Šiais laikais nieko nestebina emigracija. Ne tik žmonės, bet ir paukščiai emigruoja. Turbūt daugumai gerai žinomi Kosto Smorigino atliekamo kūrinio žodžiai apie pavasarį saulėtą į namus pargrįžtančius paukščius. Tad vis dėlto žmonių emigracija nuo paukščių emigracijos skiriasi – pastarieji visuomet grįžta namo… Atrodo, kad šiemet sugrįžusiems gandrams neteks vargti – jiems pavyko parsinešti pavasarį ant sparnų: šiais metais kovo 25 diena, Gandrinės, buvo itin šilta, saulėta ir maloni. Ir gausi gandrų, sklendžiančių ratais aukštai danguje, ieškančių būsimų savo namų.
Skrendantis gandras – sėkmės ženklas
Apytikriai kovo 25 dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Pasak žinomo gamtininko, Žuvinto biosferos rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, anksčiausiai gandrai yra grįžę 1987 metais – kovo 4 dieną, o vėliausiai – 1996 m. balandžio 3 dieną. Pargrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Anksčiau tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams, tad gandro pagalba žmonės spėdavo ateitį. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – seksis viską atlikti laiku ir pavyks pasiekti visus tikslus. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – šiemet gyvensi sėsliai ir ramiai. Nebus nei malonių, nei nemalonių staigmenų. Štai netekėjusios merginos visada norėdavo pirmą kartą išvysti skrendantį gandrą, mat tai reiškė, jog į jų namus šiais metais ir jaunikaitis „atskris“. O jei vis dėlto pamatydavo tupintį gandrą, nusiteikdavo, kad dar teks patupėti tėvų namuose. Mokiniams skrendantis gandras pranašavo, kad šie sėkmingai baigs mokslus ir pereis į kitą klasę. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki.
Kodėl dar laukiama gandrų?
Gandrų parskridimo dieną prasideda šiltasis metų pusmetis, o žiemos ir šalčio išvarginti žmonės tik to ir telaukia. Gandras grįždamas ant uodegos parneša kielę, o ši išspardo paskutinius žiemos ledus, jeigu jų būna užsilikusių.
Dar mūsų senoliai sakydavo, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio – bunda iš žiemos miego, tad pavasaris jau tikrai atėjo. Be to, kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad ne veltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai laukia.
Legenda apie gyvačių karalienės karūną
Mūsų senolių pasakota legenda, susijusi su keistu papročiu – tikėjimu, kad šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti. Tiesa, tikriausiai ši legenda atsirado dėl to, kad pavasarį miške nubunda ir aktyviau veikti pradeda ir gyvatės. Niekam taip ir nepavyko iš gyvačių pavogti karūnos, atnešančios tiek daug turtų. O gal tas, kuris ją rado, laimingai gyvena ir niekam apie tai nepasakoja…
Šeimininkių vargai Gandrinių dieną
Žinoma, kad be šeimininkių pagalbos ir triūso nė viena šventė negali būti tikra švente. Šeimininkių atliekamoje buityje buvo taip pat gausu papročių ir ritualų, tad ir Gandrinių dieną jos atsikeldavo labai anksti, kad visus metus būtų sveikos, stiprios, ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų bandeles. Bandeles dovanodavo ir kaimynams, dalydavosi duonele su vargšais. Anuomet žmonės tikėdavo, kad jeigu kitiems grūdų negailėsi, tai ir tavieji gerai dygs ir gerą derlių atneš. Javai būdavo pagrindinis žmonių maistas ir pragyvenimo šaltinis, todėl kiekvienas ūkininkas šią dieną atsakingai apžiūrėdavo javų sėklas, pažarstydavo jas rankomis, tarsi žadindamas apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę. Sakoma, kad augalai jaučia žmonių mintis, girdi jų kalbą ir jaučia plūstančią žmogaus meilę jiems. Kita vertus, juk senovėje žmonės teturėjo savo žemę, lauką, mišką, jų minčių ir sąmonės neužpildydavo tušti televizijos kanalų turiniai, lėkštos veiklos ir kiti beprasmiai užsiėmimai, atimantys iš žmonių gebėjimą pajausti gamtą, ją mylėti ir suprasti, kad tai – visų žmonių dėmesio reikalinga vieta. Galbūt todėl mūsų senoliai turėjo tokį ypatingą ryšį su gamta ir tai, kas mums dabar atrodo tik spėliojimai ir smagus žaidimas, jiems buvo tikra ir prasminga.
Draudimai Gandrinių dieną
Ne viskas buvo galima per Gandrines. Šią dieną buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar pagalius iš miško (kad kartu nebūtų prisivežta gyvačių). Nepatartina būdavo ko nors skolinti – gyvuliai susirgs. Žmonės stengdavosi su niekuo nesipykti ir skirdavo tą dieną namams švarinti ir langams valyti. Tiesa, tai darydavo visa šeima kartu, į svečius nieko nepriimdavo ir kitiems savo namų tvarkyti neleisdavo.
Gandrai – ištikimybės ir ilgaamžių santykių mokytojai
Daug kalbama apie gandrus kaip pavasario pranašus, tačiau pamirštama, kad jie ne tik yra gamtos atgimimo simbolis ir gali padėti nuspėti nemažai ateities įvykių, bet ir yra labai svarbūs paukščiai visai gamtos ekologijai. Tikriausiai nežinojote, kad pavieniai patinėliai sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos suremontuotų, kol sugrįš jų gandrės. Visai kaip žmonių gyvenime: juk įprasta, kad vyras pirmiau pasirūpina namais, o vėliau ieško, kokią pačią į juos parsivesti. Tiesa, įdomu tai, kad nors gandrų poros augina mažylius, juos prižiūri ir dalijasi tėvystės rūpesčiais kartu, tačiau žiemoja atskirai. Gal reikia pailsėti nuo dabų ir vienam kito? Juokai juokais, bet pasimokyti santykių ilgaamžiškumo iš jų išties galime. Mat jeigu abu gandrai išgyventų vienodą laiką, kartu jie pragyventų net 10–12 metų. Būtent ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtiniai gandrų bruožai, kurių kartais taip trūksta žmonėms… Gal atostogos kartu tikrai padėtų įvertinti savo mylimąjį ir mokytų būti kartu?
Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis
Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi, gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Gal dar ir todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę, gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį.
Ilgas kelias namo
Gandrų kelias namo ilgas. Kad pasiektų savo namus, jie sukaria net 10–12 tūkstančių kilometrų. Pavasarį, pakilę iš savo žiemojimo vietų Centrinėje ar Pietų Afrikoje, gandrai lekia labai atkakliai ir tiksliai, kol pasiekia savo tikslą – Lietuvą. Grįžta į tuos pačius savo lizdus. Ir vos tik grįžę puola tvarkyti lizdo šakas, o po kiek laiko, atšilus orams, į lizdus neša naujus žagarus, velėnas, sausą žolę ir kitas statybines medžiagas. Tik mes, žmonės, neretai tik gandrams parskridus, pastebime, kad jų lizdai suirę, pasvirę, apaugę šakomis. Gaila, bet tada jau per vėlu tvarkyti, genėti šakas ir stengtis atkurti lizdą. Mieli žmonės, pasistenkime pasirūpinti gandralizdžiais iš anksto, kad sugrįžę keliauninkai galėtų ramiai nutūpti savo lizde ir pajaustų, kaip gera sugrįžti į gimtinę…
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė