„Dažnai sakau, kad gamta yra kūrėja, aš tik perduodu gamtos dalelę žmogui nešiotis su savimi“, – sako „Forma Natura Jewellery“ įkūrėja Rasa Trapikaitė. Meilė gamtai, drąsa eksperimentuoti, gebėjimas pastebėti ir perteikti net smulkiausias detales leidžia sukurti originalių ir nepaprastai įdomių kūrinių. Autorės siekis – per kūrybą įkvėpti žmones ir skatinti ieškoti gėrio per grožio pojūtį.
Kada ir kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su juvelyrika? Kaip supratote, kad ji taps Jūsų pagrindine veikla?
Vaikystėje daug kūriau. Piešiau, modeliavau drabužius, rašiau eiles. Kai suaugau, palikau savo kūrybinę pusę ir daug metų dirbau su dokumentais, temačiau pilką kasdienybę. Taip dirbdama pajutau kūrybos alkį. Kilo noras kurti bet ką, svarbu buvo tai daryti. Galiausiai paėmiau popieriaus lapą ir susirašiau veiklas, kurios mane domintų. Nuo tapybos, fotografijos iki drabužių dizaino ir makiažų… Prirašiau daug, bet tame sąraše juvelyrikos nebuvo. Papuošalų kūrimas man nebuvo svetimas, jau 10 metų savo malonumui kūriau papuošalus iš akmeninių karoliukų, todėl tai buvo lyg natūralus žingsnis tobulėti. Nepamenu, kaip juvelyrika šovė man į galvą, bet tą pačią dieną radau artimiausius mokymus ir užsiregistravau. Važinėjau mokytis į Kauną, vėliau pavyko patekti į mokyklą Vilniuje, joje mokausi iki šiol. Kūryba mane labai įtraukė, tai stipriai asmenybę transformuojantis kelias. Grožio suvokimas kinta kasdien.
Kaip juvelyrika gimė manyje, atradau eidama kūrybiniu keliu. Supratau, kad mano meilė metalui kilo tada, kai mano senelis paliko pasaulį. Tai suvokiau, kai sukūriau pakabuką su pakelės kryžių motyvais ir prisiminiau, kad senelis buvo kalvis ir darydavo pakelės kryžius. Jo meilė amatui buvo tokia stipri, kad niekur neišėjo. Priėmiau tai kaip jo energijos perėjimą man.
Kokia buvo kelionė iki savarankiškos kūrėjos statuso? Kur šio meno mokėtės, tobulinotės, gal teko pasisemti patirties, žinių ir užsienyje?
Juvelyrika ir apskritai kūryba yra dalykas, kurio mokomasi visą gyvenimą. Kol kas savęs juvelyre nevadinu, esu kūrėja, mokinė, ieškotoja. Pradėjau prieš ketverius metus, bet dar mokausi ir mokysiuosi gana ilgai. Kol kas mokiausi Lietuvoje, bet yra svajonių tobulintis ir užsienyje. Ne tik mokausi techninių amato subtilybių, bet ir savarankiškai studijuoju meno istoriją, bandau suvokti, kas iš esmės yra menas. Kada kūrinys jau yra menas. Meno sąvoka man labai įdomi, stengiuosi įsigilinti į jos reikšmę ir svajoju išmokti save perteikti per meno kūrinius.
Ar buvo sunku atrasti savo nišą kūrėjų bendruomenėje? Ar šiandien rinktumėtės tą patį kelią?
Nemanau, kad radau savo nišą, dar esu ieškojimų kelyje, todėl daug eksperimentuoju, neapsistoju ties viena tema. Noriu tiek save tyrinėti, kiek bus smalsumo ir entuziazmo.
Kelias nėra lengvas, bet eičiau juo ir vėl, nes daug gavau kaip žmogus. Kūryboje dažnai patiri nusivylimą savimi, savikritiką ir savęs nepriėmimą. Tai šio kelio kaina ir kartu labai didelė dovana, nes išeini iš komforto ir patiri save su viskuo, ne tik gražius dalykus. Todėl kūryba yra kaip stiprus bangavimas. Vieną dieną tu ant bangos, kitą dieną dugne, bet svarbiausias dalykas – ar nepasiduodi ir vėl kyli su banga. Tai stipriausia pamoka – nesustoti.
Prekių ženklo pavadinimas „Forma Natura Jewellery“ aiškiai siejasi su Jūsų kūrybos stiliumi ir filosofija. Kaip atradote savąjį kūrybos braižą?
Pavadinimą galvojau ilgai, tiesiog vaikščiodama miškuose. Ieškojau, kas man artimiausia. Dažnai stebiu gamtą ir pastebiu joje smulkiausias detales. Dažniausiai einu artyn, kad pamatyčiau formas ir faktūras. Tyrinėju kiekvieną smulkmeną. Lapo gyslos, žievės raštai, grybų struktūra – domina viską apžiūrėti iš arti. Taip darau nuo vaikystės, tikriausiai dauguma žmonių taip tyrinėja. Tiesiog neįmanoma atsitraukti nuo to idealiai sukonstruoto grožio. Dažnai sakau, kad gamta yra kūrėja, aš tik perduodu gamtos dalelę žmogui nešiotis su savimi.
Kaip apibūdintumėte savo ir gamtos ryšį?
Savęs nuo gamtos neatsieju, aš ir esu gamta, man tai gyvenimas, būtis, energija.
Jūsų kurti papuošalai ilgam užlaiko žvilgsnį – norisi juos tyrinėti lyg kokius paveikslus. Atrodo, kad viską kruopščiai apgalvojate, ištobulinate prieš paleisdama į pasaulį… O gal dalis jų – sėkmingų eksperimentų rezultatas?
Kūrybinis procesas dažniausiai yra spontaniškas, labai intuityvus. Leidžiu rankoms daryti. Tada pavyksta geriausiai ir įdedu daugiausia savęs, o žmonės tai pajaučia. Dar neišeina tobulai padaryti kūrinio, dar daug ko trūksta, bet gera tiesiog daryti tai, kas traukia, o dar jei žmonėms patinka, dvigubas malonumas.
Eksperimentai labai svarbi kūrybos dalis. Tikiuosi niekada nesustoti eksperimentuoti, neapsiriboti tik tuo, kas yra. Noriu nuolatos save kritikuoti ir reikalauti iš savęs. Turiu viziją ateityje ištobulinti tam tikras technikas taip, kad niekas net nesuprastų, kaip padarytas kūrinys.
Kas labiausiai žavi kūrybiniame procese?
Kūrybiniame procese labiausiai žavi savęs transformacija, tobulėjimas, savęs suvokimas, spontaniškumas, intuicija. Savyje atrandi labai daug, ko anksčiau tiesiog netyrinėjai. Per kūrybą norisi pasakyti, ne tik kurti gražius daiktelius. Siekiu gebėti kūriniu pasakyti žmonėms, kas yra manyje. Ir galiausiai svajoju per kūrybą kurti vertybes, įkvėpti žmones ir skatinti ieškoti gėrio per grožio pojūtį.
Esate sukūrusi net dešimt papuošalų kolekcijų. Kaip gimsta kūrinių idėjos?
Kiekviena kolekcija – eksperimentų padarinys, tiesiog kuriu, kas tuo metu manyje, ir pamatau, kad to etapo kūriniai savaime jungiasi į kolekciją. Dažnai idėjos gimsta stebint gamtą. Kartais matau, kad mane įkvepia metų laikai ir to laiko nuotaika. Bet dažniausiai, kai prisėdu kurti, pirminės idėjos net nebūna, mano rankos diktuoja eigą, aš tuomet esu meditacijoje. Tai labiau momento magija. Retai padarau kūrinį pagal konkretų eskizą. Kartais patys eskizai gimsta iš vizijų. Pavyzdžiui, jei žmogus paprašo sukurti papuošalą ar parodo turimą akmenį, vaizduotėje iškart iškyla galutinio rezultato vaizdas. Jei nematau nieko, dažniausiai atsisakau kurti, man tai ženklas, kad tai ne mano darbas. Net sunku paaiškinti. Apskritai man labiausiai patinka kurti spontaniškai.
Ar kurdama įsivaizduojate žmogų, kuriam tas papuošalas bus skirtas?
Dažniausiai pamatau žmogų ir žinau, kuris mano papuošalas jam tiktų. Papuošalas paprastai idealiai tinka jį pasirinkusiam žmogui, nuostabu, kad kiekvienas pajaučia, ko jam reikia. Dažnai girdžiu, kad kūrinys žmogui sukelia šiurpuliukus, tai geras požymis. Turi labai patikti ir sukelti jausmą, kad tai savas dalykas, malonumą.
Dažnai kuriu būtent žiedus, nes šis papuošalas skirtas asmeniškai žmogui. Mėgstu ir galinę nematomą žiedo pusę padaryti labai gražią, kartais net įdomesnę, nes ją mato tik žmogus, pasirinkęs kūrinį. Gali apžiūrinėti, liesti, tyrinėti, patirti iš to malonumą. Todėl vis linkstu kurti ne papuošalą, o mini skulptūrą, kurią galima kaip objektą apžiūrėti iš visų pusių ir kartais nešioti įvairiais būdais.
Gal kai kurie Jūsų darbai turi itin įdomias, įsimintinas istorijas?
Istorijų buvo labai įvairių, galima sakyti, kiekvienas papuošalas turi atskirą istoriją, nes pasirinkti autorinį kūrinį yra labai asmeniška. Daug žmonių tapo tiesiog artimomis sielomis, nors susitikome vieną kartą. Artumas labai stiprus, nes žmogus tave pajaučia, mato lyg apsinuoginusį prieš jį ir tai įvertina. Labai gera matyti nuoširdų žmonių dėmesį ir gyvas akis. Tai man atlygis. Kartais net susigėstu, kad nepadariau dėl to žmogaus dar daugiau.
Viena istorija įsiminė ypač. Viena moteris išsirinko net du visiškai utopinius kūrinius, kurių, maniau, niekas nepasirinks, nes juos ne taip patogu nešioti. O ji tokius atrado net du. Vieną ant mažojo pirštelio. Nuostabu, kai žmonės kliaunasi savo grožio pojūčiu, o ne apgalvotu patogumu. Čia tas pats, kas rinktis širdį arba protą.
Koks iki šiol didžiausias Jūsų kūrybinis iššūkis ir darbo įvertinimas?
Personalinė paroda Palangoje buvo stiprus įvykis, daug žmonių ir pagyrų. Dažnai jaučiu palaikymą iš savo mokytojo, kai gaunu pasiūlymų dalyvauti projektuose. Manau, kad dar laukia daug dalykų, bet labiausiai noriu save įvertinti pati, o tik pati žinosiu, kada būsiu to verta. Nes kai gauni įvertinimą, bet dar nesijauti jo vertas, tai nėra didžiausias malonumas, tai greičiau atsakomybė ir postūmis tobulėti dar stipriau. Siekiu kurti taip, kad galėčiau su savo kūriniu stovėti aukštai iškelta galva ir juo didžiuotis. Kol kas tokių vos keli.
Galbūt turite savo kūrybos gerbėjų ir svetur?
Viena moteris amerikietė išsirinko kelis papuošalus, kai kitą dieną grįžo jų pasiimti, sakė net negalėjusi ramiai miegoti – taip jų norėjusi. Labai dažnai mano kūrybą pastebi užsieniečiai vyrai ir perka dovanų savo antrosioms pusėms. Vyrai labai vertina kūrinius, kurie jiems atrodo nematyti, unikalūs, išskirtiniai, domisi, kas išreiškiama kūriniu, kokios technologijos naudotos gamyboje. Moterys labiau renkasi pagal tai, kas joms tiesiog gražu arba patogu, spontaniškai arba apgalvotai.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Rasos Trapikaitės asmeninio archyvo