl kitų žmonių, gerų darbų darymas. Užimamos pareigos man nėra svarbios. Velniop karjerą, pirmiausia, reikia būti geru žmogumi ir tuo savitu gėriu dalintis su kitais. Šį rudenį turėjau rimtų sveikatos problemų. Džiaugiuosi, kad po nesibaigiančių tyrimų, joks smegenų auglys nebuvo rastas… Tai mane paskatino pervertinti gyvenimo vertybes ir pamatyti, kas yra kas. Naudodamasi proga, noriu padėkoti savo tėvams, dėl kurių pastangų diagnozė buvo nustatyta greičiau ir paskirtas tinkamas gydymas. Aš pasveikau ir pakilau kaip feniksas iš pelenų. Taip pat dėkoju savo artimiesiems, draugams, mylimajam, kurie nepamiršo, palaikė ir lankė…
Laiškai pačiai sau ir kitos mažos keistenybės
Domiuosi Rytų kultūromis ir religijomis – zen budizmu ir budizmu, skaitau koanus. Turiu asmeninį įkvepiančių minčių tinklaraštį (http://beingmeaningfully.blogspot.com). Jį kuriu dėl savęs… Tai įkvepiantys laiškai sau, kai pavargstu nuo gyvenimo iššūkių, kasdienio lėkimo, streso… Turiu ir kitokių keistumų: vis bandau iš naujo kur nors panaudoti plastiką. Neišmetu jo iš karto į šiukšlių dėžę. Pavyzdžiui, į plastikinius indelius nuo jogurto pasėjau krapus… Surenku šiukšles, pasitaikančias mano kelyje, ne tik akcijų „Darom“ metu. Man kiekviena diena yra „Darom“ akcija.
Apie muziką ir polėkį
Paskutinis mano girdėtas koncertas – amerikiečių metalo grupės „Agalloch“ – buvo Vilniuje. Manau, kad muzikos reikia klausytis, o ne kalbėti apie ją. Dar pamenu paskutinę skaitytą knygą – James Douglas Morrison „Viešpačiai ir naujosios būtybės“. Tai „The Doors“ vokalisto poezijos rinktinė. Sakoma, kad žodžių iš dainos, kaip ir poezijos, neišmesi, bet man labiausiai patikusi mintis iš jo rinktinės yra: „…Šok nuogas ant lūžusių / kaulų, kraujuoja pėdos, o /vitražo gabalėliai padengia protą, / ir tuštumos sausą baigtį. / Plauk valtimi, kol žmonės / į ramius baseinus meta lynus“.
Pasižadėjimai…
Niekada neišduosiu mylimųjų: šeimos, tėvų, vyro ir draugų. Sakysiu tiesą ir tik tiesą. Ir niekada neparsiduosiu dėl pinigų, t. y. neaukosiu savęs karjerai, nes visų pasaulio pinigų neuždirbsi. Mėgstu Merilin Monroe mintį, jog karjera nesušildys tamsią ir gūdžią naktį…
Estija mane pati surado
Manau, kad tiesiog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Matyt, lemtis nunešė ten, kur jai reikėjo. Visada labai mėgau mėlyną spalvą… Visuomet svajojau gyventi prie jūros… Mėgau dangaus žydrynę… Norams lemta išsipildyti. Taigi turbūt, kad ne aš pasirinkau kur gyventi, o pati lemtis išrinko man mėlyno dangaus žydryne dažnai pasipuošusią Estiją.
Estija – karjeristų šalis
Mane stebina estų uždarumas ir privatumo siekis. Jiems jų namai – jų tvirtovė, jie nelabai nori įsileisti svetimųjų. O ką jau kalbėti apie žmonių bendravimą, kuris dažniausiai vyksta tik elektroninėje erdvėje elektroniniais laiškais… Gyvą žmonių pokalbį dabar pakeitė pokalbis programa „Skype“. Man labai keista, kad Estijoje technologijos užima tiek gyvo bendravimo erdvės. Aš rašiau savo magistro darbą apie buvimą technologijų pasaulyje ir kaip jos keičia mūsų gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje gyvo bendravimo dar daugiau liko. O Estijoje tiesiog bandau su tokia „negyvo“ bendravimo kultūra kažkaip susigyventi.
Širdis ilgisi Lietuvos
Myliu Lietuvą ir ilgiuosi jos. Tik išvykusi supratau, kad tikrųjų namų niekas tikrai nepakeis… Grįžusi į Lietuvą pirmiausia susitinku su artimaisiais ir draugais, susitvarkau reikalus, važiuoju į gamtą, lankau parodas. Nors Lietuvą ir Estiją skiria vos 400 kilometrų, labai keista, kad oras Lietuvoje žymiai šiltesnis ir klimatas ne toks atšiaurus kaip Estijoje… Keisti Lietuvoje nieko nenorėčiau, gal tik žmonių nuotaikas pagerinti ir patarti, kad tiek nesiskųstų dėl blogo gyvenimo, politikos, blogų politikų darbų, veikiau žiūrėtų savęs ir savo daržą apsikuoptų, nes gyvenimas yra gražus!
Šeimoje tik lietuviškos tradicijos
Be abejo, savo vaikus planuoju auklėti lietuviška dvasia: seksiu pasakas, laikysimės lietuviškų tradicijų, švęsime lietuviškas šventes. Žinoma, kad šiuolaikiniame mobiliame pasaulyje lietuvių kalbos mokėjimas bus tik privalumas. Nepatingėsiu vaikams ir cepelinų išvirti, ir vėdarų iškepti… Turiu mylimąjį… Jis estas… Jo nuomone, lietuviai pamišę dėl krepšinio ir yra daug konservatyvesni nei estai. Toks įspūdis, matyt, dėl daugelio išpažįstamos krikščionybės susidaro. Anot jo, krepšinis, kaip ir krikščionybė, yra lietuvių tautinės tapatybės dalis. Jis neatmeta galimybės ateityje gyventi Lietuvoje, kur lauktų nauji iššūkiai ir naujos patirtys. Be to, jis noriai mokosi lietuvių kalbos. Lietuviška aplinka jam dar labiau padėtų mokytis jo mylimosios gimtosios kalbos.
Apie emigraciją
Manau, kad dabar lietuviai Lietuvoje jau pagarbiau ir ne taip skeptiškai žiūri į emigrantus. Emigracija, tiesiog akivaizdus faktas, kurį arba priimi, arba ne. Jaučiu, kad emigrantai gali būti Lietuvos išsigelbėjimas, tautos bei tradicijų tęstinumas, nors ir esant svetur. Ryšys tarp lietuvių čia ir ten galėtų stiprėti per bendrus renginius tarp lietuvių bendruomenių, pasklidusių po pasaulį, bendradarbiavimą ir bendrus projektus. Džiaugiuosi dėl Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos veiklos. Jie organizuoja Lietuvos jaunimo, išsibarsčiusio po pasaulį, susibūrimus, konferencijas, kongresus. Mano manymu, estų tauta išnyks greičiau nei lietuvių. Estai neskuba tuoktis, kurti šeimų. Jiems svarbiau karjera, materialinės gerovės užsitikrinimas, todėl jie dažniausiai susilaukia tik vieno vaikelio. Aišku, tautos tęstinumui tai nieko gero nežada… Lietuviai mobilesni… Nors jie labiau pasklidę po pasaulį, bet dažnai išvažiuoja tam, kad sugrįžtų.
Parengė Ieva Ąžuolaitytė
