Praėjus daugiau kaip savaitei po festivalio „MfESt“ premjeros sostinėje, kai žiūrovams buvo pristatyti šeši lietuviški trumpametražiai miuziklai, projekto vadovas Darius Vizbaras ryžosi atvirai prabilti apie tikruosius renginio atgarsius.
Įpusėjus rugsėjui Lietuvoje debiutavo naujas muzikinių scenos veikalų žanras – trumpametražiai miuziklai. Jie subūrė daugybę žinomų kūrėjų bei atlikėjų. Projekto vadovas Darius Vizbaras sutiko pasidalyti įspūdžiais. Jaunas vyras be užuolankų prakalbo apie įvairią nuomonę, kurios sulaukė iš renginio svečių, festivalio „MfESt“ tęstinumą, kūrybinius planus ir daug kitų svarbių dalykų.
Po festivalio „MfESt“ premjeros praėjo daugiau kaip savaitė. Kokie Jūsų įspūdžiai šiandien – nurimus pasiruošimo šurmuliui?
Įspūdžiai puikūs! Po premjeros sulaukėme labai daug žmonių nuomonės – tiek pagyrų, tiek kritikos. Įvairūs žmonės atsiliepė ne tik apie festivalį, bet ir apie atskirus miuziklus, kuriuos kūrėjų komandos pristatė renginyje. Įgyvendindami „MfESt“ idėją iškėlėme sau tikslą – padėti pamatą nacionalinio miuziklo ieškojimams. Įvairūs atgarsiai leidžia manyti, jog jį pasiekėme.
Papasakokite daugiau apie rugsėjo 18 dieną sostinėje įvykusio renginio atgarsius.
Komentarų buvo iš tiesų įvairių. Vienas įsimintiniausių – tas, jog pirmoji festivalio dalis (joje buvo pristatyti lietuviški trumpametražiai miuziklai „Sudie S“, „Dėžė“ bei „Piemenėlis galvažudys“ – aut. past.) didesnį įspūdį paliko vyresnio amžiaus žiūrovams, antroji (miuziklai „Lelija“, „Viešbutis“, „Kosminė viltis“ – aut. past.) – jaunimui. Itin įstrigo viena mintis, išsakyta renginio svečio: „Įsivaizduok, jei šis festivalis vyktų jau dešimtmetį. Neabejoju, jog tai, ką scenoje pamatytų susirinkę žmonės, būtų vien geriausių kūrybiškai įgyvendintų idėjų rinkinys!“ Šie žodžiai dar labiau mane įkvėpė. Net sulaukėme pasiūlymų bei patarimų dėl trumpametražių miuziklų festivalio rengimo kitais metais.
Ar atsižvelgsite į šiuos pasiūlymus?
Taip, sustoti tikrai neketiname. Šiuo metu jau ruošiame paraišką gauti naujo projekto finansavimą. Ją įteiksime Lietuvos kultūros tarybai. Negaliu paneigti, jog finansavimas yra vienas pagrindinių veiksnių, nuo kurių priklausys, ar muzikinių scenos veikalų mėgėjai išvys miuziklų festivalį 2016 metais. Nors trumpametražio miuziklo ir miuziklo apskritai žanras mūsų šalyje – naujas reiškinys ir žmonės vis dar labai atsargiai renkasi jį kaip kultūrinę pramogą, mes bandysime ieškoti kelio į žiūrovų širdis ir puoselėti tai, ką pradėjome. Kas žino, galbūt ateityje tai atneš džiugių rezultatų.
Jei atsitiktų taip, kad festivalis sulauktų palaikymo ir antrą kartą, ar lietuviški miuziklai išliktų tos pačios formos, t. y. trumpametražiai, kaip šiemet?
Esu atviras ir ilgametražiams miuziklams, tačiau prisipažinsiu, jog norėčiau, kad trumpametražiai taip pat išliktų. Manau, jog ši forma yra labai patrauklus ir vertingas laiptelis atlikėjams, norintiems prisidėti prie miuziklų Lietuvoje puoselėjimo. Tačiau dar anksti nuspėti, kokius turinio sprendimus atrasime. Galbūt pasisemsime idėjų iš pavyzdžių užsienyje ir tai įkvėps sukurti ką nors naujo, išskirtinio. Tvirtai pažadėti galiu viena: misija skatinti kurti ir plėtoti lietuviškus miuziklus tikrai išliks.
Šiemet buvote trumpametražių miuziklų festivalio projekto vadovas. Ką Jums, kaip asmenybei, davė renginio realizavimas?
Man tai buvo pirmas tokio masto projektas. Jo įgyvendinimas truko ilgiau nei vienus metus. Ši patirtis įkvėpė dvigubai – ne tik kaip asmenybę, bet ir kaip specialistą. Darbas su didele kūrybine grupe leido susimąstyti apie tolesnį idėjinį prisidėjimą prie Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Dirbdamas su kūrėjais labiausiai žavėjausi skirtingais jų pasirinkimais svarstant, kokias temas ir kaip plėtoti scenoje. Tik dar labiau įsitikinau, kad meno kalba nesako nei tiesos, nei melo – ji užduoda klausimus. O kai klausimų užduodavo beveik pusšimtis žmonių, tai nemenkai sudrebino mane, kaip žmogų (juokiasi – aut past.). Visa tai leido įsigilinti į save, į savo misiją dar labiau ir rasti atsakymą į klausimą, kodėl aš darau tai, ką darau.
Parengė Berta Banytė
Nuotraukų autoriai Maria Cavali ir Sigitas Gudaitis