Kauno technologijos universiteto (KTU) Medžiagų inžinerijos katedros docentė Eglė Kumpikaitė, dėstanti mados inžinerijos studijų programoje, edukacinių ir dalykinių žinių apie natūralų šilką sėmėsi parodoje „Šilko kelias“, kuri vyko Niujorke, garsiajame Gamtos istorijos muziejuje. KTU tyrėja Jungtinėse Amerikos Valstijose įgytas žinias pritaikys ir studijų procese.
Parodoje buvo pristatyta šilkverpių auginimo ir šilko gavybos raida, istorija ir įranga, senieji ir naujausi šilkiniai audiniai, šilko keliu vežtos prekės: audiniai, arbata, prieskoniai, muzikos instrumentai.
Paroda buvo glaudžiai susijusi ir su edukacija: buvo galima paliesti, paragauti, pauostyti, pagroti. KTU mokslininkė teigia, kad parodoje praplėtė savo akiratį ne tik bendrąja prasme, bet ir įgijo dalykinių žinių apie natūralų šilką, kurias perteiks mados inžinerijos studijų programos studentams.
Vertingos žinios apie tauriausia vadinimą tekstilės žaliavą – šilką – pasitarnaus būsimiesiems specialistams mokantis apie natūralius ir cheminius pluoštus, jų gavybos būdus, raidą ir vystymąsi, savybes ir jų perdirbimą į siūlus, audinius ar mezginius.
Pradėjo gaminti kinai prieš 5 tūkst. metų
E. Kumpikaitės teigimu, natūralus šilkas yra vienas iš seniausių pasaulyje naudotų tekstilės pluoštų, kuris pasižymi ne tik legendomis ir paslaptimis apipinta istorija, bet ir unikalia savo prigimtimi, savybėmis ir vystymusi. Pirmieji natūralų šilką pradėjo gaminti ir naudoti kinai prieš 5 tūkst. metų.
„Susirūpinusi niokojamais šilkmedžiais, tuometinio imperatorius Huang Ti žmona Si-Ling-Chi, nuodugniai apžiūrėjusi lapus, aptiko vikšrų, susisukusių į spindinčius kokonus. Vienam kokonui įkritus į jos puodelį su karšta arbata, išsivyniojo švelni gija. Si-Ling-Chi trūktelėjo švytinčią giją ir… taip prasidėjo šilko istorija“, – į praeities įvykius nukelia universiteto mokslininkė.
Šilko gamybos paslaptis Kinijoje buvo ilgai saugoma. Už jos atskleidimą, vikšrų bei šilkmedžių sėklų kontrabandą grėsė mirties bausmė. Šilko audiniai Kinijos valdovams sukrovė milžiniškus turtus, plonyčius jo apdarus dėvėdavo imperatorės, o poetai bei rašytojai šilkui dedikuodavo kūrinius.
Istorikai teigia, kad tik penktajame mūsų eros amžiuje šilkas buvo išvežtas iš Kinijos ir paplito keliose Azijos šalyse. 200 m. pr. Kr. kinai atsivežė šias paslaptis į Korėją, vėliau šilko gamybos paslaptį sužinojo ir Indija.
„Už vieno iš Indijos radžų ketinanti tekėti kinų princesė nepabijojo griežtų šalies įstatymų ir mylimajam slapčia atgabeno šilkmedžių sėklų ir šilkverpių vikšrų savo vestuvinėje šukuosenoje“, – pasakojo E. Kumpikaitė.
Paplisti šilkui Europoje padėjo vienuoliai piligrimai, savo lazdų ertmėse slėpę šilkverpių lervas. XVIII a. šilkas buvo audžiamas jau daugumoje Vakarų Europos šalių.
Šilkverpio drugiai – naminiai gyvūnai
Pasak E. Kumpikaitės, ne mažiau įdomus yra kultūrinių šilkverpių drugių auginimas, jų vystymasis ir šilko siūlų gavimo technologija, kurią ypač svarbu žinoti visiems, studijuojantiems KTU mados inžinerijos studijų programoje.
„Šilkverpio drugiai yra naminiai gyvūnai, gyvenantys fermose tose šalyse, kur gaminamas šilkas. Suaugusio šilkverpio sparnai siekia 5 cm, kūnas padengtas baltais žvyneliais“, – kalbėjo docentė.
Pasak pašnekovės, šilkverpių drugiai gyvena trumpai. Patinai ir patelės turi rasti priešingos lyties partnerius, kad susiporuotų ir daugintųsi. Siekdamos privilioti patinus, patelės išskiria stiprų kvapą: „Paprastai jos padeda apie 500 geltonų kiaušinėlių, ne didesnių negu segtuko galvutė, kurie vėliau sandėliuojami šaldytuvuose. O patinai susiporavę greitai žūsta.“
E. Kumpikaitės teigimu, kiaušinėlių perėjimo laikas priklauso nuo šilkmedžių augimo, nes jų lapai yra šilkverpių maisto šaltinis.
„Nauji šilkmedžių lapai auga pavasarį ir išsilaiko iki vėlyvo rudens. Per šį laikotarpį šilko fermose išsirita nuo 4 iki 6 šilkverpių vadų. Norint, kad kiaušiniai išsiperėtų, jie padedami į inkubatorius, kurie šildo kiaušinius iki tinkamos perėjimui temperatūros“, – pažymėjo docentė.
Po maždaug 20 dienų iš drugių kiaušinių išsiperi lervos, vadinamos vikšrais. Naujai išsiperėję vikšrai yra mažesni negu 3 mm ilgio, su didelėmis juodomis galvomis ir plaukuotais kūnais.
Naujai išsiritę šilkverpiai yra padedami ant maitinimo stalų tarp susmulkintų šilkmedžių lapų. Jie ėda beveik be perstojo.
„Jų minkšti kūnai yra padengti oda, kuri nesitempia vikšrui didėjant. Dėl to šilkverpiai turi pasidengti vis nauja, didesne oda, t. y. išsinerti. Tai jie daro keturis kartus. Penktosios nėrimosi stadijos pabaigoje šilkverpis pasikeičia iš lervos į lėliukę“, – paaiškino E. Kumpikaitė.
Kokono siūlų ilgis viršija 1 km
Kai šilkverpis yra pasirengęs nertis, jis nustoja maitintis, būna nejudrus, jo galva padidėja. Po senąja oda formuojasi nauja, kuriai galutinai išsivysčius šilkverpiai atsibunda ir pradeda judėti, nusimesdami senąją odą.
E. Kumpikaitė pažymi, kad po ketvirtojo nėrimosi šilkverpis ėda daugiau negu bet kada anksčiau. Naujoji oda yra susiraukšlėjusi, bet plona ir minkšta, kad šilkverpis galėtų į ją įsisprausti ėsdamas šilkmedžio lapus.
„Šis ėdimo ir augimo periodas yra ilgesnis negu ankstesnėse stadijose. Penktojoje stadijoje šilkverpis suėda 80 procentų viso savo lervos stadijos maisto ir sveria apie 10 000 kartų daugiau negu tik ką išsiritęs iš kiaušinių“, – įdomiais faktais dalijasi pašnekovė.
Penktosios nėrimosi stadijos pabaigoje šilkverpiai baigia maitintis paskutinį kartą. Pirmiausia šilkverpis išleidžia trumpus siūlus, siekdamas prisitvirtinti prie rėmo sienos. Šie siūlai suformuoja atramą, kuria šilkverpis galės naudotis verpdamas savo kokoną.
Anot KTU mokslininkės E. Kumpikaitės, taip prasideda šilkverpio kokono, o kartu ir natūralaus šilko pluošto gamyba.
„Šilkverpio kokonas yra sudarytas iš maždaug 1,6 km ilgio atskirų šilko siūlų. Verpdamas kokoną, šilkverpis greitai judina galvą aštuoniukės forma. Sericinas, išleidžiamas iš šilkverpio organizmo, sulipdo šilko siūlus, – pažymėjo E. Kumpikaitė. – Kokono verpimas užtrunka mažiausiai 2 dienas, o šio periodo pabaigoje šilkverpis yra visiškai uždarytas ploname, stipriame šilko siūlų kiaute.“
Kita šilkverpio vystymosi stadija prasideda, kai sena lervos oda suplyšta, o po ja formuojasi minkštas gelsvas kūnas – lėliukė.
„Šilkverpio kūnas patiria didelius pokyčius, paverčiančius jį suaugusiu drugiu. Drugiams lendant iš kokonų, juose atsiranda skylė, kuri nutraukia ilgą šilko siūlą. Siekiant jį išvynioti nepažeistą, dauguma lėliukių yra nužudomos laikant kokonus karštoje krosnyje.
Kai lėliukės žūsta, kokonai išsiunčiami į siūlų vyniojimo įmonę. Taip pradedama taikyti natūralaus šilko siūlų gamybos technologija. Pirmiausia kokonai patalpinami karštame vandenyje siekiant ištirpinti sericiną, tada siūlai iš maždaug 10 kokonų yra sudedami kartu ir vyniojami ant ritės“, – pasakojo KTU docentė.
Kad išgyventų, reikia žmogaus pagalbos
E. Kumpikaitė tęsia pasakojimą, pažymėdama, kad tolesniam šilkverpio gyvybės ciklui užtikrinti kiti kokonai paliekami gyvi ir juose likusios lėliukės vystosi toliau.
„Lėliukės dangalo viduje trumpos lervos kojos pasikeičia į ilgas drugio kojas, panašus į vikšro kūnas transformuojasi į trumpą, ploną kūną, padengtą baltais plaukeliais, mažyčiai jutimo organai ant vikšro galvos virsta ilgomis suaugusio drugio antenomis, – vardijo E. Kumpikaitė. – Taip pat vystosi didelės akys ir žvynuoti, balti sparnai.“
Anot docentės, kai drugys yra pasiruošęs išlįsti, iš savo burnos jis išleidžia specialų skystį, ištirpinantį kokoną. Kai visos 6 kojos išlenda iš kokono, drugys jomis išstumia savo kūną.
Kitame vystymosi etape drugys turi ištiesti sparnus, kurie yra minkšti ir susiglamžę dėl buvimo lėliukės kiaute. Drugiui laikantis savo kokono, kraujas plūsta į jo sparnus, palaipsniui juos išplėsdamas ir stiprindamas.
Šilkverpiui nereikia skraidyti, kad susirastų draugų ar pabėgtų nuo priešų. Šilkverpių drugiai gali tik plasnoti savo sparnais ir šokinėti nuo vienos vietos prie kitos. Išsiritęs šilkverpio drugys pasilieka netoli savo kokono, laukdamas žmogaus pagalbos, kad tęstų savo natūralų gyvenimo ciklą.
„Panašių įdomių istorijų ne tik apie natūralų šilką, bet ir apie kitus natūralius ir cheminius tekstilės pluoštus galima sužinoti studijuojant mados inžineriją Kauno technologijos universitete“, – teigia E. Kumpikaitė, baigdama įdomų pasakojimą apie šilkverpius ir šilką.
KTU