Trečiadienį Lietuvos Vyriausybei nutarus neleisti šalies teritorijoje auginti bet kurios rūšies genetiškai modifikuotų pasėlių pagaliau žengėme pirmą svarbų teisinį žingsnį siekdami įtvirtinti faktiškai susidariusią situaciją – Lietuva niekada neaugino, o nuo šiol ir neaugins GMO. Tokią teisę Europos Sąjungos šalims šių metų balandžio mėn. suteikė Europos Komisija ir patvirtino Europos Parlamentas.
Buvo diskusijų dėl to, kiek apskritai demokratiška yra leidimų auginti GMO išdavimo procedūra Europos Komisijoje. Europos Parlamento Žaliųjų frakcijai, kuriai priklausau ir aš, nepavyko įtikinti didžiosios dalies Europos Parlamento narių, kad reikia siekti draudimo auginti GMO visos ES mastu. Tačiau toks sprendimas, koks yra dabar, yra geriau negu nieko ir reikia tik džiaugtis, kad tiek LR Seimas, tiek LR Vyriausybė bei ministerijos šiuo klausimu yra gyventojų pusėje ir stengiasi šalinti GMO iš mūsų šalies rinkos. Aplinkos ministerijos, atsakingos už GMO reguliavimą, laukia sunkus darbas teisiškai pagrindžiant, kodėl Lietuva atsisako auginti GMO veisles, kurias Europos Komisija leidžia auginti arba dar tik numato leisti.
Iš karto po to, kai valstybės narės ėmėsi drausti savo teritorijose auginti GMO, iškilo kitas klausimas. Kas iš to, kad draudžiame auginti, bet leidžiame įsivežti? Todėl šiuo metu Europos Parlamente svarstomas kitas Europos Komisijos pasiūlymas – tokia pačia tvarka kaip ir GMO pasėlių atveju leisti kiekvienai valstybės narei apsispręsti dėl GMO maisto produktų ir GMO pašarų importo. GMO maisto produktų importas į Lietuvą ir taip praktiškai sustojo gyventojams atsisakius juos pirkti. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, praėjusiais metais Lietuva sulaukė tik vienos maisto produktų su GMO siuntos. Dėl pašarų situacija sudėtingesnė, nes pigesnius GMO pašarus naudoja daugelis Lietuvos kiaulininkystės, paukštininkystės, žuvininkystės ūkių. Genetiškai modifikuotos sojų pupelės į Lietuvą atvežamos siekiant ir gaminti, ir į trečiąsias šalis eksportuoti kombinuotus pašarus su GMO.
Aš linkėčiau, kad LR Vyriausybė siektų uždrausti ir GMO pašarų importą, net jei būtų tam tikras pasipriešinimas iš stambaus verslo atstovų. Nuo praėjusių metų įsigaliojusi vadinamoji žemės ūkio žalinimo politika, kai kiekvienas ūkininkas, norėdamas gauti nesumažintas išmokas, trečdalį savo pasėlių turi užsodinti žalienomis ar ankštinėmis kultūromis, padės ne tik išsaugoti dirvožemio derlingumą, bet ir apsirūpinti baltymingais pašarais. Taip pat raginu Vyriausybę ir Žemės ūkio ministeriją visokeriopai skatinti nemodifikuotų sojų auginimą Lietuvoje (kol kas turime tik 2000 ha), nes tokios sojos poreikis Europoje labai augs. Pavyzdžiui, ariamos žemės labai nedaug teturinti kalnuotoji Austrija 60 proc. sojos poreikio patenkina pati, o Lietuva, nuo seno garsėjanti kaip žemės ūkio kraštas ir žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, galėtų eksportuoti ne tik kviečius, bet ir sojų pupeles.
Iki šiol pasigirsta nuomonių, kad mes stabdome mokslo pažangą neleisdami auginti didesnį derlių duodančius, geriau išsilaikančius genetiškai modifikuotus organizmus, taip neleisdami nuo bado išgelbėti vis didėjančios žmonijos populiacijos. Tačiau tokiomis legendomis apie GMO Europoje jau mažai kas betiki. Europos Sąjunga pasigamina gero ir kokybiško maisto daugiau negu pakankamai, o tai, ko nesugeba suvartoti, – suverčia į šiukšlių konteinerius užuot gelbėjusi badaujančius. Tuo savo akimis teko įsitikinti. Tikrąją pažangą pasieksime tada, kai sugebėsime žemės ūkio produkciją auginti ekologiškai, be pesticidų, genų inžinerijos įsikišimo, konkuruodami kokybe, o ne kiekybe.
Bronis Ropė, Europos Parlamento narys