„SOS vaikų kaime“ Giedrė ir Elena dirba daugiau nei dešimtmetį. Kaip jos pačios teigia, vaikų globa – tai ne darbas, o gyvenimo būdas. Moterys pasakoja, kaip vaikai pasikeitė. Kaip atrodo darbas globos namuose? Kokie vaikai atkeliauja į globos namus? Kur vaikams labiausiai skauda ir kaip SOS mamos ir SOS tetos atranda ryšį su jais?
Giedrė Vaičiūnienė dalijosi prisiminimais, kaip prieš 13 metų laikraščio skelbime rado pasiūlymą prisijungti prie SOS mamų. Moteris tuomet buvo išėjusi iš darbo mokykloje, kurioje išdirbo 25 metus. G. Vaičiūnienė šiam žingsniui ryžosi paskatinta sūnaus, tačiau pereiti atranką nebuvo lengva, tik po kurio laiko, atlikus įvairius psichologinius testus, ji buvo priimta „SOS vaikų kaime“ praktikuotis pusmečiui.
„Po pusmečio praktikos „SOS vaikų kaime“ gavau žalią trečią namelį ir pirmus du vaikus, kuriuos pasiryžau auginti iki pilnametystės. Šiandien vienas iš mano vaikų gyvena savarankiškai, o kiti vis dar auga pas mane. Dėl šio sprendimo turėjau persikelti gyventi į Vilnių. Darbas nėra lengvas, bet to net negalėčiau pavadinti darbu, tai gyvenimo būdas, tam turi atiduoti visą save, nes tie vaikai yra tavo vaikai, tu juos auginti ir rūpiniesi jais kaip savo“, – kalbėjo Giedrė.
Specialistė: „Čia reikalingi žmonės, kurie dirba ne tik su protu, bet ir širdimi“
Anot GIMK programos vyresniosios specialistės Danutės Gustaitytės, atrankos buvo itin ilgos dėl tiesioginio darbo su vaikais. Norinčios tapti SOS mamomis moterys turėjo pereiti daugybę patikrų bei išbandyti save dirbdamos su kitomis mamomis.
„Tai ne tik darbo, bet ir gyvenimo būdo pasirinkimas, nes reikėjo gyventi su tais vaikais, kurti šeimą, būti mama ir turėti mažai išeiginių. Dažnu atveju mūsų vaikai turėjo vienintelius namus ir vienintelę SOS mamą, todėl ta atranka ir buvo tokia rimta.
Vaikai, patenkantys į globą, visų pirma yra traumuoti, susidūrę su netektimi, atsidūrę globos sistemoje dėl įvairių priežasčių: dėl nepriežiūros, dėl tėvų priklausomybių.
Kodėl buvo tokia didelė atranka? Nes ne kiekvienas gali pasiryžti dirbti su vaikais, ne kiekvienas gali susitvarkyti su vaikų elgesiu, kurį lemia jų traumos, netektys, – tai turi būti žmonės, kurie gebėtų ir norėtų mokytis puoselėti saugų prieraišumą. Čia reikalingi žmonės, kurie dirba ne tik su protu, bet ir širdimi“, – pasakojo D. Gustaitytė.
SOS mama: „Mūsų vaikų laukdavo ir sakydavo, kad tik visi tokie būtų“
Daugiau nei dešimtį metų mama ir teta dirbančios G. Vaičiūnienė ir Elena Kazlauskienė prisimena nuostabą, kai jų auginami vaikai buvo stovyklų vadovų išgirti. Anot moterų, vasaros stovyklos vadovai vaikų iš organizacijos kasmet laukdavo su ištiestomis rankomis.
„Kai vaikai vasarą atvažiuodavo į stovyklas, ne vienas vadovas rūpinosi, kaip reikės susitvarkyti su vaikais, kurie yra iš globos namų. Bet kai atvažiuodavau pasiimti vaikų, vadovai sakydavo: „Ką jūs darot „SOS kaime“? Nematyti, kad jie yra iš globos įstaigos, jie tokie patys, kaip ir visi kiti vaikai.“ Stovyklose jų net laukdavo ir sakydavo, kad tik visi vaikai būtų tokie kaip mūsų“, – prisiminimais dalijosi Giedrė.
SOS mamos ne tik rūpinasi vaiko poreikiais, bet ir stengiasi užtikrinti vaikų ateitį. 13 metų mama dirbanti G. Vaičiūnienė sako, jog dviem vaikam pavyko rasti kelią. Mama didžiuojasi, jog vienas iš vaikų save atrado teatre, o kitas kariuomenėje.
„Man pasisekė dviem vaikams surasti gyvenimo kelią. Vieną vaiką, kuris tuomet buvo septynerių, užrašiau į teatro akademiją ir šiandien gyvenimo be teatro jis neįsivaizduoja. Vaikas ateityje nori studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Kitam vaikui netyčia padėjau susidomėti Šaulių sąjunga. Taip viskas susiklostė, kad balandį mano jaunuolis išeina savanoriškai tarnauti į kariuomenę ir savo gyvenimą planuoja sieti su ja“, – su šypsena pasakojo Giedrė.
Specialistė apie vaikus: „Sėkmė yra ilgalaikių santykių sukūrimas“
18 metų teta dirbanti Elena šiandien skaičiuoja 11 anūkų ir teigia, kad pats nuostabiausias jausmas – grįžtantys vaikai. Moteris juokauja, jog jei atvažiuotų visi vaikai, nebūtų vietos, kur jų suguldyti. Anot Elenos, vaikai ne tik grįžta namo, bet ir kreipiasi pagalbos į „SOS vaikų kaimą“.
GIMK programos specialistė D. Gustaitytė priduria, kad vaikai, jausdami saugų santykį su suaugusiaisiais, gali kurti ir savo namus, verslus ar emigruoti į užsienį.
„Pati didžiausia sėkmė yra ta, jog vaikai geba susikurti savo šeimas. Sėkmės pagrindas yra ilgalaikių santykių sukūrimas, o tam svarbu vaikystėje jausti saugų prieraišumą prie suaugusio žmogaus, tik tada jaunas žmogus sugeba kurti ir savo šeimą“, – kalbėjo D. Gustaitytė.
Kokie vaikai ateina ir kokie vaikai išeina?
Elena sako, jog vaikai į „SOS vaikų kaimą“ atkeliauja sužaloti, nesugebantys dalintis ar rodyti ir atpažinti emocijų, jie supranta tik viena – smurtą.
„Kokie ateina? Ateina tikrai sudaužyti ir kovojantys už būvį. Vaikai nemoka dalintis, rūpintis kitais. Vėliau aš pamatau pasikeitimų, kai vaikai prie stalo laukia kitų, kad pasidalintų maistu.
Vaikai išmoksta atpažinti emocijas ir jausmus. Lig tol jie žino tik vieną dalyką, jeigu linksmas – vadinasi, išgėręs, jeigu piktas – laukia smurtas. Iš „SOS vaikų kaimo“ šeimynos išėję vaikai žino, ką reiškia džiaugtis, liūdėti, pykti, vaikai turi daugiau empatijos“, – pasakojo Elena.