Nuo šių metų gruodžio 8 d. Gelgaudiškio dvare vyksta Gražinos Kuprevičienės kalėdinė kūrybos paroda.
Prieš daug metų odą pasitelkusi kaip itin paslankią ir dideles kūrybos galimybės suteikiančią medžiagą, Gražina Kuprevičienė Gelgaudiškio dvare pristato savo kūrybos parodą. Čia eksponuojami ne tik paveikslai, bet ir artėjančių šv. Kalėdų dvasia alsuojanti eglutė, papuošta Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių bei tautinio kostiumo tema sukurtais žaisliukais. Pasirinkusi originalų darbų eksponavimo būdą (visi žaisliukai puošia gyvą eglę), senųjų kostiumo tradicijų vaizdinius ji perkelia į šiandieną. Ši kalėdinė eglutė papuošta penkiasdešimt tekstilinėmis priemonėmis sukurtų unikalių kūrinių – žmonių figūrėlių. Kiekviena jų savo išvaizda atspindi tam tikrą periodą, tiksliau tariant, du mums reikšmingus laikotarpius, kurie išryškėja per minėtųjų figūrėlių aprangą. Tai – didieji Lietuvos kunigaikščiai ir XVI a. dvaro gyvenimą menančios istorinės asmenybės bei XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tradicinis mūsų krašto tautinis kostiumas. Darbuose stengtasi išlaikyti vizualinę autentiką, tačiau detalėse nevengiama ir interpretacijos. Pernai, 2016 m., šis kūrinys buvo pristatytas galerijoje „Aukso pjūvis“ Kaune, o šiemet Šakių krašto žmonės bei svečiai turi galimybę šį mūsų tautos istoriją pasakojantį ir įamžinusį kūrinį išvysti gyvai.
Odos darbuose autorė pateikia net keletą temų – šventųjų bei muzikinę. Menininkė kone visą gyvenimą nuo pat vaikystės yra apsupta muzikos, tad ir šioje serijoje atsispindi su muzikiniu pasauliu susiję vaizdiniai – fortepijono klavišai, styginių instrumentų fragmentai, grakščiai pavaizduotos atlikėjo plaštakos, grafiškai išdėstytos penklinių kompozicijos. Čia G. Kuprevičienė ne tik demonstruoja savitą požiūrį į muziko aplinką, bet ir meistriškai žaidžia odos reljefais, kūrinio paviršiuje jaučiamas interaktyvumas, traukiantis paliesti, pajusti. Darbuose taip pat naudojama tapyba, kuri išbaigia kūrinio mintį subtiliais spalviniais niuansais, suteikiančiais darbams žaismės ir dinamikos.
Naujausioje G. Kuprevičienės darbų serijoje pateikiami sakralūs, su Lietuvos krikščioniškuoju pasauliu susiję motyvai ir lengvai atpažįstami vaizdiniai. Autorė remiasi tvirtai Lietuvos krikščioniškoje kultūroje nusistovėjusia ikonografija. Štai neįprastame rombo formos paveiksle ji vaizduoja Šv. Kazimierą Trirankį, mums gerai žinomą šventąjį iš XVI a. nežinomo autoriaus paveikslo. Kitame darbe matome Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą, dar kitame – Madoną su kūdikėliu.
Menininkė domisi ne tik senąja sakraliojo meno istorija, joje laiko ir aplinkybių įtvirtintais vaizdiniais, bet ir netolimą praeitį žyminčiomis istorinėmis asmenybėmis, kurių dėka tęsiama religijos istorija: viename jos kūrinyje pavaizduotas šiemet Palaimintuoju paskelbtas Teofilius Matulionis – asmenybė, itin reikšminga Lietuvai. Šiam kūriniui T. Matulionio įvaizdis pasiskolintas iš XX a. 4 dešimtmetyje darytos fotografijos, kai šis nusipelnęs Lietuvos arkivyskupas įamžintas tik ką grįžęs iš tremties kukliais drabužiais, su lazdele, veide – rimties būsena. Pasirinkusi tokį kuklų Palaimintojo įvaizdį menininkė primena mums apie nematerialiųjų turtų – dvasios stiprybės – prasmę. Kūrinio prasminį gylį sustiprina ir teksto naudojimas, šiuo atveju – lotyniška frazė „per crucem ad astra“ (iš lot. k. per kryžių į žvaigždes). Šią sakralumu pasižyminčią darbų seriją išties reikėtų labiau patyrinėti, nes kiekviena detalė joje atveria itin platų prasmių lauką.
G. Kuprevičienė kuria pasitelkusi odos medžiagą, kuri yra paslanki skleistis tapybiškai, grafiškai ir skulptūriškai. Nors pasirinkti atvaizdai mums pažįstami ir įsirėžę į pasąmonę, tačiau autorė geba kitaip pažvelgti į praeities kūrinius ir pasitelkusi savo techninius bei meninius gebėjimus pateikti juos naujai. Darbuose juntama pagarba vaizduojamiesiems, pasididžiavimas sava kultūra. Akivaizdu, jog menininkė kuria apimta įkvėpimo, su didžiule meile ir šiluma savo kraštui, jo istorijai. Nekeista, kad šioje parodoje labai stipriai juntama šv. Kalėdų dvasia, juk advento laikotarpis ragina mus atidžiau pasižiūrėti į save ir savo aplinką, labiau įvertinti tai, ką turime, susitelkti ne ties materialiais dalykais, o dvasiškuoju pasauliu. Apie visa tai mums pasakoja ir parodos ekspozicija.
Kad ir ko imtųsi, kūryboje G. Kuprevičienė visuomet lieka ištikima mūsų šalies didingai kultūrai. Ji mums pasakoja mūsų tautos istoriją, skatina domėtis, atskleidžia pačius gražiausius, kartais skaudžius, tačiau visada viltimi alsuojančius įvykius. Daro tai subtiliai, kartais žaismingai, tačiau visada užtikrintai, susimąstydama apie kultūrinį pamatą, paliksiantį ateities kartoms.
Paroda vyks iki sausio 31 d.
Parodą rengia galerija „Aukso pjūvis“.
Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė