1945 m. Danutė Plikaitytė-Aidietienė įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti farmacijos mokslų. Būdama vienintelis vaikas pasiturinčių ūkininkų šeimoje, sulaukė visapusiško tėvų palaikymo. Šie net buvo nupirkę dukrai pusę namo Marijampolėje, kad galėtų ten vieną dieną įkurti savo vaistinę. Bet svajones nutraukė okupacinės valdžios sprendimas – abu Danutės tėvai buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą „kaip nepatikimi ir priešingai nusiteikę prieš Tarybinę santvarką elementai“. Visiškai viena likusi mergina tikėjosi sukaupusi jėgas užbaigti studijas ir tęsti gyvenimą Lietuvoje, tačiau 1948 m., pabaigusią visus keturis farmacijos studijų kursus ir išlaikiusią visus egzaminus, išskyrus patį paskutinį, bet taip ir nesulaukusią diplomo, ją iš universiteto pašalino.
Vilniaus universiteto iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ tikslas – išreikšti pagarbą asmenims, nukentėjusiems nuo totalitarinių režimų. Tokiems kaip Danutė Plikaitytė-Aidietienė, kuriai birželio 13 d. įteiktas Atminties diplomas, pažymintis jos priklausymą Vilniaus universiteto bendruomenei.
Pati Danutė labai džiaugiasi, kad turi galimybę pagaliau gauti universiteto diplomą ir širdyje dar kartą atleisti už visas skriaudas. Su ja pasikalbėjome apie patirtus išgyvenimus, susiklosčiusį gyvenimą ir į Sibirą ištremtų tėvų likimą.
Kaip Jus pašalino iš universiteto? Kaip tai buvo pranešta?
Nuėjau į universitetą ir ten koridoriuje buvo skelbimų lenta, joje parašyta – kviečiama ateiti į kabinetą, nebepamenu kokį. Nuėjau nurodytu laiku, ten dar dešimt žmonių buvo. Priėjo toks energingas komjaunuolis, pirmas klausimas buvo: „Kiek siuntinių tėvam pasiuntėt?“ Aš labai supykau. Sakau: „Nė vieno! Jie man siuntė, ne aš jiems siunčiau!“ Man buvo labai skaudu. Paskui klausė: „Ar einat į bažnyčią?“ – „Žinoma, einu, ir aš einu, ir tėvai ėjo.“ – „Laikėt belaisvius?“. Sakau: „Jie buvo dėkingi, kad mano tėvas paėmė juos, nes jie Kaune pusbadžiu gyveno, vos nemirė!“
Galiausiai nieko nesakė, tik padavė raštelį, nė žodžio neištarė, tik buvo parašyta: „Mandatų komisijos sprendimu šalinama iš studentų skaičiaus.“ Po to menkai ką atsimenu, tik kad parėjau namo ir verkiau be sustojimo.
Ar buvo daugiau pažįstamų, draugų, kuriuos ištiko toks pat likimas?
Kartu dar keturias merginas pašalino. Jos vėliau įsidarbino vaistų fabrike, laboratorijoj. O aš išėjau dirbti į tabako fabriką laborante. Man labai nepatiko, ten buvo pamaininis darbas, vieną savaitę naktį, kitą – dieną. Ir labai keistas – reikėjo tabako drėgmę nustatyt. Prieš mane dirbusi moteris, būdavo, praeina per tą tabaką, paglamžo rankoj ir supranta, ar jį galima kimšt, ar negalima, o man nieko nerodė. Taigi nenustatydavau teisingai, kažkodėl man nesisekdavo. Bet aš dirbau ten neilgai, gal kokius du mėnesius, o paskui susiradau vietą Statistikos valdyboj ir ten dirbau ekonomiste.
Jeigu kitos merginos pradėjo dirbti vaistų fabrike, kodėl nusprendėte nesidarbinti ten?
Ten dirbo viena gera jų draugė, patarė, ir jos ten įsidarbino, o man niekas nepatarė. Bet vėliau, 1954 m., įsidarbinau vaistinėje Nr. 19, „Gulbės“ vaistinėje, išdirbau ten 35 metus. Pradžioje priėmė fasuotoja, vėliau tapau farmacininke. Bet gaudavau daug mažesnį atlyginimą nei kiti farmacininkai.
Tos vaistinės kolektyvą sudarė daug tautybių žmonės ir jie žiūrėjo į mane kaip į liaudies priešą, žinojo, kad neturiu diplomo, – todėl ir atlyginimas buvo daug mažesnis, nors dirbau tą patį darbą.
Kodėl pasirinkote studijuoti farmaciją?
Dar besimokant vidurinėje man visą laiką patiko chemija ir aš pradėjau galvoti apie farmaciją. Ir tėvai labai to norėjo – buvo nupirkę man pusę namo Marijampolėje, svajojo, kad aš ten turėsiu savo vaistinę. Aš irgi to norėjau.
Kaip Jums pavyko išvengti tremties, nors tėvai buvo identifikuoti ir ištremti?
Aš mokiausi Vilniuje, nebuvau namie, todėl manęs nerado tėvų ūkyje. Studijuodama gyvenau pas vienuoles prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Atsimenu, buvo labai karšta diena, visi langai atviri ir išgirdau savo vardą. Užėjau ir man pasakė: „Tavo mamą veža.“ Aš tada puoliau bėgt, čiupau savo rūbus, sakiau, kad eisiu į stotį ieškot, – norėjau kartu su tėvais važiuot į tremtį. Bet man vienuolė sakė: „Palauk, ką tu jiems padėsi, tu net šiltų rūbų neturi, nieko neturi“, – taip ir sulaikė mane, neišvažiavau.
Prisimenu, verkiau tris dienas po šito. Kai ištrėmė mano mamą, ir draugės mamą išvežė. Mes kartu buvom, kai sužinojom, tai pasijutom kaip ant pamišimo ribos. Išėjom susikabinusios ir pradėjom dainuot tokią kvailą dainą… „Mes su Stalinu į saulę“. Kažkoks durnumas užėjo, labai baisu buvo.
Vėliau, kai girdėdavau apie vežimus, ėjau pas pusseserę, kuri Čiurlionio gatvėj gyveno, ten pusrūsyje miegodavau ant bulvių maišų. Bijodavau, kad išveš. Ir vieną naktį mačiau, kaip vežė, – sustojo prie pat to namo. Galiausiai nusprendžiau nebesislėpti, mano viena draugė pasakė: „Daugiau aš nebesislapstysiu, neturiu sveikatos.“ Nes tada nemiegojus eiti į paskaitas – koks čia gyvenimas, ant kietų bulvių maišų miegoti. Ir paskui nebesislapstėm, nurimo tas trėmimas, bet kai išgirsdavom, kad vėl veža, labai drebėdavom naktimis.
Ką atsimenate apie karo belaisvius tėvų ūkyje, kaip jie pas jus pateko?
Gerai neatsimenu, jie pas mus buvo gal metus, gal kiek daugiau. Mano tėtė nuvažiavo į Kauną, ten buvo belaisvių stovykla, pakalbėjo ir jam leido vežtis. Nežinau kiek, gal 10, gal 8 vyrus. Ir jie gyveno pas mus ir buvo labai patenkinti, nes valgydavom mes visi bendrai prie vieno stalo, mano tėvai visada labai daug dėmesio kreipdavo į žmoniškumą ir į valgį, kad viskas būtų teisinga.
Ir dirbo jie pas mus. Ūkį tėvai paveldėjo iš senelio, 55 hektarus. Bet mūsų ūkis buvo labai mechanizuotas, daug mašinų: traktorius, kuliamoji, arpas, sėjamoji, kasamoji, šienui grėbti. Rankinio darbo kaip ir nedaug buvo, turėjom technikos. Ir mano mama pati sėsdavo į traktorių ir viską dirbo, nebuvo taip, kad išnaudotume tuos belaisvius.
Po kažkiek metų gavote kvietimą tęsti studijas, bet atsisakėte. Kodėl?
Tas kvietimas buvo į Kauną. Aš nuvažiavau, o ten komisija pasiūlė stoti į trečią kursą. Bet aš jau buvau baigusi visus aštuonis semestrus, išlaikiusi egzaminus, trūko tik mokslinio komunizmo.
Pasakiau jiems, kad negaliu mokytis Kaune – turėčiau nuomoti kambarį, o jau turėjau dvejų metų sūnų, vyrui būtų reikėję mus išlaikyti, nebūtume turėję iš ko gyventi. Aš sakiau, jeigu į paskutinį kursą būtų priėmę, gal kaip nors paskutinius egzaminus būčiau išlaikiusi. Bet kai pasakė į trečią… būtų visas trečias, ketvirtas ir tada dar penktas kursas. Tai supratau, kad aš neturiu iš ko gyventi ir negalėsiu mokytis.
Kur gyveno į Lietuvą jau sugrįžę Jūsų tėvai? Kaip susiklostė jų gyvenimas?
Mano tėvą išvežė vėliau nei mamą ir į visai kitą vietą. Vėliau jiems leido susitikti Maklakove. Tėvas dirbo statybose, o ten, matyt, naudoti supuvę pastoliai. Jis labai stipriai susižeidė, buvo išvežtas į ligoninę. Ir kai vėliau jau leido grįžti į Lietuvą – jis negalėjo, dar dvejus metus ar pusantrų gulėjo ligoninėj. Mama tada grįžo viena, o jis vėliau, bet jau invalidas.
Gyvenom nuomojamam kambarėly Kauno gatvėj. Aš jau šeimą turėjau, mama kartu apsigyveno. Kai ir tėvas grįžo, bandė į senąjį ūkį nuvažiuoti, bet jam neleido. Nei į rajoną tą nuvažiuot, nei į namus pasižiūrėt, net pas kaimynus neleido užeiti – jie gal būtų priėmę gyventi. Tada jis apsigyveno Kazlų Rūdoj, bet tuo metu mamos pensija buvo 14 rublių, o tėvo – 1 rublis 82 kapeikos.
Jis bylinėjosi su tuometine valdžia, mat iš Rusijos jam buvo paskirta pensija, nes jį ten sužeidė. Bet nemokėjo tos pensijos, atėmė ir jis neturėjo iš ko gyventi, o pas mus į kambarį netilpo. Tai aš jam kas mėnesį siųsdavau pinigų, nes jis būtų miręs badu, iš ko gyventi rublį gaunant?
Vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę, nuvažiavom prie to namo Marijampolėj, Basanavičiaus aikštėj, kurio pusę man buvo tėvai nupirkę. Norėjau pažiūrėti. Užėjom į tą namą, o ten įrengtas muziejus. Pažiūrėjau, pažiūrėjau… dukra būtų rašiusi prašymą, kad atkurtų nuosavybės teisę, kad grąžintų. Bet aš pasakiau, kad nereikia grąžinti, tegul lieka Lietuvai, nes ten buvo muziejus.
Vėliau tik sužinojom, kad tą muziejų nuniokojo, išdaužė langus, po to atiteko verslininkams, o dabar ten viskas nugriauta ir statomas namas. O aš Lietuvai palikau muziejų. Dar bandėm kreiptis prieš kelerius metus, bet pasakė, kad jau per vėlu.
Ką Jums reiškia pagaliau gauti šį Atminties diplomą?
Man labai malonu, kad po tiek metų, kai jau sulaukiau 90-ies, kažkas susirūpino, atkreipė dėmesį. Juk anksčiau tik priešas ir tiek. O dabar kažkaip žmogumi tapai. Būdavo ir gėda, ir aš net dėl tremtinio pensijos nesirūpinau, nenorėjau, taip ir liko. Nenorėjau, kad visi žinotų.
Anūkė rado šitą projektą, sako: „Žinai, kad grąžina atmintį?“ Aš labai apsidžiaugiau, labai nustebau. Bet ir liūdna pasidarė – sunkūs prisiminimai. Bet vis tiek jaučiuosi pagerbta, kad buvo prisiminta praeitis ir dar esu kažkam svarbi. Esu dėkinga, kad norite atkurti bent dalį praeities. Kasdien meldžiuosi dėkodama Viešpačiui už visą gyvenimą, gyvus ir mirusius artimuosius – telaimina Dievas ir jus.
Išsamesnę informaciją apie projektą galima rasti platformoje „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“. Joje suinteresuoti asmenys ir organizacijos užpildydami anketą taip pat gali teikti užklausas dėl juos dominančių asmenų pagerbimo Atminties diplomu.
VU inf.
Raimondo Malaiškos nuotrauka