Kūrybos namų „Elitaz“ įkūrėjas Gediminas Jaunius, prisijungęs prie Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto komandos, sako buvęs nustebintas čia atrasto kūrybinio potencialo. Prodiuseris, režisierius ir laidų vedėjas, o dabar ir kūrybinių industrijų programos dėstytojas pasakoja apie studentų kūrybingumą, jų atliekamą praktiką ir dalijasi mintimis apie savo gyvenimo filosofiją.
Papasakokite, kaip atsiradote VDU.
VDU – mano pirmasis universitetas, čia studijavau filosofiją ir teologiją, o dabar jame atsiradau neturėdamas jokios strategijos. Manęs paklausė, ar būtų įdomu prisijungti prie Menų fakulteto komandos, ir ilgai negalvojęs sutikau. Mūsų kompanija stengiasi puoselėti socialiai atsakingą laikyseną – esame tie, kurie mėgsta dalytis savo patirtimi, stengiamės prisidėti prie turimos praktinės patirties perdavimo. Tad pagalvojau, kad tikrai noriu paeksperimentuoti net per daug netikėdamas, kad šis eksperimentas gali taip pasiteisinti. Tiesa, kai sužinojau, kad vietoj 30 studentų (tiek maždaug įsivaizdavau) bus 130, prisipažinsiu, kojas truputėlį pakirto, bet jau po pirmų paskaitų supratau, jog čia susirinkę tie žmonės, kurie girdi, kuriems įdomu, kurie klauso ir noriai priima informaciją.
Kokį dalyką dėstote universitete?
Mes su dr. Jūrate Tutlyte dalijamės kūrybinių industrijų įvadą, aš dėstau apie televizijos industrijas. Mūsų komanda dirba daugiau tarptautinių projektų įgyvendinimo srityje; taip pat pasakoju apie muzikinius projektus, specialiųjų įvykių tiesioginės ar netiesioginės transliacijos niuansus. Trumpai tariant, apie pramogų industriją plačiąja prasme. Puikiai sutapo, kad kurso pradžioje kaip tik filmavome projektą „Lietuvos balsas“, tad nemažai studentų čia atliko praktiką. Kai kuriems taip patiko, kad mielai atvažiuoja savanoriauti į visus mūsų projektus.
Kaip apibūdintumėte kūrybines industrijas žmogui, kuris net neįsivaizduoja, kas tai yra?
Jeigu kalbėtume visiškai paprastai, tai yra sritis, kurioje iš kūrybos uždirbami pinigai. Turbūt kūrybinės industrijos yra taip pat platu, kaip vadyba. Juk yra ir meno, ir medicinos, ir daugelio kitų sričių vadyba. Kūrybinės industrijos taip pat yra labai plati sritis, ir aš labai džiaugiuosi, kad tokia disciplina atsiranda Lietuvoje. Kūrybinių industrijų rinkoje sukasi gana nemaži biudžetai, bet dauguma šias veiklas pradėjusių žmonių yra tos srities savamoksliai. Tad teorinio pagrindo mūsų rinkoje kartais pritrūksta. Žinoma, kai kurie semiasi patirties užsienio įmonėse, tačiau, manau, žymiai paprastesnis kelias yra žinoti, ant kokių grėblių nelipti. O mes, savamoksliai, tik gerokai pasitrankę į šiuos grėblius, išmokstame juos apeiti. Dažnai pagalvojama, kad teorijos niekam nereikia, nes svarbiausia – viską gebėti daryti praktiškai, tačiau taip nėra. Per paskaitas kartoju, kad praktika su teorinėmis žiniomis yra nepalyginamai stipresnė ir naudingesnė už tiesiog pliką praktiką.
Kokiuose Jūsų projektuose ir kokią praktiką pas Jus atlieka studentai?
Pas mus praktika yra kelių lygių. Pats efektyviausias – kai jau esi bendradarbis praktikantas, sėdi biure kažkiek nustatyto laiko ir dirbi prie konkretaus projekto. Biure vyksta planavimas, o aikštelėje – įgyvendinimas. Kartais sulaukiame praktikantų iš užsienio universitetų. Šiuo metu viena mergina iš Anglijos Huddersfieldo universiteto baigia praktiką, kuri truko ištisus metus. Su studentais iš VDU dažniau aktyviai dirbame per atstumą, tačiau atvykę į Vilnių jie gauna konkrečių projekto užduočių.
Kokios tai būna užduotys?
Pačios įvairiausios: nuo darbo stiliaus ar programos grupėse, kur reikia dirbti su artistais, sužiūrėti grimą, aprangą, palydėti juos reikiamu metu į sceną. Arba prie technikos, kur reikia sužiūrėti apsaugines tvoreles, biotualetus, įvairias technines detales, kad viskas būtų laiku ir reikiamoje vietoje. Ir dar galybė darbų, kuriuos reikia padaryti. Darbų amplitudė tikrai didelė, tad žmogus, būdamas šioje „mėsmalėje“, savo akimis pamato tai, apie ką išgirsta per paskaitas.
Koks didžiausias Jūsų su studentais įgyvendintas projektas?
Šiemet kartu su VDU kūrybinių industrijų pirmakursiais įgyvendinome gana ambicingą projektą – Kaune prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos surengėme Vasario 16-osios koncertą, jį tiesiogiai transliavo LNK televizija. Būtent su studentais seminarų metu sukurta koncepcija laimėjo LNK skelbtą konkursą, kurį iš dalies finansavo Europos Parlamentas. Su VDU Menų fakulteto dekane doc. dr. Ina Pukelyte dabar svarstome, kad būtų protingiausia šią tradiciją pratęsti ir kasmet su kūrybinių industrijų studentais parengti ir įgyvendinti bent po vieną panašų projektą. Tai ne tik puiki praktika ir patirtis studentams, bet ir didelis universiteto indėlis į miesto kultūrinį gyvenimą.
Kaip pasirenkate studentus praktikai? Turbūt norinčiųjų yra daug daugiau, negu galėtumėte priimti.
Taip, bet norinčiųjų, galinčiųjų ir tinkančiųjų paprastai yra tiek, kiek mums ir reikia. Žinoma, daug lemia ir nuojauta, nors kartais ji mane ir apgauna (juokiasi – aut. past.). Vienas geriausių mano atradimų šioje srityje – mergina, kuri dabar dažniausiai dirba mano asistente tiesioginių transliacijų ir kitų filmavimų metu. Ji, beje, yra VDU kūrybinių industrijų studentė. Kartą pati priėjo prie manęs ir pasakė: „Noriu būti Jūsų asistente.“ Aš ją priėmiau ir, patikėkite, kol kas ji – geriausia per visą mano karjerą turėta asistentė!
Bet juk ne visi taip tiksliai žino, ko nori.
Negalima iš visų reikalauti to paties! Prigimtis yra svarbiausias pagrindas, ant kurio statoma patirtis, išsilavinimas, kiti dalykai. O srityje, kurioje dirbu, prigimtis yra labai svarbi. Jeigu tipažas tinka konkrečiai sričiai, daugelis dalykų atliekama lengvai, kitu atveju net paprasčiausias darbas gali reikalauti didžiulių pastangų. Pramogų industrijoje labai svarbus komunikabilumas, gebėjimas kitus uždegti savo idėja. Manau, kad intravertams tai gali būti daug sunkiau nei ekstravertams.
Ar pats lengvai atradote mėgstamą savo darbo sritį?
Ir taip, ir ne. Jeigu dabar žvelgčiau į praeitį, galėčiau pasakyti, kad viskas vyko labai kryptingai. Nuo mažų dienų mane supo menas ir muzika. Vėliau pasirinktos teologijos studijos, atrodytų, kiek išsuka iš to nuoseklaus kūrybinio kelio, tačiau kaip tik gyvendamas jėzuitų namuose ir ruošdamasis vienuolio keliui kartu su bendraminčiais suorganizavau pirmą krikščioniškosios muzikos festivalį, jį transliavo LRT televizija. Tai, žinoma, tebuvo mano „užklasinė“ veikla. Šiandien, žvelgdamas atgal, manau, kad yra tam tikras pašaukimas ir, kad ir ką tu darysi, kad ir kiek kartų bandysi užtvenkti tą upę, tau nepavyks. Aš taip pat kurį laiką bandžiau galvoti, kad man reikia daryti kitus dalykus, bet klausydamas savo širdies supratau, jog juos turiu daryti kitaip, nei buvo įprasta. Ir šiandien visa ta patirtis, kuri galėjo atrodyti kaip nusukimas į šalį, labai mane praturtino. Ši teologinė patirtis, įvairių patirčių bagažas leidžia man priimti nestandartinius sprendimus.
Sakote, kad nereikia bijoti klysti?
Jaunus žmones raginu nebijoti ieškoti. Nebijoti išlipti iš tos valties, kuri, atrodo, plaukia ne į tą pusę. Nesu fatalistas, bet tikiu, kad žmogaus kelionė vedama (vadinkite, kaip norite – Gyvenimo ar Dievo) ir jei pasiduodi tam vedimui, galiausiai viskas susiklosto gerai. Jeigu esi atviras savo vidiniam balsui ar širdžiai, tu vis tiek nueisi teisinga kryptimi net jeigu tą akimirką atrodo, kad tai yra ėjimas į visiškai priešingą pusę.
Pasvajokite, koks būtų Jūsų tobulas darbas.
Mano darbas vis tobulėja! Nors iki tobulumo dar truputėlį trūksta… Labai mėgstu keliauti ir gyventi viešbučiuose, nes ten viską už mane sutvarko (juokiasi – aut. past.). Tad norėčiau daugiau skraidyti ir turėti daugiau susitikimų ne Lietuvoje, bet nenorėčiau, kad pasikeistų sritis, kurioje dirbu. Dirbu su žmonėmis, kurie labai šaunūs, tad dažniausiai eiti į darbą man labai malonu.
Galbūt mano tobulame darbe galėtų būti mažiau įtampos, bet ji neišvengiama ten, kur tenka prisiimti atsakomybę. Prodiuserio darbas šiuo atžvilgiu labai nelengvas, nes viską dažniausiai darai kitų rankomis. Todėl esi visiškai priklausomas nuo savo komandos. Bet po kurio laiko atsiranda tam tikri įgūdžiai, kurie leidžia suprasti, kad kai kuriuos dalykus turi paleisti, nes vienas visko nesugebėsi išlaikyti. O tai daro gyvenimą laimingesnį.
Dėkoju už pokalbį.
VDU inf.