Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / Harvardo universiteto absolventė Emilė Radytė – apie studijų ypatybes, asmenybę auginančias patirtis, profesionalų tinklą Lietuvai ir smegenų treniruotes

Harvardo universiteto absolventė Emilė Radytė – apie studijų ypatybes, asmenybę auginančias patirtis, profesionalų tinklą Lietuvai ir smegenų treniruotes

Lietuvoje yra puikios sąlygos siekti aukšto lygio vidurinio išsilavinimo, visapusiškai ugdyti asmenybę, įsitikinusi Emilė Radytė, kuriai tėvynėje įgytos žinios, patirtis kartu su įgimtu smalsumu atvėrė duris į geriausių pasaulio universitetų trejetuke esantį Harvardo universitetą JAV. Mergina sėkmingai jį baigė, už akademinius pasiekimus buvo pakviesta į prestižinę universiteto draugiją, o praėjusiais metais pradėjo neuromokslų doktorantūrą geriausių universitetų reitingo viršūnėje esančiame Oksfordo universitete Jungtinėje Karalystėje. Dar studijuodama, ji užsidegė noru savo žiniomis dalytis su Lietuva, todėl su bendraminte neuromokslininke Laura Stankevičiūte įkūrė Integruotųjų neuromokslų asociaciją. Ši organizacija buria pasaulio lietuvius profesionalus, norinčius mokslą priartinti prie žmonių.

Emilė Radytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nepriekaištingų mokslo rezultatų neužtenka

Daugybė jaunuolių visame pasaulyje svajoja studijuoti Harvardo ar panašaus lygio universitete. Stojantiems tenka įveikti dideles atrankas. Ko reikia norint tapti žymiosios aukštosios mokyklos bendruomenės dalimi? Anot Emilės, vien puikių pažymių stojant į Harvardo ar kitus prestižinius JAV universitetus neužtenka. Vertinama stojančiojo kompetencija – ką jis yra nuveikęs už klasės ar mokyklos ribų, ką planuoja daryti ateityje, ar sugebės pakelti didelį akademinį, socialinį krūvį. „Be nepriekaištingų pažymių, svarbūs dalykai yra popamokinė veikla, kam žmogus, būdamas moksleiviu, teikė prioritetą, kur išnaudojo laisvą laiką. Atsižvelgiama į darbą bendruomenėje, savanorystės veiklas. Įtakos turi ir mokytojų, darbdavių rekomendacijos. Be viso to, labai svarbus ir sėkmės elementas, daug lemia aplinkybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje ar bent jau šalies didmiesčiuose moksleiviai gali lankyti valstybės remiamas dailės, muzikos mokyklas ar kitur užsiimti popamokine veikla. Kitose valstybėse popamokinė veikla gali būti brangi, nepasiekiama. Man pasisekė, kad augau Vilniuje ir jėzuitų gimnazijoje turėjau daug veiklos. Pavyzdžiui, būdami moksleiviai su draugu įkūrėme Jaunimo ministeriją, siekdami skleisti politinę edukaciją šalyje, organizuodavome įvairias konferencijas. Daug skirtingų patirčių man padėjo geriau pažinti pasaulį. Manau, man pasisekė būti tinkamu metu tinkamoje vietoje“, – veiksnius, turėjusios įtakos pasirengimui studijuoti prestižiniame JAV universitete, vardija pašnekovė.

Daug laiko atrasti dominančią sritį

Kitaip nei Lietuvos aukštosiose mokyklose, į Harvardo universitetą stojama dar nepasirinkus specialybės. Įstoję jaunuoliai turi gana daug laiko atrasti, kas juos domina. Emilės kurse buvo 1600 studentų – visi jie iš pradžių galėjo rinktis norimus dalykus socialinių, humanitarinių, tiksliųjų ir gamtos mokslų srityse. Studijos trunka ketverius metus, maždaug iki antrų mokslo metų vidurio reikia pasirinkti specialybę. Norint baigti universitetą su pasirinktos specialybės diplomu, reikia išklausyti pakankamai tą specialybę atitinkančių kursų. „Pirmaisiais metais tiesiog rinkausi paskaitas, kurios man atrodė labai įdomios: biologijos, psichologijos, literatūros, antropologijos, sociologijos. Antraisiais metais supratau, kad mano domėjimosi sritys atitinka neuromokslų profilį. Tada pradėjau labiau gilintis į neuromokslų specifiką, ta sritis mane labai patraukė, tad nusprendžiau rinktis dvigubą išsilavinimą neuromokslų ir antropologijos srityje; šias sritis kartu sujungiau pirmąkart Harvardo istorijoje, todėl teko pasistengti, kad derinys, o vėliau ir disertacija, būtų patvirtinti“, – pasakoja Emilė.

Tarsi vaikščiojimas ant stiklo šukių

Bakalauro studijų metais E. Radytė prisidėjo prie muzikos laboratorijos vykdomo projekto – tyrė tarpkultūrinius skirtumus, pasireiškiančius per muzikos suvokimą, aiškinosi, kaip skirtingose šalyse skiriasi žmonių reakcijos į muziką – lopšines, karo ir meilės dainas. Tyrė, kaip lopšinės susijusios su vaiko raida. Vėliau įsitraukė į neuropsichologijos tyrimus, testavo vieno vaisto veiksmingumą gydant moterų depresiją po menopauzės. Bakalauro darbe pasitelkusi magnetinio rezonanso tyrimų duomenis analizavo, kaip žmonių smegenyse reprezentuojami kiti žmonės socialiniuose kontaktuose.

Anot pašnekovės, studijos Harvarde buvo gana intensyvios. Studentai nuolat testuojami, beveik kiekvieną dieną reikėdavo ką nors atsiskaityti. Egzaminai vykdavo ne tik semestro pabaigoje, bet ir viduryje. „Visada vaikštai kaip ant stiklo šukių: vieną darbą baigi ir iškart pradedi kitą, nėra taip, kad jeigu vieną savaitę daugiau padarai, kitą gali atsipalaiduoti. Daug kontaktų su profesoriais: kiekvieną dieną bent po 3–5 valandas paskaitų. Labai didelis kasdienis užimtumas Harvarde leido jaustis produktyviai, išmokau dirbti disciplinuotai“, – pasakoja pašnekovė.

Paklausta, ar studijos Harvarde pateisino lūkesčius, Emilė sako gavusi ir atradusi daugiau, nei tikėjosi. „Išvažiavau atrasti savo akademinės srities. Ne tik ją atradau, bet ir sutikau labai daug įdomių žmonių, įgijau įvairios patirties. Labiausiai vertinu ten įgytas pažintis, aplinką, kuri skatino būti geriausia savo versija. Ketveri metai Harvarde leido suprasti, kad noriu siekti akademinės karjeros“, – džiaugiasi mergina.

Su Harvardo universiteto Antropologijos fakulteto absolventais. Asmeninio archyvo nuotr.

Įvairialypė patirtis skubios medicinos pagalbos centre

Nors studijos buvo intensyvios, Emilė rasdavo laiko ir darbui CrimsonEMS – Harvardo skubios medicinos pagalbos centre. Tai Harvardo universiteto studentų vadovaujama nepriklausoma organizacija, galinti teikti nemokamą skubią medicinos pagalbą universiteto studentams, darbuotojams ir kitiems miesto gyventojams. Lėšų darbuotojų atlyginimams gaunama iš rėmėjų.

Būdama pirmame kurse, Emilė baigė intensyvius 6 mėnesių trukmės greitosios pagalbos medikų kursus ir 3 metus dirbo greitosios pagalbos medike minėtame centre. Daugiau nei pusė pacientų, kuriems ši organizacija teikė pagalbą, kentėjo nuo psichikos ligų. (Dažnas susidūrimas su nuo psichinių ligų kenčiančiais pacientais – viena priežasčių, kodėl mergina pasirinko neuropsichiatrijos sritį.) Taip pat dažnai tekdavo suteikti pagalbą turintiems priklausomybės ligų, perdozavusiems narkotikų. „Amerikoje sveikatos apsauga yra valstybės neremiama ir kainuoja labai daug – greitosios pagalbos iškvietimas ir nuvežimas į ligoninę gali kainuoti daugiau nei 2000 dolerių. Daugybei žmonių tai neįperkama paslauga. Asmenys, kurie patenka į ligoninę dėl psichinių ligų ar narkotikų perdozavimo, dažnai būna kritinės būklės ir negali patys priimti sprendimų, tad krinta į skolas. Tos skolos nuolat auga, nes tie žmonės iš ligoninės sugrįžta į savo įprastą gyvenimą, viskas kartojasi vėl ir vėl. Deja, dabartinė sistema nesprendžia šios problemos“, – liūdną realybę atskleidžia pašnekovė.

E. Radytė taip pat dirbo to paties skubios medicinos pagalbos centro administracijoje. Kuravo treniravimo programas, mokė naujokus, bendruomenę, rengė pagalbos teikimo protokolus, dar metus vadovavo visai organizacijai, prižiūrėjo ir kasdienę operacinę, ir ilgalaikę vystymosi veiklą. Centro komandoje buvo apie 90 medikų, rajone, kuriame teikdavo pagalbą, gyveno apie 100 000 žmonių. Dirbdama šioje organizacijoje mergina įgijo įvairialypės patirties ir suprato, kad norėtų dirbti su visuomenės sveikata bent iš dalies susijusį darbą. „Iš pradžių svarsčiau apie medicinos studijas, į kurias Amerikoje paprastai stojama įgijus bakalauro laipsnį, bet dirbdama greitosios medicinos pagalbos organizacijoje pastebėjau, kiek daug sistemoje yra trukdžių. Kaip minėjau, atveži į ligoninę perdozavusį žmogų, jį detoksikuoja, tada veži jį atgal į gatvę, nes jį išmetė iš namų, tada jis vėl perdozuoja, vėl veži jį į ligoninę ir t. t. Sistemoje dirba daug žmonių: greitosios pagalbos medikai, gydytojai, vaistų tiekėjai ir kt., visi jie atlieka labai vertingą darbą. Bet kai tą patį žmogų tenka gelbėti vėl ir vėl, apima bejėgiškumas, suirzimas, netgi pyktis. Norisi, kad būtų kažkoks sisteminis problemos sprendimas. Galbūt valstybei netgi finansiškai apsimokėtų tam žmogui padėti ilgesnį laiką detoksikuotis arba suteikti būstą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šiek tiek dirbau prie vykdomos programos, grįstos kanadietišku pavyzdžiu), pagal kurią žmonėms, turintiems psichikos problemų, priklausomybių, suteikiamas būstas, ir tai dažnai leidžia jiems atsistoti ant kojų. Paprastai tokiems žmonėms labai sunku susirasti būstą, darbą, išsigydyti priklausomybę, bet jeigu turi būstą, tada didesnė motyvacija gydytis, ieškoti darbo ir t. t. Manau, galima rasti daug veiksmingų sisteminių sprendimų žmonių gerovei gerinti. Pasirinkau neuromokslų doktorantūrą, o ne mediciną, nes, manau, taip galėčiau labiau prisidėti prie šių sprendimų vystymo. Svarbu, kad sistema padėtų medicinos darbuotojams, kurie dirba labai prasmingą darbą – gelbėja žmones“, – tolesnių studijų pasirinkimą grindžia pašnekovė.

Ypatingas įvertinimas: lietuvė – tarp geriausių Harvardo universiteto absolventų

Darbas skubios medicinos pagalbos centre E. Radytei netrukdė siekti aukščiausių mokslo rezultatų. Iš viso kurso (1600 studentų) ji kartu su dar 23 pasižymėjusiais studentais, atrinktais atsižvelgiant į akademinius pasiekimus, profesorių rekomendacijas, buvo priimta į Harvardo universiteto Phi Beta Kappa draugiją – seniausią, prestižiškiausią ir itin gerbiamą akademinę bendruomenę JAV. „Tai yra reikšmingas akademinis pripažinimas, kuris gali būti naudingas karjeros kelyje. Šios draugijos nariai rengia susitikimus, konferencijas, virtualius seminarus, dalijasi žiniomis; joje gali atrasti mentorių, kurie, pavyzdžiui, padėtų pasiruošti tam tikriems interviu arba tyrimams. Žinodami, kad esi toje pačioje bendruomenėje, žmonės labiau linkę bendradarbiauti“, – priklausymo šiai draugijai naudą jaunam žmogui apibūdina pašnekovė.

Paklausta apie konkurenciją tarp bendramokslių Emilė sako, kad jos turbūt buvo ne daugiau nei bet kurioje kitoje mokymo įstaigoje. Ją nustebino, kad studentai vieni kitus ypač palaiko. „Mes visi Harvarde buvome atėję iš skirtingų kontekstų, mus domino gana skirtingi dalykai ir kiekvienas buvome kažkiek nuveikę savo srityse. Todėl bent jau aš jaučiau savo draugų, pažįstamų palaikymą, paskatinimą“, – teigia pašnekovė.

Greitosios pagalbos organizacijų konferencija. Asmeninio archyvo nuotr.

Po bakalauro studijų – į prestižinę doktorantūrą Oksfordo universitete

Puikūs akademiniai pasiekimai, nemaža tyrimų patirtis leido Emilei ne tik praleisti magistrantūros studijas ir iškart stoti į doktorantūrą, bet ir atsidurti pasaulio universitetų reitingo viršūnėje esančio Oksfordo universiteto (Jungtinė Karalystė) bendruomenėje. „Iškart po bakalauro studijų stoti į doktorantūrą galėjau todėl, kad turėjau daug tyrimų patirties: jau nuo antrojo kurso dalyvavau gana aukšto lygio tyrimuose ir trečiojo kurso vidury nusprendžiau rašyti bakalauro darbą – Harvardo universitete jis nėra būtinas, jį rašo tik apie 20 procentų studentų, norinčių baigti universitetą su pagyrimu. Pati sukūriau eksperimentą, vysčiau visą kūrybinę ir eksperimentinę dalį. Todėl po bakalauro studijų turėjau tiek pat arba panašiai tyrimų patirties, kiek ir žmogus, baigęs magistrantūros studijas, – aiškina pašnekovė. – Mano doktorantūros studijų programa Oksforde turi integruotą magistrantūrą, vadinasi, jeigu po tam tikro laiko nutraukčiau studijas, turėčiau magistro laipsnį.“  

Patekti į prestižinę neuromokslų doktorantūrą Oksfordo universitete kasmet bando maždaug 200 žmonių. Emilei praėjusiais metais pavyko atsidurti tarp trijų atrinktųjų. Pagrindinė Emilės tyrimų sritis bus neuropsichiatrija ir kompiuteriniai neuromokslai.

Anot pašnekovės, ši doktorantūros programa yra unikalaus modelio. „Paprastai stodamas į doktorantūrą tiesiog pasirenki temą ir į ją giliniesi, dažniausiai ji būna susijusi su magistro darbo tema. O čia pirmą trimestrą gana intensyviai mokomasi visų neuromokslų sričių pagrindų ir gruodį laikomas kvalifikacinis egzaminas. Ir negali tiesiog labai gerai pasirodyti vienoje ar keliose srityse – turi gerai išmanyti visas. Jeigu nusprendžiama, kad esi pakankamai išprusęs visose neuromokslų srityse, antrą ir trečią trimestrus dalyvauji rotaciniuose projektuose – dirbi su tam tikru profesoriumi arba laboratorija – ir pasirinkęs modulius pažengusiems gali specializuotis tam tikrose srityse“, – pasakoja doktorantė, sėkmingai išlaikiusi visus egzaminus.

Žiemos trimestrą Emilė dirbs prie kompiuterinės kognityvinės psichiatrijos projekto, tirs, kaip vyksta atminties procesų kartojimas hipokampe. Tai vienas pirmųjų tyrimų, kuriame naudojami duomenys, gauti tiesiai iš žmonių smegenų intervenciniu būdu – taikant implantaciją. O antrajame projekte vasarą kartu su inžinieriais, fizikais, biofizikais testuos naują smegenų stimuliacijos metodą, kuriuo, manoma, galima gydyti depresiją.

Dalijasi žiniomis su Lietuva

2020-aisiais E. Radytė kartu su bendraminte neuromokslininke Laura Stankevičiūte Lietuvoje įkūrė Integruotųjų neuromokslų asociaciją (Integrative Neuroscience Association), kurios tikslas – sujungti pasaulio lietuvius į vieną tinklą, skatinti neuromokslų plėtrą bei taikymą diagnostikos, gydymo ir prevencijos tikslais Lietuvoje. „Matome šią asociaciją kaip tiltą tarp mokslo ir žmonių. Manome, kad geriausias mokslo žinių panaudojimas yra jų pritaikymas kiekvieno žmogaus gyvenime, ir tai motyvuoja visą mūsų narių tinklą. Norime, kad mokslas būtų prieinamas kiekvienam, kad mokslo žinios būtų perteikiamos visiems suprantama kalba, – sako Emilė ir dalijasi sumanymais bei planais: – Skelbsime įvairius straipsnius, rengsime seminarų ciklą „Mokslas prie kavos puodelio“. Taip pat vystome projektą „Atminties kavinės“, skirtą žmonėms, sergantiems demencija, Alzheimerio ir kitomis neurodegeneracinėmis ligomis, jų artimiesiems, norime jiems suteikti daugiau žinių apie ligą, suteikti erdvę šiems žmonėms susitikti. Tai labai veiksminga psichoedukacijos priemonė, kuri mažina žmonių vienišumą, stigmą, susijusią su demencija.“

Integruotųjų neuromokslų asociacijos įkūrėjos Laura Stankevičiūtė ir Emilė Radytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pakalbinome Oksfordo universiteto neuromokslų doktorantę Emilę Radytę apie depresiją, žmogaus smegenis, jų darbingumo didinimą ir kitomis su žmogumi susijusiomis temomis.

Psichinės ligos, tarp jų ir depresija, vadinamos šių amžių žmonijos rykšte. Gal teko domėtis, kaip psichinių ligų kontekste pasaulyje atrodo Lietuva? Galbūt ypač pažengusios šalys šiame kontekste išsiskiria? Kaip manote, kodėl daug žmonių, paliesti depresijos ar kitų psichinių ligų, vengia kreiptis pagalbos?

Nesu labai linkusi pasitikėti skelbiama statistika, pagal tai lyginti šalis, nes nustatyti sergančiųjų depresija skaičių labai sunku. Be to, skirtingose valstybėse ši liga gali būti diagnozuojama pagal skirtingus kriterijus, o statistikai įtaką daro ir stigmos. Pavyzdžiui, šalių, kuriose žmonės, turintys psichinės sveikatos sutrikimų, vadinami „psichais“ ir nėra gerai integruojami į visuomenę, gyventojai vengs kreiptis į psichologą ar psichiatrą pagalbos, net žinodami, kad nesijaučia gerai. Jie bijos, kad gavę tam tikrą diagnozę gali būti nepriimti į darbą, atstumti, ir ši prielaida dažnai nėra neteisinga. Stažuočių metu dirbdama visuomenės sveikatos srityje įsitikinau, kad tai labai opi problema. Baimė dėl ateities žmones skatina vengti psichiatrų, psichologų, todėl pažvelgus į kai kurių šalių statistinius duomenis gali atrodyti, kad jose nėra jokių psichinių ligų, bet iš tikro ten yra labai daug kenčiančių žmonių. O negydant liga tik rimtėja.

Psichiatrijoje, kitaip nei daugelyje medicinos šakų, ligos diagnozuojamos ne kokiais nors aparatiniais tyrimais, o pokalbio su pacientu metu, atsižvelgiant į tam tikrus klinikinius kriterijus, išvardytus mokslinėje literatūroje. Daug žmonių šį diagnozavimo būdą kritikuoja, sakydami, kad jis nėra moksliškas. Tai netiesa, šis metodas moksliškas, diagnozes nustato žmonės, išmokyti atpažinti psichines ligas, tačiau mes, neuromokslininkai, ieškome pažangių būdų dar tiksliau jas diagnozuoti, siekdami sumažinti stigmos vaidmenį diagnozės ir gydymo aspektuose.

Priežastis, kodėl žmonės galbūt taip bijo kalbėti apie smegenų ligas ir kodėl išlieka didelė stigma, gali būti ir tai, kad yra daug ligų, kurių nežinome, kaip gydyti. Manau, kad tai baugina žmones, jie bijo išgirsti diagnozę ligos, kuriai gali nebūti vaisto. Vis dėlto norėčiau skatinti žmones lankytis pas gydytojus, nebijoti diagnozės ir bandyti esamus gydymo metodus – jų yra daug ir ateity tikrai daugės. O profilaktiškai rūpintis psichologine sveikata taip pat yra nepaprastai naudinga ir niekada nevėlu, ypač užsiimant mėgstamomis veiklomis, bendraujant su artimaisiais, miegant, sveikiau maitinantis ar sportuojant.

Kaip šiuo metu gydoma depresija ir kokių naujovių galima sulaukti šioje srityje?

Priklausomai nuo rimtumo, depresija gydoma vaistais ir klinikine terapija. Taip pat įrodyta, kad teigiamai veikia tokie dalykai kaip speciali dieta, sveikas gyvenimo būdas, kasdienis sportas, socialiniai santykiai, kurie mažina vienišumą. Bandoma ieškoti intervencinių depresijos gydymo būdų, kurie leistų pagerinti psichinę sveikatą ir išvengti vaistų šalutinio poveikio. Su tuo susijęs ir vienas iš mano doktorantūros projektų – pirmąkart testuosime smegenų stimuliacijos metodą, skirtą depresijai gydyti.

Kas sukelia depresiją?

Svarbu suprasti, kad vieno žmogaus depresija nelygu kito žmogaus depresijai ir tai yra multifaktorinė, multimodalinė liga, kuri susideda iš labai daug elementų. Smegenyse vyksta daugybė įvairių procesų, kiekvienas jų koduoja atskirą depresijos elementą ir sergantiesiems ryškiau pasireiškia skirtingi elementai. Vieni elementai susiję su motyvacija, kiti – su gebėjimu pajausti laimę, dar kiti – su impulsų kontrole ir kt. Bet kuriam žmogui gali išsireguliuoti vienas iš šitų procesų ir pasireikšti depresija. Galima ir nepasiekti to lygio, kada pakitusi būsena būtų pripažinta psichine liga.

Psichinė sveikata turi tam tikrą skalę, ji labai dinaminė – per visą gyvenimą nuolatos kinta. Ir nėra taip, kad vieni yra psichiškai sveiki, kiti serga, ta skalė yra labai plati ir vienu metu gyvenime daugelis (manoma, kad maždaug kas penktas žmogus) patiriame depresinę būseną. Tad tai nėra neįprasta būsena, ji yra visur aplinkui. Todėl labai keista, kad visuomenėje į depresiją žvelgiama kaip į socialinę stigmą, juk visi žino, kad yra geresnių, blogesnių momentų, tai dažnai susiję su aplinka, gyvenimo aplinkybėmis. Tiesiog reikia suprasti, kad žmonės, kurie serga depresija ar turi kitų psichinių ligų, dažnai yra vienoje tos skalės pusėje ir jiems reikia rasti balansą. Tai padaryti padeda vaistai, klinikinė terapija, o ypač artimųjų palaikymas gyjant.

Kaip atskirti depresiją nuo tiesiog slogios nuotaikos?

Depresija diagnozuojama pagal įvairius kriterijus, vienas pagrindinių – liūdna nuotaika, trunkanti apie dvi savaites ar ilgiau. Yra ir kitokių požymių, pavyzdžiui: nenorima atsikelti iš lovos; dalykai, kurie anksčiau džiugindavo, nebeteikia malonumo; vengiama bendrauti, atsitraukiama nuo žmonių, su kuriais paprastai patikdavo leisti laiką ir kt. Mes dažnai jaučiame paviršutinį liūdesį, mums liūdna dėl kokių nors konkrečių priežasčių, aplinkybių, o depresijos atveju liūdesio negali susieti su tam tikru įvykiu, tai tarsi bekontekstis jausmas.

Aktyvus, sveikas gyvenimo būdas ar nuolatinis mokymasis turi didesnę teigiamą įtaką smegenų veiklai? Ką naudingo kasdien galime padaryti, kad padidintume savo smegenų pajėgumą?

Aktyvus ir sveikas gyvenimo būdas yra visiems labai rekomenduojamas ir turėtų būti išrašomas kaip vaistas. Smegenys dirba efektyviai, jeigu jomis rūpinamasi. Rūpintis smegenimis reiškia jas treniruoti įvairiais uždaviniais, pavyzdžiui, valytis dantis kita ranka, mokytis naują kalbą, taip pat propaguoti sveiką gyvenimo būdą, pavyzdžiui, rinktis įvairų, mažiau sočiųjų riebalų turintį maistą, sportuoti, būti gryname ore, bendrauti – visa tai prisideda prie smegenų sveikatos. Be sveiko gyvenimo būdo negali būti labai efektyvaus mokymosi, abu turi eiti kartu.

Vienas iš mūsų Integruotųjų neuromokslų asociacijos projektų skirtas supažindinti visuomenei su veiksniais, kurie gerina smegenų sveikatą, pasiūlyti žmonėms smagių užduočių, kurios padės gerinti koncentraciją, atmintį. Svarbu kiekvieną dieną treniruoti smegenis darant skirtingus pratimus, kurie skatina jas likti aktyvias. Visus kviečiame feisbuke jungtis prie 30 dienų smegenų treniruočių iššūkio „Ruošk smegenis naujiems metams“, prasidėjusio sausio 1-ąją.

Pixabay nuotr.

Kas nutinka, kai žmogus nustoja mokytis, diena iš dienos atlieka tuos pačius veiksmus? Kokią įtaką tai daro smegenims?

Iš patirties žinome, kad jeigu daug laiko kartojame tuos pačius dalykus, ilgainiui smegenys pripranta ir to proceso nebekontroliuoja. Tai yra natūralus optimizacijos procesas. Tačiau tai veda prie smegenų tinginystės – smegenys nenori dėti papildomų pastangų tam, kam nebūtina. Integruotųjų neuromokslų asociacijos siūlomos smegenų treniruotės yra susijusios su mokymosi procesu, padeda pažadinti smegenis. Pavyzdžiui, kai atsikėlę ryte valotės dantis įprastai, smegenys nedirba, rytą pradedate tingūs. Pabandykite dantis valytis kita ranka – imsite intensyviai galvoti, kaip patogiausia suimti šepetuką, kaip ir kokius judesius atlikti ir pan. Smegenys, pradėjusios rytą apie kažką galvodamos, jau žino, kad šiandien nebebus tingi diena, sėdus prie darbų, atsidarius elektroninį paštą, jos jau bus pradėjusios dirbti. Darant tokias treniruotes, smegenys kažkiek atpratinamos nuo tingumo, kuris, beje, yra natūralus, evoliuciškai pagrįstas.

Smegenys ir laimė: ar esama kokių nors užtikrintų būdų, savotiškų triukų sukelti laimės jausmą ar bent pagerinti nuotaiką?

Galvoju apie tikslą, kodėl reikėtų sukurti tą laimės jausmą, nes jeigu kalbame apie triukus arba lengvus būdus pasiekti laimę, tai atrodo kaip sukčiavimas. Įprasta sakyti, kad dopaminas yra laimės hormonas, bet tyrimai parodė, kad dopaminą tiksliau būtų vadinti svarbos hormonu. Mat jis leidžia mums jaustis „laimingiems“, kai padarome kažką vertingo, jaučiamės svarbūs. Mano manymu, nelabai tikslinga manyti, kad laimę galėtų sukelti triukas. Jeigu laimė yra „netriukinis“ dalykas, priklausantis nuo svarbos, vadinasi, mums reikia sukelti kažkokius įvykius, kurie leistų pajusti tą svarbą, o ne tiesiog tuščią laimės jausmą. Sukelti laimės jausmą gali pastangos gyventi prasmingai, gero darymas vienas kitam, buvimas su artimaisiais, šilumos skleidimas, pozityvus santykis su savimi ir aplinka. Žinoma, pandeminėje situacijoje žmonėms galbūt norisi triukų, kuriems nereikia daug pastangų, kurie leistų pajusti greitą rezultatą. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad „laimės“ hormonas išsiskiria nepriklausomai nuo stimulo dydžio, nebūtina, kad viskas gyvenime susitvarkytų. Vien tai, kad pagaminai pietus savo draugui (draugei) ar tėvams ir panašūs maži dalykai taip pat gali kurti laimę.

Jūsų manymu, perfekcionizmas žmogui priešas ar draugas?

Manau, labai priklauso nuo situacijos. Tikslinis perfekcionizmas žmogui yra draugas. Priešu jis tampa tada, kai siekiama tobulumo visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, manau, kad esu perfekcionistė darbinėje, intelektinėje veikloje, bet tikrai nevadinčiau savęs perfekcioniste kasdieniame gyvenime. Gebu rasti balansą tarp kontrolės ir laisvės, todėl nežiūriu į perfekcionizmą kaip į priešą. Tačiau jeigu žmogus bando viską kontroliuoti, viską iki galo padaryti darbe, buityje, visuose socialiniuose santykiuose, tuomet tikrai perfekcionizmas gali būti priešas. Niekas neturi milijoninio laiko, bandymas padaryti pernelyg daug ir viską atlikti tobulai gali vesti prie nepasitenkinimo savimi. Svarbu susidėlioti prioritetus.

Integruotųjų neuromokslų asociacija mokslo žiniomis dalijasi https://www.facebook.com/integrativeneuroLT/

Inga Nanartonytė

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top