Džiugu, kad Lietuvoje pasigirsta minčių apie aukštojo mokslo prieinamumą socialiai pažeidžiamoms asmenų grupėms. Pasidžiaugti galime tuo, kad politikos formuotojų dėmesys atkreipiamas į šią didelį spektrą neigiamų pasekmių turinčią problemą. Ir vis dėlto liūdna, mat socialiniu jautrumu prisidengiama siekiant apginti vienpusišką savo darbovietės – aukštosios mokyklos – interesą neprarasti studentų ir pagal dabartinę sistemą jų atnešamų pinigų.
Jau daug metų dedamos sistemingos pastangos, kad į universitetus įstotų kiek įmanoma labiau pasirengę abiturientai. 2015 m. norint gauti valstybės finansavimą studijoms įvestas lietuvių ir užsienio kalbos, 2016 m. – matematikos egzaminų slenkstis. Tais pačiais metais nustatyta ir minimali kartelė stojantiesiems į universitetus – 2 balai. Šiemet ketinama kartelę didinti iki 3 balų. Tai reiškia, pavyzdžiui, 30 balų įvertinimą iš trijų privalomų egzaminų (priminsiu, kad minimali riba norint išlaikyti egzaminą yra 16 balų) bei 10 balų vidurkį iš vieno dalyko. Iš štai, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, vos peržengus minimalių žinių slenkstį, galima gauti kvietimą studijuoti universitete, valstybės finansuojamoje vietoje. Tiesa, šis slenkstis yra taikomas tik ketinantiems studijuoti valstybės finansuojamose vietose, į valstybės nefinansuojamas vietas universitetai gali priimti bet kurį norintį, jei tik jis turi brandos atestatą.
Vieni universitetai skelbia, kad minimaliąją kartelę didins iki 4 balų tiek valstybės finansuojamoms, tiek nefinansuojamoms vietoms gauti, o kiti teigia, kad padidinus minimalų slenkstį iki 4 sumažės studijų prieinamumas socialiai pažeidžiamiems asmenims, kuriems aukštasis išsilavinimas yra viena iš galimybių išsiveržti iš skurdo ir atskirties. Vis dėlto Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro skaičiavimai rodo, kad minimalaus konkursinio balo didinimas iki 4 balų beveik nepaveikia (išskyrus kelias specifines sritis) valstybės finansuojamų vietų, kurias dėl finansų trūkumo dažniausiai renkasi socialiai pažeidžiamų asmenų grupės, tačiau turi didelę įtaką valstybės nefinansuojamų studijų vietų mažėjimui. Modeliuojant 2016 m. LAMA BPO stojimo duomenimis, matomi drastiški stojančiųjų į valstybės nefinansuojamas vietas skaičiaus pokyčiai. Yra vos kelios aukštosios mokyklos, kurių minimalaus balo pakėlimas iki 4 balų stojantiems į VNF vietas nepaveiktų (sumažėjimas iki 10 proc.), o Šiaulių, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetai prarastų apie 70 proc. už savo studijas mokančių studentų, didžiausią nuostolį, prarasdamas 86 proc. už savo studijas mokančių studentų, patirtų Aleksandro Stulginskio universitetas.
Konkursinis balas 4 toli gražu nėra siejamas su akademiniu elitu. 4 balų kartelė reiškia, jog absolventas išlaikė 3 privalomus lietuvių ir užsienio kalbų bei matematikos egzaminus bei vieną papildomą egzaminą 40 balų rezultatu. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) tyrimai rodo, kad aukštasis mokslas nėra priemonė išlyginti išsilavinimo netolygumams, atsiradusiems vidurinėse mokyklose, gimnazijose ar dar anksčiau: kuo prasčiau pasirengę studentai įstoja į aukštąsias mokyklas, tuo prasčiau pasirengę ir baigia. Taip pat mažėja bendra studijų kokybė ir kitų studentų įgyjamos žinios bei kompetencijos.
Žinoma, socialinės atskirties problemas reikia spręsti, tačiau sumažinę minimalią pasirengimo studijuoti kartelę ar jos atsisakę ne tik nespręsime atskirties problemų, bet ir jas maskuosime, sukelsime papildomų problemų aukštojo mokslo sektoriuje, kurios pasireikš dar labiau mažėjančia studijų ir mokslo kokybe, tarptautiniu konkurencingumu, absolventų nepasirengimu įsitvirtinti darbo rinkoje ir kt. OECD ataskaitoje nurodoma, kad Lietuvos moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimai yra prasčiausi iš visų Baltijos šalių, visų trijų sričių gebėjimai yra mažesni už OECD šalių vidurkį. Taip pat pastebimi dideli skirtumai tarp miestų ir kaimų mokyklų mokinių gebėjimų. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrimas rodo, jog 40 proc. studentų teigia patiriantys finansinių sunkumų, studijų metu dirba 58 proc. universitetinių bakalauro studijų ir 75 proc. magistro studijų studentų, 75 proc. studentų teigia, kad dirba tam, kad pragyventų. Tyrimas „Eurostudent“ rodo, kad 35 proc. apklaustų studentų nutraukia studijas dėl ekonominių priežasčių. Taigi, siekiant mažinti socialinę atskirtį, reikėtų ne ginčytis dėl to, ar minimali kartelė turi būti vienu balu žemesnė, ar aukštesnė, o daugiau dėmesio skirti dviem dalykams: moksleivių galimybėms pasirengti aukštajam mokslui ir studentų galimybėms likti studijuoti.
Minimali kartelė norintiems studijuoti yra viena iš priemonių siekiant geresnės studijų kokybės. Be jokios abejonės, į studijų kokybės gerinimą turi būti žvelgiama kompleksiškai: didinant minimalų stojamąjį balą lygiagrečiai turi būti stiprinama mokslo bazė, keliamos dėstytojų kompetencijos bei kuriama kokybiška studijų aplinka ir poreikius tenkinanti infrastruktūra. Logika statyti minimalų balą versus socialinį jautrumą ir teigti, jog pasirinkę vieną netenkame kito, yra paprasčiausiai klaidinanti. Tenka pripažinti, kad kai kurios aukštosios mokyklos kur kas daugiau jėgų skiria deryboms dėl mažesnio konkursinio balo ir mažai prisideda prie iniciatyvų, kurios padeda mokiniams iš socialiai jautrių grupių pasiruošti studijoms. Tokia veikla būtų kur kas prasmingesnė, naudingesnė pačioms aukštosioms, nes tikėtina, kad moksleivis rinksis jam dėmesį rodžiusią aukštąją mokyklą, ir logiškesnė nei šiuo metu intensyviai kuriamos rinkodaros kampanijos.
Gintautas Jakštas, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro ekspertas