Ne veltui aprašyti Gandrinių šventės portalo Lietuvė.lt redaktorės vyko į Vievį: šiame krašte jau nuo senų senovės vaikai laukia ne tik Kalėdų Senelio, bet ir gandro, parskrendančio iš šiltų kraštų. Mat šis irgi mažiesiems palieka dovanų. Kovo 25 diena Vievyje niekada nepraeina be Gandrinių šventės ar bent jau kuklaus šios dienos paminėjimo vaikus vaišinant bandelėmis ir stebint, koks gandras pirmas pasirodys, kurio iš gyventojų gandralizdyje pirmiausia įsikurs grįžę gimtinėn raudonsnapiai keliauninkai. Beje, ir mums pačioms pirmą kartą teko girdėti, kad Gandrinės gali būti tokia svarbi ir visų švenčiama šventė. Su skaitytojais dalijamės Vievio gyventojų pasakojimais apie Gandrines ir šios šventės tradicijas. Gal tai įkvėps ir kitus daugiau dėmesio skirti šiai primirštai šventei? Mes jau pasižadėjome kitais metais savo vaikams perduoti dovanėles nuo gandrų.
Beržas su lauknešėliais
„Prieš kokius 25 metus, kai buvau dar maža, – prisimena Jūratė Mikalauskienė, – kiekvieną kovo 25 d. rytą tėtis ir mama pakviesdavo pažiūrėti per virtuvės langą. Ten augo (dar ir dabar gražiai pavasarį žaliuoja) tėvų pasodintas beržas. Visada išvysdavau ant jo šakos pakabintą lauknešėlį su saldainiais, kitokiais skanumynais ir kitomis mažomis dovanėlėmis. Tėvai sakydavo, kad visa tai gandrai grįždami atnešė, nes labai myli mažus vaikučius. Ši tradicija man išliko be galo brangi. Gera matyti beržą per tėvų langą ir prisiminti, kiek vaikystėje teikdavo džiaugsmo toks gandro lauknešėlis. Kartais pagalvoju, kad ir dabar norėčiau labiau džiaugtis paprastais gyvenimo malonumais – tai vaikams taip lengvai pavyksta. Štai dabar jau auginu savo vaikutį ir tikrai žinau, kad šią gražią tradiciją tęsiu: kabinsiu ant medžio prie savo namų saldainius nuo gandro savo atžalai. Viliuosi, kad jis šią gražią tradiciją irgi tęs… Juk mes patys kuriame tradicijas, todėl turime jas saugoti ir puoselėti. Juk taip smagu kartu su vaikais patikėti mažais stebuklais…“
Gandro dovanos – tik vaikams iki 25 metų
Alma Reklaitienė taip pat prisimena savo vaikystę, kai tėvai kabindavo jai ir broliui skirtas gandro dovanas ant kriaušės po virtuvės langu. Kartais nelabai matomoje vietoje, kad vaikai atidesni būtų. Gandro lauknešėlyje visada būdavo saldainių. „Bet saldainių nepakakdavo, – pasakoja Alma, – tėveliai visada pasistengdavo ir paruošdavo kitų smulkių dovanėlių, mielų mūsų širdžiai, atsižvelgdami į mūsų pomėgius: ir spalvotų pieštukų, ir nedidelių vaikiškų knygučių, kaspinų, dūdelių, lūpinių armonikėlių… Tačiau tarp visų šių gėrybių „atsitiktinai“ rasdavome be jokio prierašo paliktą ir rykštę (žabą) – tai jau būdavo ženklas, kad kažką negero iškrėtėme. Dažniausiai labai gerai žinodavome savo „nusikaltimus“, kurie tuo metu atrodydavo tikrai be galo svarbūs ir rimti. Tik dabar suprantu, kokie kūrybingi buvo mano tėvai. Mat prie dovanėlių mes visada rasdavome atviruką su nupieštu gandru (mažesniam, dar nemokančiam skaityti vaikui) ir užrašu „čia mano nuotrauka“, nurodytais metais ir Afrikos pavadinimu (vyresnei, jau mokančiai skaityti atžalai). Su broliu rinkdavome šiuos atvirukus kaip tikrų tikriausią gandro apsilankymo įrodymą ir rodydavome juos kaimynų vaikams didžiuodamiesi, kad pas mus tokie protingi ir išradingi gandrai apsilanko. Tiesa, pamenu, kad apie žabus nutylėdavome – juk visos paslaptys turi likti namie.“
Kur gandrai dovanas palieka
Vievyje žmonės gandrų dovanas kabina ant savo pasodintų medžių. Paminėtina, kad dažnai vietiniai gimus dukrai sodina liepą, o sūnui išvydus pasaulį – ąžuoliuką. Tai dar viena graži tradicija, kuri padeda tęstis kitai: mat būtent ant tų medžių ir kabinamos gandro dovanos vaikams. Tiesa, ne visi turi savų medžių po langais, tad dovanėles kabina visur: ant tvoros, durų, namo kraigo, ar iškiša pro palėpės langelį, kad vaikai geriau paieškotų, kad beieškodami pralinksmėtų. Nes pats laukimas – didžiulis džiaugsmas, kartais net didesnis nei išvyniojant dovanėlę. Tiesa, vaikų laukdavo dar viena užduotis – pasiekti dovanas. Nes gandras – paukštis, kuris gali visur pasiekti ir kabina dovanas, kur jam patogu užkabinti. Jam visai nė motais, kad galbūt mažajam bus sunku pasiekti dovanėlę. Bet tai ir yra dalis stebuklo ir žaidimo: vaikas turi sukti galvą, kaip pasiekti dovanėlę, prašyti suaugusiųjų pagalbos ir mokytis tai daryti gražiai ir nuolankiai.
Ir dideli vaikai nori tikėti stebuklais
Alma dalijasi savo šių metų patirtimi: „Mano dukra Kotryna, nors jau didelė, šiemet iš pat ryto lėkė aplink namą su didelėmis tėčio šlepetėmis ir pižama ieškoti dovanų. Neradusi kieme, pasipūtusi grįžo į kambarį. O jame išvydo pravertą stoglangį ir kabančias dovanas. Mačiau jos akyse džiaugsmo ne mažiau negu vaikystėje. Pagalvojau: kad ir kokie dideli mūsų vaikai, vis dėlto visi jie širdyse lieka vaikais visą gyvenimą. Ir nori tikėti stebuklais, ir laukia jų, ir tikisi. Beje, svarbu paminėti, kad gandras neša dovanas, kol „vaikai“ patys susilaukia vaikų, bet ne vyresniems nei 25 m. amžiaus. Taigi, jeigu dar turite laiko, perduokite gandro dovanas vaikams arba jų laukite patys!“
Dėkoju Vievio gyventojoms už pasidalijimą gražiomis tradicijomis.
Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė