Ar daug pažįstate Lietuvoje nuoširdžių ir tikromis šypsenomis pasipuošusių šou verslo žvaigždžių? Ar dažnai sutinkate tokių žmonių, kurie visada kalbės su jumis mandagiai, neparodys, jog neturi laiko, kad jam šiuo metu yra svarbesnių reikalų? O Jūs ar patys dažnai būnate paslaugūs ir malonūs sutiktiems žmonėms? Bendravimo meno ir nuoširdumo tikriausiai galima išmokti, tačiau dainininkei Gabrielei Griciūtei tai yra Dievo dovanos, kuriomis ir mes galėjome pasidžiaugti besikalbėdami su šia miela, paprasta ir tikrai daug pasieksiančia mergina, kurią pats Raigardas Tautkus laiko viena iš perspektyviausių jaunųjų atlikėjų. Nuoširdi šypsena, sodrus balsas, blizgančios akys ir gėrėjimasis gyvenimu – pagrindiniai Gabrielės bruožai. Kad žinotumėte, kaip gera su tokiu žmogumi praleisti bent šiek tiek laiko. Tikiuosi, kad šis interviu galės perduoti bent lašelį viso to ir Jums.
Gabriele, kada supratai, kad muzika – tavo gyvenimas?
Muzika – mano darbas, laisvalaikis, visi džiaugsmai ir nusivylimai, todėl drąsiai galiu pasakyti, jog muzika yra mano gyvenimas. Mano šeimoje visi yra muzikalūs, jie ir užaugino manyje meilę muzikai. Manau, kad labiausiai mane auklėjo sesė, ji yra pianistė, šiuo metu gyvenanti Butano Karalystėje (Pietų Azija). Dar vaikystėje man tekdavo klausytis jos grojimo, kasdien mažiausiai po keturias valandas. Dainuoti už mūsų ar draugų sienų ribų – teatro būrelyje – pradėjau kai man buvo treji. Vėliau lankiau daugiau būrelių, Juozo Naujalio muzikos mokyklą. Niekad ir neabejojau, jog mano ateitis bus susieta su muzika. Mokiausi groti smuiku, pianinu, tačiau mėgdavau patingėti… Tėvai visad versdavo mane groti, mokytis solfedžio, muzikos analizės ir muzikos istorijos. Dabar esu jiems labai dėkinga už tai, nes mano muzikinis išsilavinimas neapsiriboja vien gamtos dovanotu pojūčiu. Taip pat esu labai laiminga, nes mano tėvai niekad nebandė manęs atkalbėti ir nesiūlė susidomėti kokiu nors neva rimtesniu mokslu, nes muzikanto duona Lietuvoje nėra gardus kąsnelis. Visada jutau jų palaikymą. Gyvenome gana paprastai, todėl pinigai niekada nebuvo mano pagrindinė siekiamybė.
Pasakoji apie save nieko negražindama. Atrodai labai nuoširdi…
Hmm…. Apie save labai sunku kalbėti… Stengiuosi nesislėpti po kauke, esu tokia, kokia esu… Jauna ir vis dar ieškanti savęs. Tai atsispindi ir mano muzikoje. Žaviuosi įvairiausiais žanrais: nuo džiazo iki roko, todėl neapsiriboju viena kryptimi, stengiuos dalyvauti visur, kur noriu. Dainuoju chore, dalyvavau muzikiniuose televizijos projektuose, koncertuoju su programa, kur skamba pasaulyje gerai žinomi kūriniai, taip pat puoselėju savo pačios bei gerai Lietuvoje žinomų autorių kūrybą.
Kartą kalbėdamas apie gabius jaunuosius Lietuvos kūrėjus Raigardas Tautkus labai išgyrė tave…
Sakot išgyrė? Labai malonu. Raigardas – mano mokytojas ir geras draugas. Neapsakomai daug iš jo išmokau ir sužinojau. Per pastaruosius pusę metų, kai gyvenu Vilniuje, Raigardas nepaprastai daug man davė, negailėdamas dalinosi savo patirtimi, žiniomis, taip pat nuolat skatina mane daug dirbti ir neapleisti kūrybos.
Neseniai praūžė „Eurovizijos“ dainų konkursas. Apie Lietuvai atstovavusį A. Pojavį buvo daug kalbų… Ir pati dalyvavai nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje. Kodėl pasirinkai dainą su Beissoul?
Dainuoti nacionalinėje atrankoje kartu su Beissoul (Artūras Žabas) buvo Raigardo mintis, kuriai pritariau. Artūras – talentingas ir geras žmogus, su juo dirbti buvo labai smagu. Artūras, visiems žinomas kaip Beissoul, turi unikalų balso tembrą, savo muzika Lietuvoje jau gerai žinomas, o aš pasirodau vis kitokiu amplua. Dalyvavau televizijos muzikiniuose projektuose, visai neseniai vienos jaunos poetės eilėraščius pavertusi dainomis dalyvavau įvairiuose festivaliuose, filmavausi pirmajame muzikos klipe lyriškam Raigardo Tautkaus kūriniui „Beautiful Life“, taip pat greitai ketinu pristatyti kelis visai kito žanro kūrinius. Galiu išduoti paslaptį! Tai bus kokybiška, melodinga pop muzika su elektronikos prieskoniu.
Kaip kilo tavo naujos dainos „Beautiful Life“ klipo idėja? Ar labai sunku jį buvo sukurti, ar reikėjo daug materialinių išteklių?
Idėja nufilmuoti klipą buvo labai spontaniška, norėjosi kūrinį įrašyti ir nepalikti jo stalčiuje. Taigi pradėjau ieškoti žmonių, kurie dirba su kameromis. Ilgai ieškoti nereikėjo, Kauno kino studijos režisierius, projektų vykdytojas ir daug idėjų turintis žmogus Donatas Savickas sutiko kartu dirbti. Minčių buvo daug, o pinigų, deja, ne, todėl nusprendėme padaryti paprastą, nesiužetinį vaizdo klipą vienoje vietoje ir orientuotis į kūrinio grožį, paprastumą ir estetiką.
Na, o apie patį „Eurovizijos“ konkursą, ką manai?
Oi… Galėčiau labai daug kalbėti apie „Euroviziją“ ir kitus televizijos muzikinius projektus. Daug kam atrodo, jog tokie projektai yra tik neigiamą poveikį darantis lavinimas, tačiau būtent muzikantams nederėtų taip galvoti, nes tik jie ir galėtų pakeisti tokią situaciją. Netgi artimiausi mano draugai nuolat man kartoja, kad nedalyvaučiau tokiuose projektuose, jog viską turėčiau pradėti nuo andergraundo ir laukti, kol kas nors pastebės. Aš nesutikčiau. Manau, kad svarbiausia išlikti tvirtam, nepataikauti neišsilavinusiai publikai ir pateikti save kaip atlikėją ar kūrėją. Tiesa, labai daug neigiamų komentarų visur ir apie patį „Eurovizijos“ konkursą, ir apie dalyvius, tačiau aš manau, kad tai nėra prastas konkursas, jis – vienas didžiausių Europoje. Vienos šalys priima tai kaip pasilinksminimą ir per daug nekreipia dėmesio į muziką, tačiau kitos (pavyzdžiui, Švedija 2012 metais) į konkursą žiūri labai rimtai ir pristato talentingą atlikėją su gera daina ir puikiu pasirodymu. Kalbu būtent apie visos šalies požiūrį. Mūsų mažytėje Lietuvoje tas požiūris man nėra aiškus. Visi turėtų būti suinteresuoti išrinkti geriausią pretendentą, tada jam kiek įmanoma labiau padėti, patarti. Deja, yra visai priešingai. Dauguma dalyvių į atrankas ateina nepasiruošę, komisija kritikuoja (tai yra gerbtina), tačiau dažnai jų kritika apsiriboja neesminėmis pastabomis. Visi matome, kad ir žiūrovų balsavimai labai vangūs… Gaila, bet ir valstybės skiriamos lėšos labai menkos. Nepalaikau tokios pozicijos, kad geram pasirodymui reikia daug pinigų, bet būtent „Eurovizijoje“ už kiekvieną papildomą sumanymą turi nepigiai susimokėti. Galbūt situacija pasikeistų, jei sulauktume dar daugiau profesionalių muzikantų, norinčių atstovauti Lietuvai. Gal pasirodysiu nemandagi, bet pasakysiu savo nuomonę: nors A. Pojavis žavus ir charizmatiškas, tačiau jo daina manęs nesužavėjo.
Ar Lietuvoje užtenka vietos visiems muzikuojantiems žmonėms, juk ji tokia maža…
Lietuva yra tikrai maža, tik du milijonai žmonių, o muzikantų šitiek daug. Jei būtų mano valia kažką pakeisti, aš norėčiau, jog klausytojai labiau palaikytų lietuviškos muzikos kūrėjus ir atlikėjus, mielai išstumčiau iš muzikinio pasaulio tuos atlikėjus, kurie, mano subjektyvia nuomone, neverti klausytojų. Bet aš nenoriu pasirodyti pikta, todėl jų vardų nesakysiu… Kiekviename kūrinyje bandau surasti kažką gražaus, tačiau kai kalbame apie muziką, kurioje negali įžvelgti nė trupučio kokybės ar grožio, manau, ji yra nereikalinga ir dar daro neigiamą poveikį.
O ką iš atlikėjų tu labiausiai vertini, iš ko semiesi idėjų, įkvėpimo?
Vertinu labai daug Lietuvos ir užsienio autorių bei atlikėjų, iš kurių mokausi ir semiuosi įkvėpimo. Pavyzdžiui, šiuo metu klausau Gavin DeGraw albumo „Sweeter“. Manau, kad tai yra puikus albumas. Vienas iš mano mylimiausiųjų visiems gerai žinomas Stevie Wonder – su jo muzika užaugau ir augu toliau. Muzika, kurios klausiau, dabar klausau ir dar vaikams rekomenduosiu: John Coltrane, Ella Fitzgerald, Nina Simone, Joe Sample and Lalah Hathaway, Esperanza Spalding. Taip pat nereikia užmiršti ir visai kitokio žanro žvaigždžių: Michael Jackson, Prince, Justin Timberlake, Usher, Beyonce ar visiem gerai ų „The Beatles“, „Earth, Wind and Fire“, „New York Voices“, taip pat mažiau žinomų „Avishai Cohen Trio“, „Dirty Loops“, Raul Midon…
Ar įsivaizduoji, koks yra, arba bent jau turėtų būti, tavo klausytojas?
Jeigu jis mano klausytojas, reiškia, kad kažkas mano muzikoje ar atlikime patraukė jį. Žinoma, visada smagu, jei klausytojas turi muzikinį pojūtį ir atsirenka ko klausyti. Tai rodo, jog jis turi savo nuomonę ir muzika jam daugiau nei kažkoks nuolat mus lydintis fonas, dažnai primenantis triukšmą.
Linkime kūrybinės sėkmės ir išbandyti save dar ne vienu amplua.
Kalbėjosi Ieva Ąžuolaitytė
