Lietuvoje kiekvienais metais su gripu kovoja tūkstančiai, deja, bet ne visi šią kovą laimi. Svetlana, išgirdusi apie mirtinas gripo komplikacijas, negalėdavo patikėti, kad dėl tokios, rodos, paprastos ligos kai kurie žmonės atsisveikina su gyvybe. Tačiau dabar ji tuo tiki, nes pati vos nepapildė baisios gripo statistikos. Šiandien laiminga Svetlanos istorijos pabaiga atrodo taip: jai amputuota viena koja. Ir tai buvo vienas geriausių scenarijų, mat, jai patekus į gydytojų rankas, vilčių gyventi visai nebebuvo.
„Gydytojai žiūrėjo į tyrimus ir sakė, kad mano pH ir kraujo tyrimai – kaip lavono. O organizmas jau rūgštus. Man pasakė: „Tu jau buvai mirusi.“
Viskas prasidėjo taip, kaip ir daugumai sergančiųjų, – nuo paprasto negalavimo. Tačiau, pasijutusi blogai, ji tiesiog ignoravo ligą ir išėjo į darbą. Vakare ji pasigailėjo tokio savo sprendimo, nes jau teko kviesti greitąją. Tačiau atvykę medikai nieko blogo nematė ir gripo neįtarė. Svetlana pripažįsta – nelabai ir ieškojo. Kadangi nebuvo jokių šią ligą išduodančių simptomų – nei slogos, nei skaudančios gerklės, tik labai stipriai spaudžianti krūtinė, medikai nepasiūlė atlikti ir jokių tyrimų. Tiesiog sveikti natūraliai. „Sakė gerti daug skysčių, išsimiegoti ir išgerti „Pertusino“, – sakė Svetlana.
Akivaizdu, kad medikų reakcija turėjo būti kita, o apžiūra – detalesnė. Mat kitą dieną situacija tapo dar blogesnė, o temperatūra nuo 39 krito iki 35 °C. Merdėjančią dukrą ant rankų į ligoninę atvežė tėtis. Ir netrukus ji jau gulėjo komos būsenos. Atsisakė visi organai, todėl, gelbstint jos gyvybę, teko amputuoti koją. Apie tai mergina sužinojo tik po trijų savaičių, kai pabudo.
„Kai pabudau, labai išsigandau. Bandžiau prisiminti, kur esu, ką padariau. „Aš negeriu, – galvojau. – Gal pradėjau gerti? Gal kažką užmušiau?“
Merginą labiausiai gąsdino ir jos tuometė situacija – kiekvienas organas turėjo po atskirą prie jo prijungtą aparatą. Ji net pati nekvėpavo. Todėl pabudus prasidėjo tikrasis košmaras. Teko išgirsti ir jos gyvenimą pakeitusią naujieną: „Tu jau nebesi tokia, kokia buvai prieš tai.“
Svetlana pasakoja, kad sudėtingiausia buvo susitaikyti su fantominiu skausmu. Skausmu, kuris neegzistuoja. Dažnas turėjęs tokią traumą žmogus papasakotų savo istoriją – kaip pakeltas naktį iš miegų bando pasikasyti ar pasitaisyti koją, tačiau jos nėra. Amputuota galūnė vis dar jaučiama. Teko susitaikyti ir su savo kūno pasikeitimu. Visą gyvenimą sportavusi ir šokusi mergina gulėdama lovoje suprato, kad yra visiškai pasikeitusi, mat jos kūnas buvo vien tik kaulai ir oda.
„Niekas man nenorėjo rodyti veidrodžio, tačiau vieną kartą, sulaukusi vakaro, pažiūrėjau į atspindį lange. Jokios figūros nebeturėjau. Mačiau tik lentą. Ir dar neturėjau vienos kojos. Todėl neleidau draugams važiuoti manęs lankyti. Nenorėjau, kad jie mane pamatytų tokią bejėgę ir pasikeitusią. Norėjau būti tokia pati.“
Vis dėlto dėl savo noro būti tokia, kokia buvo prieš tai, Svetlana nuvertė kalnus. Ir nors buvo sunkių momentų, ji teigia: „Mačiau savo šeimos akis ir visus žmones, kurie dėl manęs stengėsi.“ Todėl ji pakilo ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų. O visus, kurių aplinkoje yra panašaus likimo žmonių, Svetlana perspėja: „Nepalikime jų vienų. Palaikymas ir kasdien jaučiama meilė gali nuversti kalnus.“
Šį šeštadienį „Bus visko“ laidoje Svetlana papasakojo apie savo keliones aplink Europą, į kurias leidosi prabėgus pusei metų po nelaimės, žmonių reakcijas stebint ją su metaline koja ir prisiminė savo košmarus, kuriuos išgyveno gulėdama komoje. Ką reiškia jaustis, lyg būtum prikaltas lovoje ir gulėtum psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios nori pabėgti? Kaip atrodė jos akistata su mirtimi, filmuose matytas tunelis ir apie ką Svetlana svajoja šiandien – laidoje „Bus visko“.
LNK