Filmo „Emilija“ režisierius D. Ulvydas: „Labai svarbu kalbėti apie esmines vertybes“

Neseniai Kauno Laisvės alėja ir aplinkinės miesto gatvės buvo virtusios didele filmavimo aikštele. Daugiau nei 50 žmonių komanda dirbo filmuodama režisieriaus Donato Ulvydo kuriamo filmo „Emilija“ scenas. Kalbamės su režisieriumi apie Kauną, jame gyvenančius žmones ir pamatines vertybes šiuolaikiniame mene.

Kas Jus sieja su Kauno miestu?

Kaunas jau nuo vaikystės buvo mano svajonių miestas. Būdamas mažas sakydavau, kad į Kauną veda labai graži estrada, o ne autostrada. Baigęs studijas dirbau LNK televizijoje, kūrėme laidas jaunimui. Kitas didelis darbas, susijęs su Kaunu, buvo filmas „Vabzdžių dresuotojas“. Taigi Kaunas man tarsi kūrybos dirbtuvės.

Filme „Emilija“ bus kalbama apie pamatines žmogaus vertybes, tarp kurių bene svarbiausia yra laisvė. Kokią reikšmę ši sąvoka turi šiandien? Laisvės idėja šiandien kaip niekad aktuali. Aš save priskiriu prie tų kūrėjų, kurie tarnauja idėjai, o ne prie tų, kurie kuria dėl savęs. Režisuodamas „Emiliją“ suprantu, kad ši idėja yra labai vertinga. Su komanda atiduosime visą širdį bei laiką kurdami šį filmą. Žmogus, sulaukęs 25 metų, jau laikomas subrendusiu, o tokio paties amžiaus valstybė, mano manymu, dar išgyvena kūdikystės stadiją. Vadinasi, ją reikia labai mylėti, puoselėti, saugoti ir gerbti. Dar kartelį turime priminti, kaip mylime savo šalį, ką mes joje turime, kas buvo iškovota.

Ką galėtumėte pasakyti apie Kauną kaip filmų kūrėjas?

Kaunas filmų kūrimui itin patrauklus ne tik dėl miesto vietų. Iš kitų režisierių girdžiu, jog jie nori važiuoti filmuoti į Kauną, nes čia yra ne tik labai gerų filmavimo vietų, bet ir gera logistika, nėra milžiniškų kamščių, miestas neperpildytas. Nujaučiu, kad prasidės dar didesnis judėjimas į Kauną. Juk visa Lietuvos kino industrija susitelkusi Vilniuje, o jiems atvažiuoti į Kauną, susirasti filmavimo vietų, atsivežti aktorius yra juokų darbas. Užsienyje 100 kilometrų yra tas pats, kas iš priemiesčio atvykti į studiją. Manau, kad pamažu kino produkcijos Kaune daugės. Ir dėl to, kad čia yra daug patogumų, ir dėl to, kad tam tikra prasme Vilnius jau yra „išfilmuotas“.

Nusifilmuoti masinėse scenose užsiregistravo daugiau nei 2000 savanorių. Kaip manote, kodėl šis filmas susilaukė tokio didelio kauniečių susidomėjimo?

Tai, kas vyko Kaune, yra tikrai daugiau nei kinas. Žmonės atėjo tam, kad palaikytų idėją, o ne tam, kad tiesiog nusifilmuotų. Žmonės išgirdo mūsų šauksmą, kad mums reikia pagalbos, ir iš karto atsiliepė.

Šio filmo reikia ne man. Jo reikia tiems, kas atėjo, jų vaikams, draugams, Lietuvai, nes tai yra vertybės, daug didesnės nei kokia nors buitinė linija. Labai svarbu kalbėti apie esmines vertybes. Man rodos, mūsų šalyje yra per mažai apie jas kalbama ir Lietuva per mažai rūpinasi tuo, ką turi.

Iš tiesų mūsų scenarijus atvedė mus į Kauną. Filme mes kalbame ne tik apie Romo Kalantos auką Lietuvai. Filmas yra apie žmogų, teatrą, Lietuvą, apie vertybes ir, svarbiausia, apie laisvę.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte filmuodami Kaune?

Galbūt pasakysiu banaliai, bet esame nustebinti, kaip buvome sutikti Kaune. Neslėpkime, kad visos biurokratinės įstaigos Lietuvoje neišgyvena aukso amžiaus ir visada, eidamas susitikti su vyriausybinėmis ar savivaldybių organizacijomis, laikai sukryžiavęs pirštus už nugaros, tikiesi, kad tave išklausys ir supras. Važiuodami patį pirmą kartą į Kauno miesto savivaldybę papasakoti, ko norėtume, turėjome vieną tikslą – kad mus išgirstų ir suprastų, jog ir Kaunui to reikia. Kaunas tai išgirdo ir suprato per 10 minučių. Kaune mums viskas puikiai sekėsi. Mes sulaukėme tiek Kauno policijos, tiek miesto savivaldybės, tiek kauniečių, panorusių nusifilmuoti masinėse scenose, palaikymo.

Apie filmą „Emilija“

Romo Kalantos susideginimas ir iškart po jo kilusios spontaniškos antisovietinės demonstracijos – tai vienas iš šiemet pradėto filmuoti vaidybinio filmo „Emilija“ akcentų. Filmas pasakoja apie tylų pilietinį ir kultūrinį pasipriešinimą okupaciniam režimui, kurio epicentru 1972 metų pavasarį buvo tapusi Kauno Laisvės alėja.

Kauno m. sav. inf.