Eugenijus Dicevičius (Augis), kurį daugelis atpažįsta dėl garsių lietuviškosios estrados popšlagerių atlikimo įvairiausiuose lietuviškuose renginiuose JAV, prieš kone 15 metų nė nebūtų pagalvojęs, kad išvyks gyventi taip toli – net į Ameriką. Tuomet Eugenijus buvo daug žadantis jaunas politikas, Utenos apskrities administracijos vyr. ekonomistas. Šiandien šis daugybę lietuviškų renginių organizuojantis ir juose pats dalyvaujantis Amerikos lietuvis džiaugiasi, jog, net ir gyvendamas taip toli nuo gimtinės, turi galimybę ne tik puoselėti lietuvių kalbos grožį, muzikinį skonį, bet ir realiais pavyzdžiais parodyti plačiajam pasauliui, kokia nuostabi yra mūsų tėvynė – Lietuva.
Pradėkime nuo Jūsų atvykimo į JAV. Kas ir kada Jus pastūmėjo tokiam svarbiam gyvenimo žingsniui?
Su žmona Jurgita susituokėme 2001 metų liepos 14 dieną Kauno rotušėje. Tuomet ji jau buvo JAV pilietė, todėl aš gavau teisę įsigyti vadinamąją žaliąją kortelę ir legaliai gyventi Amerikoje. Neturėjome labai svarių priežasčių išvykti iš Lietuvos, bet tiesiog nusprendėme pabandyti kurti gyvenimą svetur, juo labiau kad Jurgitos šeima jau gyveno čia, Klivlande. Negaliu paneigti, kad ir finansinės galimybės šioje šalyje prisidėjo priimant svarbų sprendimą emigruoti.
Lietuvoje užsiėmėte politika – kandidatavote į Utenos miesto tarybą. Ar atvykęs į Ameriką ir toliau tęsėte politinę-visuomeninę veiklą?
2000-aisiais dalyvavau Utenos miesto tarybos rinkimuose, tačiau išrinktas, deja, nebuvau. Tuo metu dirbau Utenos apskrities vyr. ekonomistu. Atvykęs į JAV, kaip ir daugelis tėvynainių, kurį laiką turėjau dirbti kitokius darbus, nes reikėjo išmokti kalbą, perprasti šios šalies gyvenimo principus ir pažinti kultūrą. Po kelerių metų pradėjau daugiau įsitraukti į išeivijos lietuvių veiklą Klivlande. Tai tapo vienu mano pagrindinių užsiėmimų.
Kokią šiandienę Lietuvą matote iš šono? Ko labiausiai pasiilgstate galvodamas apie gimtinę?
Šiandienė Lietuva yra laisva, ekonomiškai stipri ir visavertė Europos Sąjungos ir pasaulio bendruomenės šalis. Narystė NATO užtikrina šalies saugumą. Malonu matyti jau beveik tris dešimtmečius ekonomiškai ir kultūriškai augančią Lietuvą. Joje tebegyvena mano mama ir sesė su šeima. Jų labiausiai ir pasiilgstu, tačiau šių laikų technologijos padeda sutrumpinti atstumą. Kiekvieną savaitgalį kalbame su savo artimaisiais per skaipą, taip pasimatome vieni su kitais „nukeliaudami“ į Lietuvą.
Kaip vertinate šiandienę Lietuvos politiką? Ar lietuvių išeivija turėtų atlikti joje didesnį vaidmenį?
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalies politika turėjo gimti, užaugti kaip kūdikis ir kartu pasveikti nuo „sovietinio maro“. Užaugo dvi kartos politikų, kurie sėkmingai integruoja mūsų šalį į pasaulio pažangiausių šalių gretas, pasitelkdami ir užsienyje gyvenančių lietuvių organizacijų patirtį. Pasaulio lietuvių bendruomenė jau dabar atlieka svarų vaidmenį Lietuvos politikoje ir kasdieniame gyvenime. Puoselėjama lietuvių kalba, kultūra, finansiškai remiami įvairūs projektai bei renginiai. Pasaulio ir ypač JAV lietuviai ir anksčiau labai daug prisidėjo materialiai bei politiškai, kad Lietuva vėl taptų laisva.
Gyvendamas Klivlande užsiimate daugybe veiklų: vedate vietinę lietuvių radijo laidą „Šiaurinis krantas“, dainuojate, prisidedate prie daugelio lietuviškų projektų bei muzikinių renginių, padedate kurti lietuviško paveldo objektus… Iš kur semiatės tiek energijos ir entuziazmo lietuvybei puoselėti?
Meilė mūsų šaliai, kalbai, kultūrai ir žmonėms skatina vykdyti šias veiklas. Man, gyvenant toli nuo Lietuvos, patriotizmas ir garbė būti lietuviu tapo labai svarbiomis gyvenimo dalimis. Mes taip pat stengiamės, kad mūsų vaikai, augantys JAV, jaustų tą patį. Patriotiškumo mokiausi kad ir iš tokių Amerikoje gyvenančių lietuvių patriotų „visu etatu“, kaip mano draugas Laurynas R. Misevičius, kuris yra ilgametis ŠALFASS (Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos – red. past.), JAV lietuvių bendruomenės, Lietuvių fondo, o dabar dar ir PLB (Pasaulio lietuvių bendruomenės – red. past.) veikėjas.
Dažnai Jus galima išvysti kartu su Jūsų paminėtu bendraminčiu Laurynu Misevičiumi ir kitais artimiausiais JAV lietuviais dalyvaujantį įvairiausiuose lietuviškuose renginiuose Šiaurės Amerikoje. Visai netrukus, rugsėjo 14 dieną, šeštadienį, drauge su žmona Jurgita vyksite į Portlandą, kur „Rooster Rock State“ parke antrą kartą koncertuosite Šiaurės Vakarų pakrantėje šalia unikalaus grožio Kolumbijos upės. Iš kur kilo tokia meilė muzikai?
Meilė muzikai mane lydėjo visą mano sąmoningą gyvenimą. Esu visiškas savamokslis tiek dainavime, tiek instrumentinėje muzikoje, galbūt tai ir paskatina norą muzikuoti. Oregone koncertuosiu jau trečiąjį kartą ir esu labai dėkingas organizatoriams už pakartotiną pakvietimą. Bus malonu vėl susitikti su Laurynu, Ingrida ir kitais Portlando lietuviais, dabartine Lietuvių bendruomenės pirmininke Giedre ir Vilmantu, su kuriais jau esame tapę artimais draugais.
Ar Jūsų repertuaras sudarytas tik iš estradinių popmuzikos dainų lietuvių kalba, ar atliekate kūrinius ir kitomis kalbomis?
Mano repertuare yra daugiau nei trys šimtai lietuviškų, angliškų ir net ispaniškų dainų. Beveik prieš metus mane pakvietė dainuoti Klivlando lietuvių vyrų vokalinis ansamblis „Veinkartiniai“. Su juo atliekame lietuvių liaudies ir angliškas klasikines dainas. Taip pat buvau pakviestas dainuoti pirmu tenoru puikiai žinomame lietuviškame Ohajo valstijos chore „Exultate“.
Žinome, jog prisidedate prie Klivlando lietuvių kultūrinio darželio, įkurto dar ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, puoselėjimo. Kaip kilo idėja įsijungti į kultūrinį Lietuvos paveldo kūrimą svetur?
Klivlando lietuvių kultūriniai darželiai buvo įkurti 1936 metais, ir dabar tik stengiamės juos prižiūrėti, kad šis unikalus paminklas dar daug metų būtų lietuviškų švenčių vieta ir vienas gražiausių mūsų tautos simbolių už Atlanto. Prieš dvejus metus buvau išrinktas šių darželių priežiūros komiteto pirmininku, taigi, kartu su bendražygiais puoselėjame ir prižiūrime šį tautinį paveldą.
Kiekvienų metų rugpjūčio mėnesio antrojoje pusėje Klivlando kultūriniuose darželiuose vyksta „One World Day“ (liet. „Vieno bendro pasaulio dienos“) šventė, kur mes su kitomis tautomis žygiuojame parade, švęsdami mūsų laisvę ir pristatydami Lietuvą pasauliui. Pavyzdžiui, pernai, švęsdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, nešėme šimtą lietuviškų vėliavų. Na, o šiemet žygiavome parado priekyje kartu su latviais ir estais, taip minėdami Baltijos kelio trisdešimtmetį.
Kokiais dar lietuviškais projektais užsiimate?
Be muzikavimo, taip pat garsinu koncertus, spektaklius ir kitus renginius Klivlande ir kituose miestuose. Organizuoju dainininkų iš Lietuvos koncertus. Dažnai tenka priimti atlikėjus savo namuose, nes turiu nemažai draugų Lietuvoje, o taip dar ir lengviau susiderinti būsimų koncertų detales.
Drauge su Lietuvių fondu, Lietuvių paramos fondu Klivlande ir Latvių kredito unija šių metų rugsėjo 29 dieną, Vilebio (Ohajo valstijoje) Andrews Osborne akademijoje organizuojate A. Bražinsko dviejų dalių miuziklo „Šnekučiai“ spektaklį, pastatytą pagal P. Cvirkos novelę „Meisteris ir sūnūs“. Miuzikle dalyvaus populiarūs Lietuvos dainininkai. Ar daug keblumų kilo organizuojant tokio masto renginį taip toli nuo gimtinės?
Šis miuziklas į JAV atkeliauja jau antrąjį kartą. Vasario mėnesį jį rodėme Čikagoje. Visi bilietai buvo išparduoti ir daug norinčių žmonių net nebegalėjo miuziklo pamatyti. Pasitarę su miuziklo prodiuseriu Žygiu Janus ir režisieriumi Nerijumi Petroku, nusprendėme pakartoti jo premjerą Klivlando apylinkėse. Mūsų vietovė buvo parinkta todėl, kad yra viduryje tarp daug kitų miestų, tokių kaip Kolambusas, Detroitas, Ročesteris ir netgi Torontas (Kanada). Taip tikimės parodyti šį renginį kuo daugiau žmonių, nes kitos galimybės išvysti „Šnekučius“ už Atlanto greičiausiai nebebus.
Organizuojant tokio masto renginius visuomet yra daug darbo. Reikia surasti ir išnuomoti salę, suruošti maitinimą, transportą, nakvynę svečiams. Scena turi būti tinkamai įgarsinta ir apšviesta. Vienam visą darbą atlikti būtų neįmanoma, todėl esu labai dėkingas savo draugams ir bendraminčiams Klivlande ir Čikagoje, kurie labai daug dirba, kad šis mūsų grandiozinis renginys būtų sėkmingas.
Kviečiu visus paskutinį šio mėnesio sekmadienį apsilankyti Klivlande. Tądien po lietuviškų šv. Mišių Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčioje atvykite į Lietuvių klubą, kuriame jūsų lauks tradicinės mūsų virtuvės priešpiečiai, o nuo 2 val. Andrews Osborne akademijos salėje kaimyniniame Vilebio miestelyje (adresu: 38588 Mentor Ave.) prasidės patys „Šnekučiai“. Tokio masto koncerto Klivlande nėra buvę pastaruosius 10, o gal net ir visus 20 metų. Bilietus galite įsigyti iš anksto paspaudę šią nuorodą https://www.eventbrite.com/e/snekuciai-snekuciai-cleveland-tickets-69156022525 arba, iškilus klausimų, skambinti man tel. 1-216-466-1633, rašyti el. paštu eugene_dicev@yahoo.com.
Ar ateityje, galbūt net ir kartu su Laurynu Misevičiumi, planuojate organizuoti kultūrinių renginių lietuviams, gyvenantiems kitose šalyse, ne tik JAV ir Kanadoje?
Be jokios abejonės. Su Laurynu draugaujame ir bendradarbiaujame jau nemažai metų, ir iki šiol visi bendri projektai buvo sėkmingi. Taigi esu tikras, kad dar daug lietuviškų darbų nuveiksime kartu dėl tos Lietuvos, ir ne tik Šiaurės Amerikoje!
O gal planuojate išleisti ir savo paties dainų albumą?
Esu sukūręs pakankamai dainų keliems albumams, tačiau ilgiausiai užtrunka dainas įrašyti. Instrumentais groju pats, netgi programuoju mušamųjų mašiną, taip pat viską įdainuoju. Dar tenka dirbti ir kasdienį darbą, todėl beveik visos dienos tiesiog tampa per trumpos. Ateityje tikrai planuoju išleisti muzikos albumą, o šiandien teks pajuokauti, kad gal kai išeisiu į pensiją (šypsosi).
Kalbino Arūnė Jonikaitė
Nuotraukos iš Augio asmeninio albumo