Žurnalas Lietuvė Mylintiems Lietuvą!
Gegužės 13 dieną, meilės deivės Mildos dieną, Veiverių gimnazijos 2 klasės mokytoja Akvilė Krutkevičiūtė skyrė bendravimui su vaikais apie meilės, jausmų, draugystės svarbą. Visą dieną mokiniai atlikinėjo įvairias užduotis įprasmindami savo diskusijas, kilusias mintis. Džiugu matyti, kad mažieji gali būti tokie mąslūs, kad geba drąsiai reikšti savo mintis, pakalbinti ne sutrinka, o susimąsto ir rimtai atsako į klausimus. Juk meilė – tai rimtas dalykas, todėl rimtai reikia apie ją ir šnekėti. Portalo Lietuve.lt komanda džiaugiasi praleidusi tokią puikią dieną kartu su antrokėliais. Dalijamės Mildos dienos įspūdžiais ir su Jumis.
Mažos smulkmenos stiprina draugystę
Kadangi, pasak legendos, Milda skraidė gervėmis kinkyta karieta, šią dieną mokiniai buvo mokomi lankstyti gerves. Jas vėliau dovanojo mylimiausiems aplinkiniams žmonėms – tėvams, draugams, mokytojoms, kitų klasių mokiniams – kaip noro draugauti, puoselėti draugystę ir gyventi draugiškai ženklą. Tai buvo labai gražus mažųjų gestas. Jie parodė gražų pavyzdį ir vyresniems mokiniams, kad kartais parodytas mažas dėmesio krislelis gali padaryti labai daug gera. Tad taip antrokai sugriovė mitą, jog pasimokyti galima tik iš vyresniųjų. Kad iš mažesniųjų mes galime labai daug ko pasimokyti, sako ir mokytoja Akvilė. Beje, jos teigimu, kitą dieną su jos antrokais sveikinosi beveik visa mokykla. Vaikams tai buvo be galo svarbu ir suteikė daug džiaugsmo. Juk visi nori būti pastebėti, pasveikinti ryte žodeliu „labas“. Tad ši diena ne tik buvo įdomi, nes kalbėjome apie meilės deivę Mildą, bet ir padarė daug gera. Mokytoja Akvilė labai džiaugėsi portalo komandos pakišta idėja.
Meilės deivė su plaukais iš gėlių
Vėliau vaikai klausėsi pasakojimų apie meilės deivę Mildą; diskutavo apie tai, ką galima mylėti ir kaip savo meilę parodyti; piešė Mildą taip, kaip įsivaizdavo. Gaila, kad nepavyksta žodžiais perteikti visko, ką mes matėme ir girdėjome. O kuo stebėtis ir dėl ko džiaugtis tikrai buvo. Vaikų piešiniai potėpis po potėpio suspindo pasakiškomis spalvomis. Stebino mokinių kūrybingumas, spalvų gausa ir visiškai nevaržoma laisvė piešiant. Mokytoja nė karto nepasakė, kad deivės Mildos plaukai negali būti violetiniai ar iš gėlių. Arba kad saulė negali būti rožinė. Akivaizdu, kad tvyranti jauki klasės atmosfera – didžiulis mokytojos nuopelnas. Vėliau visi darbai buvo sukabinti ant klasės sienos, o tėvai atėję pasiimti savo mažųjų atžalų džiaugėsi piešiniais, vaikščiodami ir kiekvieną jų apžiūrėdami, kaip tikroje galerijoje. Vaikams labai svarbu būti pastebėtiems ir pagirtiems. Sulaukę daug pagiriamųjų žodžių, vaikai tarsi skraidė ant sparnų.
Draugystės vainikas
Mokytoja Akvilė tikrai labai atsakingai ruošėsi pamokai: sugalvojo pačių įvairiausių užduočių, ne tik pririnko be galo įdomios ir naudingos medžiagos, bet ir sugalvojo, kaip įdomiai ją pateikti.
Išsiaiškinę, kaip ir kodėl anksčiau buvo garbinami dievai, vaikai sužinojo, kad meilės deivei pindavo vainikus. Juos pinant būdavo galvojama apie savo mylimiausius žmones, o merginos svajodavo apie būsimus jaunikaičius. Parašydavo trumpą meilės laiškelį, įdėdavo jį į stiklinį buteliuką ir pritvirtindavo prie vainikėlio. Tada paleisdavo vainikėlį į artimiausią upę, kiekviena tikėdama, kad jį sugaus koks gražus vaikinas iš gretimo miesto ir atkeliaus jos ieškoti.
Kaip mokytoja pasakojo, jų klasėje labai daug pastangų dedama tam, kad visi būtų draugiški. Todėl pindami vainiką iš gėlių, kurias darė savo rankomis, visi kalbėjosi, ką reiškia būti tikru draugu, kaip tą draugystę puoselėti ir parodyti. Vaikai sužinojo, kad draugas turi būti mylintis ir kad savo draugą reikia mylėti tokį, koks jis yra, nesiekiant jo keisti, nereikalaujant elgtis kitaip. Taigi, surašę tikrą draugą apibūdinančius žodžius į gėles, iš jų mokiniai nupynė nuostabų draugystės vainiką. Šis vainikas buvo ypatingas ir tuo, kad turėjo ne tik gėlių žiedų, bet ir žalių lapelių, kuriuose vaikai buvo surašę savo patirtį – ką jau yra gero padarę savo draugams. Mokytoja sako, kad vaikams labai svarbu dalytis savo patirtimi, nes gera patirtis pamoko, o bloga patirtis leidžia susimąstyti, kaip elgtis nederėtų.
Virė karštos diskusijos apie draugystę, apie nuoskaudas, patirtas dėl draugų. Buvo aptarta ir tai, kad kartais draugai įskaudina netyčia, todėl labai svarbu visada pasikalbėti ir išsiaiškinti, kodėl tau skauda širdelę, kodėl draugas ją sužeidė. Gal jis to nenorėjo. Buvo prieita prie išvados, kad reikia daug kalbėtis, o susipykus – nesigėdyti atsiprašyti.
Protmūšis apie meilę
Turbūt daugumai jau ne kartą yra tekę dalyvauti protų mūšyje. Šis žaidimas pastaruoju metu ypač išplito visoje Lietuvoje. Tačiau mums dar nebuvo tekę dalyvauti protų mūšyje tik meilės tema.
Žaidime dalyvavo 5 komandos, virė labai įtempta kova, visi stengėsi užsidirbti kuo daugiau taškų, tačiau galiausiai nugalėjo visi… Nes juk visada laimi draugystė! Kaip tik dabar derėtų papasakoti, jog mokytoja Akvilė labai stengiasi, kad vaikai augtų aplinkoje, kur nėra konkurencijos. Tai padaryti sunku, nes konkurencingumas mūsų kasdienybėje taip įsišaknijęs, kad tyko kiekviename žingsnyje. Ir būtent jis kartais kliudo vaikams išgirsti vienam kitą, padėti tam, kuriam kas nors prasčiau sekasi.
„Visi juk nori būti patys geriausi, protingiausi ir gražiausi. Tačiau ne visiems ir ne visada pavyksta tokiems būti. Todėl aš stengiuosi įtikinti vaikus, kad kiekvienas jų turi savo talentą, galimybes ir kad tik dalydamiesi tuo su kitais gali būti laimingi. Tada ir konkurencijos nereikės. Rodos, tai tokie paprasti dalykai. Tačiau kad Jūs žinotumėt, kiek kartais reikia praleisti laiko tam, kad išsiaiškintume, kodėl reikia skolinti savo suolo draugui flomasterį ar žirkles“, – šypsosi Akvilė.
Kitokie namų darbai
Kad ir kokia būtų buvusi šauni diena, viskam ateina pabaiga. Manau, kad vaikai tikrai ilgam įsiminė, kas yra meilės deivė Milda. Kiti mokyklos bendruomenės nariai ne tik sužinojo apie senovinę lietuvių meilės dieną, bet ir gavo lašelį meilės gervės pavidalu. O antrokėliai išsiskirstė namo gavę dar vieną užduotį – paklausti savo tėvų, kaip juodu susipažino, kaip tėtis pasipiršo mamai, ir į kitą pamoką atsinešti į mokyklą vieną tėvelių vestuvių nuotrauką.
Neabejoju, kad būtų be galo įdomu apsilankyti ir kitoje Akvilės pamokoje. Kiekvienąkart tokiomis akimirkomis išvykstu namo be galo laiminga, nes pamatau dar vieną puikią mokytoją, iš kurios rankų vaikai gauna tiek daug gerumo, meilės, pamokų ir visko, ko gali prireikti mažai, besiformuojančiai asmenybei. Ačiū!
Parengė Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
