Kelionių vadovo darbas turi panašumų į mokytojo darbą. Šis žmogus mus lydi po svetimas ir dažnai nesuprantamas kultūras, padeda ne tik atrasti ir pažinti gražiausius kitų šalių perlus, bet ir sužinoti naujų dalykų apie save, pažvelgti į mums neįprastus kultūrinius reiškinius giliau. O šis darbas neatsiejamas nuo meilės: tik mylėdamas lankomas šalis ir žmones gali būti geru kelionių vadovu. Tuo įsitikinusi viena iš kelionių organizavimo įmonės „Travel Planet“ įkūrėjų, kelionių vadovių, knygų „Į Aziją su meile“ ir „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ autorė Gabrielė Štaraitė.
Esate parašiusi dvi knygas: apie Aziją ir Afriką. Kuriam iš šių žemynų Jūsų meilė didesnė?
Jei mamos paklaustumėte, kurį vaiką ji myli labiau, ji, ko gero, neatsakytų. Taip ir man nėra nemylimų šalių ar žemynų. Vienose vietose labiau patinka vieni dalykai, kitose – kiti. Myliu Aziją už jos ryškią kultūrą, o Afriką – už gamtos lobius. Tačiau ir ten, ir ten sutinka draugiški žmonės, žavi gražiausi saulėtekiai, nutinka neįtikėtinų dalykų, tad pasirinkti vieną tiesiog neįmanoma.
Vis dėlto jeigu reikėtų išskirti vieną šalį, kurioje geriausiai jaučiatės, kuri tai būtų?
Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad geriausiai jautiesi namie. Be galo mėgstu ištuštėjusias Vilniaus gatves, ilgus pasivaikščiojimus Palangos pušynuose, patinka atvažiavus į bet kurį kitą Lietuvos miestą tapti naujų dalykų atrandančia keliautoja. O svečiose šalyse gerai pasijausti nėra sunku – labiausiai tam padeda susitikimai su žmonėmis. Kelionėse netikėtų pažinčių įvyksta visada – mėgstu pakalbinti kad ir pakelės degalinėje sutiktus. Dažnai paklausiu „Ar galiu nufotografuoti?“, o tada jau lengvai užsimezga pokalbis. Beje, patarimas, jei norite fotografuoti sutinkamas moteris: lengviausias būdas gauti jų sutikimą – pasakyti, kokios jos gražios!
Parašyti knygai apie tam tikrą šalį, o tuo labiau ne vieną reikia nemažo kelionių „stažo“ – papasakokite apie savąjį. Nuo ko prasidėjo Jūsų kelionės, kokius keliavimo būdus išbandėte?
Keliauti pradėjau nuo pirmojo studijų kurso. Besimokydama dirbau kelionių agentūroje, tad galimybių netrūko. Esu išbandžiusi visokius keliavimo būdus – su organizuota grupe ir viena. Nesu tik važiavusi autostopu. Po kurio laiko, jau dirbdama kitur, ėmiau kartu kviestis draugus, tad teko išmokti organizuoti keliones, būti atsakingai už maršruto sudarymą. Vėliau, kai su bendramintėmis įsteigėme „Travel Planet“, viskas atrodė pakankamai paprasta.
Visi pradžioje susiduria su nesklandumais, daro klaidų. Iš kokių pirmųjų keliavimo klaidų pasimokėte – kas būtų aktualu pradedantiems keliautojams?
Klaidų nereikia sureikšminti. Tavo lagaminui neatskridus, kitą kartą daugiau daiktų įsidedi į rankinį bagažą. Sušalęs lėktuve, kitą kartą pasiimi daugiau drabužių. Pavėlavęs į lėktuvą dėl kamščių, kitą kartą nebesijuoki iš patarimo oro uoste būti tris valandas iki skrydžio. O pradedantiems keliautojams patariu nepatingėti paskaityti įvairių patarimų internete, tačiau aklai jais nesekti. Ne taip seniai pasirodė vaizdo pasakojimų apie Balio salą, apie jos šiukšlynus ir kamščius, ir jau pasigirdo replikų, kad neverta ten važiuoti. Lyg kažkur pasaulyje egzistuotų vieta, kuri būtų tobula tarsi instagramo nuotrauka. Prieš kelionę nesusikurkite lūkesčių, kad viskas vyks, kaip suplanuota, ir nuvykę rasite tai, ką įsivaizduojate.
Ar didelę dalį pasaulio šalių jau esate aplankiusi? O galbūt Jums svarbiau ne kiekybė, o kokybė, t. y. vis grįžtate į tas pačias šalis, kad dar geriau jas pažintumėte?
Neslėpsiu, smagu prie savo aplankytų šalių skaičiaus pridėti vis naujas, tačiau pastaruoju metu šis procesas beveik sustojo ir dvejus metus tik grįžtu ten, kur jau esu buvusi. Grįžti yra nuostabu – kiekvienas kartas vis tiek yra kitoks, o aš dar turiu puikią galimybę tą pačią vietą pamatyti ir savo keliautojų akimis. Stengiuosi kasmet aplankyti bent po vieną ar dvi naujas šalis, o jei nepavyksta, tai grįždama į tą pačią, net ir važiuodama tuo pačiu maršrutu, vis tiek atrandu naujų vietų. Dabar ėmiau labiau suprasti tuos žmones, kurie metai iš metų vyksta ilsėtis į tą pačią vietą. Vis dėlto visada verta aplankyti ir ką nors nematyto.
Ar planuodama karjerą iškart pasirinkote turizmo sritį?
Nors mano pirmasis darbas ir buvo kelionių agentūroje, tačiau toliau savo karjerą siejau su rinkodara bei reklama ir tik išėjusi motinystės atostogų ir ieškodama papildomos veiklos pradėjau rašyti savo tinklaraštį apie kelionių planavimą. Vėliau per „LinkedIn“ socialinį tinklą susipažinau su Indijos kelionių organizatoriumi ir padėjau jam įeiti į Lietuvos rinką. Pamažu kaupėsi žinios ir formavosi potencialių keliautojų ratas, tad su dviem bendramintėmis, kurios taip pat turėjo panašios patirties, nusprendėme įkurti savo kelionių organizavimo įmonę.
Kartais sunku patikėti, kad „Travel Planet“ jau greit bus 11 metų, juk veiklą pradėjome nuo paprasto pomėgio keliauti. Tokį juk turi didelė dalis žmonių. Kai svarstėme, ar norime organizuoti keliones kitiems ir ar galėsime iš to uždirbti, itin populiarėjo savarankiškos kelionės ir daug ekspertų pasaulyje sakė, kad pasitelkę internetą visi ims keliauti be organizatorių ir agentūrų pagalbos. Taip neatsitiko ir tikiu, kad dar ilgai neatsitiks, nes tikrai ne kiekvienas mėgsta ir gali tai daryti gerai.
Turistams padedate atrasti Afrikos ir Azijos grožį. Į kurias šalis dažniausiai lydite tautiečius?
Nuo to laiko, kai buvo išleista mano knyga „Apie Afrikos žmones ir žvėris“, daugiausia grupes lydžiu į Afriką – Pietų Afrikos Respubliką, Namibiją, Tanzaniją, Ugandą. Tačiau tikrai nepamirštu ir Azijos.
Kokių iššūkių kyla kelionių vadovo darbe?
Kelionių vadovo darbą galėčiau palyginti su mokytojo darbu. Mes lydime po svetimas ir dažnai nesuprantamas kultūras. Kartais tos kelionės nėra paprastos – ne dėl nuovargio, o dėl to, kad tas šalis mes norime vertinti „iš savo bokšto“. Norime, kad tvarka būtų, kaip esame pripratę, kad žmonės bendrautų, kaip mes bendraujame. Dažnai keliaujant yra „jie“ ir „mes“, o kelionės vadovas turi padėti suprasti, kodėl kilo viena ar kita tradicija, padėti suvokti nesuprantamų dalykų prasmę. Manau, kad viena svarbiausių savybių, kurias turi turėti geras kelionių vadovas, yra meilė. Meilė šaliai, kurioje keliaujama, ir meilė žmonėms, su kuriais keliaujama.
Kokie įsimintiniausi kelionių su lietuvių grupėmis momentai?
Įsimintiniausi kelionių momentai man yra tie, kai keliautojų akyse sužiba džiaugsmo ašaros, kai kelionės metu juos sujaudina tam tikros patirtys, kai jie ne tik geriau pažįsta lankomą šalį, bet ir sužino naujų dalykų apie save – tampa jautresni grožiui, jautresni juos supantiems žmonėms.
Kurias Indonezijos salas rekomenduotumėte pirmiausia aplankyti toje pasaulio dalyje dar niekada nebuvusiems?
Ko gero, visi Lietuvoje žino dabar garsiausią Indonezijos salą – Balį, o man liūdna, kad kitos salos vis dar lieka neaplankytos. Kone kiekviena Indonezijos sala yra lyg kita valstybė. Pavyzdžiui, nors Indonezija yra didžiausia islamiška šalis, kai kuriose salose ar jų dalyse gyvena ir krikščionių (Floreso saloje ir unikaliajame Toradžių krašte (Tana Toraja) Sulavesio saloje). Tiesiog kiekvienam lietuviui privaloma aplankyti Borneo salą, kurioje Birutė Galdikas tyrinėja ir saugo orangutanus, – tai bus neužmirštama patirtis. O norintiems dar daugiau egzotikos siūlau nusigauti į Naujosios Gvinėjos salą, t. y. Indonezijai priklausančią jos dalį, susipažinti su dani gentimi ir pasiekti Radža Ampato (Raja Ampat) salyną, kuris yra viena geriausių vietų pažinti povandeninį pasaulį.
Lietuviai, pakeliavę po Europą, Aziją, vis dažniau ima dairytis į Afriką. Kurią šalį patartumėte pasirinkti pirmajai pažinčiai su šiuo žemynu?
Tiems žmonėms, kurie prisibijo Afrikos, siūlyčiau pradėti nuo Pietų Afrikos Respublikos. Keliautojų pirmoji reakcija dažnai būna nuostaba – jie pasijunta, tarsi būtų patekę ne į Afriką, o į kitą Europos šalį ar JAV. Mūsų galvose daug mitų, pavyzdžiui, kad Afrika – tai lūšnynai ir laukiniai gyvūnai. Norintiems įdomios istorijos ir pažinties su dar įdomesnėmis gentimis rekomenduoju Etiopiją. Mėgstantiems keliauti savarankiškai nuomotu automobiliu rekomenduoju Namibiją – ten važinėti itin paprasta, o jos gamta ir puiki turizmo infrastruktūra sužavi visus. Norintiems vienos kelionės metu pamatyti kuo daugiau plėšrūnų – liūtų, leopardų ir gepardų – rekomenduoju Tanzaniją ar Keniją. Mėgstantiems luxury turizmą rekomenduoju Botsvanos safarius, kuriuose išskirtinės vietos pasiekiamos mažais lėktuvėliais. O norintiems prisiliesti prie gamtos evoliucijos siūlau susitikimus su šimpanzėmis ir kalnų gorilomis Ugandoje.
Paminėjote vieną iš mitų apie Afriką. Kokie dar mitai griūva per keliones po šį žemyną?
Mitų apie Afriką itin daug. Vienas juokingiausių, kad Afrikoje visur karšta. Tai nėra tiesa, nes net dykumose kartais iškrinta sniegas, o naktys dažnai būna labai vėsios. Afrikos šalys itin skirtingos ir, pabuvęs vienoje, negali sakyti, kad jau pakankamai pažinai žemyną. Tačiau kiekvienas keliautojas turi savo mėgstamas kryptis ir jei į Afriką jūsų netraukia – nieko tokio.
Kuo Jus žavi Afrikos šalys? Papasakokite apie keletą iš ten parsivežtų unikalių patirčių.
Tikrai dažnai išgirstu, kad stebėti laukinius gyvūnus yra neįdomu, pakanka juos pamatyti ir zoologijos sode. Jei tik galėčiau, kiekvieną taip kalbantį teleportuočiau į safarį ir paskui paklausčiau iš naujo. Taip, kad ir kaip man būtų liūdna, ši patirtis tikrai ne kiekvienam. Juokais safaryje sakome: „Trys valandos kratymosi, dešimt minučių džiaugsmo.“ Užtat tas džiaugsmas pamačius dar vieną medžioklę, meilės ar pykčio sceną būna itin audringas. Aš neturiu naminių gyvūnų, tačiau labai mėgstu stebėti laukinius. Čia kiekviena diena būna kitokia, bet apie tai detaliai neverta pasakoti, geriau bent kartą išbandyti pačiam.
Ką rekomenduotumėte tiems, kuriems itin svarbus ir finansinis aspektas: kuriose egzotinėse šalyse galima keliauti palyginti taupiai?
Jei norite keliauti pigiau, rinkitės Aziją. Ten galėsite naudotis infrastruktūra, sukurta vietiniams gyventojams, o ne tik turistams. Afrikoje tokių galimybių mažiau, nes didžiausi traukos centrai – nacionaliniai parkai ir rezervatai, o juos pamatyti yra brangu (valstybiniai mokesčiai, nakvynės ir transporto išlaidos). Bet net ir čia galima rasti pigesnių variantų, pavyzdžiui, vairuoti patiems, apsistoti kempinguose. Tačiau tam reikia šiokios tokios patirties, tad bent jau pirmą kartą, norėdami pamatyti laukinius gyvūnus, rinkitės kelionę su vietiniu parko reindžeriu.
Pasibaigus pandemijai ir visame pasaulyje didėjant infliacijai, kelionių kainos dar padidėjo. Turizmo sektorius vis dar bando kompensuoti patirtus nuostolius, o labai kylant paklausai kainos kyla kaip ant mielių. Pamenu, kai pradėjau keliauti, mano nakvynė viešbučio kambaryje kainuodavo 10–20 JAV dolerių. Dabar tokiose vietose apsistoti tikrai nenorėčiau, tad ir patarti apie pigias keliones nebegaliu.
Savo malonumui dažniau keliaujate viena ar su draugija? O galbūt į tam tikras šalis nepatartumėte vykti vienam?
Jei kelionių neribotų finansai ir atostogų trukmė, tobulas jų paskirstymas būtų toks: kelionės su visa šeima, su antrąja puse, su draugėmis (draugais) ir vienai. Su draugėmis turime tradiciją išvažiuoti ilgajam savaitgaliui kur nors į Europą. Pastaraisiais metais su draugais savaitę plaukiojome jachta po Viduržemio jūrą ir lankėme salas. Dukros jau paauglės, tad ėmė labiau įsitraukti į kelionės krypčių pasirinkimą ir šiais metais pasirinko kelionę į Londoną.
Vienam tikrai galima keliauti visur. Didžiausias nepatogumas yra ne tai, kad neturi kompanijos, o kad reikia daugiau mokėti už nakvynę. Keliaujant vienai man ateina daug naujų minčių, o dėl saugumo bijoti neverta – reikia tiesiog laikytis paprastų taisyklių (nevaikščioti tamsoje, dar atidžiau saugoti daiktus ir pan.).
Ar ruošdamasi savo kelionėms viską kruopščiai planuojate, o gal paliekate nemažai vietos netikėtumams?
Aš esu planuotoja – ruošimasis kelionei suteikia daug džiaugsmo. Stengiuosi atrasti gražias nakvynės vietas, paieškoti įdomesnių lankomų vietų, perskaityti knygas ir pasižiūrėti filmus apie tas šalis. Žinau, kad dalis žmonių mėgsta ekspromtu keisti kelionės planą, bet net ir tada, kai skrisdavau į naują šalį užsisakiusi tik pirmąją nakvynę, visada turėdavau planą, kur keliausiu kasdien. Pasiruošimas iš anksto padeda išvengti situacijų, kai nebelieka vietų (pavyzdžiui, neteko pamatyti Alhambros (Granadoje, Ispanijoje), nes negavome bilietų), suteikia daugiau komforto (Indijoje teko pirkti naktinio traukinio bilietus „be vietų“, užuot iš anksto pasirūpinus jais) ar net padeda išvengti ilgų eilių (nusipirkus bilietą internetu nereikia stovėti saulėje ar lietuje). Netikėtumų ir taip nutinka, tad jei norite iš kelionės gauti daugiau – planuokite.
Ar tekę pakliūti į ekstremalias situacijas?
Man pačiai jokių rimtų ekstremalių situacijų nepasitaikė, tačiau „Travel Planet“ organizuojamose kelionėse yra buvę ir žemės drebėjimų, ir kelio blokadų, ir pamestų pasų, ir kitų netikėtumų. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, tad šiomis istorijomis su laimingomis pabaigomis dalijamės tarpusavyje kaip sukaupta vertinga kelionių vadovų patirtimi.
Kokie yra būtini Jūsų kelionių „prieskoniai“?
Į kelionę svarbiausia pasiimti šypseną (na, dar pasą ir mokėjimo kortelę). Šypsokitės praeiviams, mojuokite iš savo automobilio važiuodami per kaimelius, ir šypsenų daugės. Šypsokitės, jei viešbutyje neranda jūsų užsakymo kambarių rezervavimo sistemoje, jei atšaukė jūsų reisą ar užstrigote kamštyje. Personalui daug maloniau spręsti problemas, jei ant jų niekas nešaukia, o jei jau nieko negalima pakeisti – vis tiek neverta gadinti sau nervų.
Kai pasaulis buvo supanikavęs dėl COVID-19 omicron atmainos ir visos šalys vėl ėmė grasinti atšauksiančios skrydžius, aš su grupe keliavau Namibijoje, kuri papuolė į pačių „pavojingiausių“ sąrašą. Pusė mano grupės ėmė panikuoti, kaip reikės grįžti, kita pusė pasinaudojo mano patarimu nesinervinti ir pasikliauti mano patirtimi ir žodžiu. Viskas baigėsi laimingai, baigę puikią kelionę sėkmingai grįžome namo. Kaip manote, kuriems iš keliautojų labiau patiko kelionė?
Ar yra vietovių, kurios Jus nuvylė, ir negrįžtumėte dar kartą?
Tikrai ne. Net jei kažkur esi pavargusi, alkana ir nepatenkinta, kalta ne lankoma vieta ar šalis, o tik pati. Kartais kelionė nepatinka, jei pasitaiko prastas oras, tačiau visi nesklandumai yra laikini, tereikia duoti antrą šansą ir nusivylimų neliks.
Kokius nepažintus kraštus esate numačiusi aplankyti šiemet?
2023-ieji man yra „kartojimo“ metas – visos vietos, kuriose keliausiu, bus lankytos, dauguma ir ne po vieną kartą. Bet tikiuosi jau kitais metais aplankyti bent dvi naujas šalis ir nuspalvinti savo kelionių žemėlapį naujomis spalvomis. Dalai Lama yra pasakęs: „Kasmet aplankykite bent po vieną naują vietą.“ To palinkėsiu visiems skaitytojams!
Inga Nanartonytė
Gabrielės Štaraitės nuotraukos