Pandemija ne vieną privertė išlipti iš greitai lekiančio gyvenimo traukinio ir ne tik susidurti su neregėtomis išorinėmis problemomis, bet ir stoti į akistatą su pačiu savimi. Gal kai kam tai buvo pirmas kartas, todėl natūraliai pristigo priemonių savo vidiniams konfliktams išnarplioti. Tačiau nevalia palūžti, nes viskas praeina, o šią krizę verta priimti kaip progą stiprinti savo emocinę sveikatą, arba, kaip sako emocinio sporto klubo – psichinės sveikatos gerinimo platformos „Mindletic“ – įkūrėja Ieva Vaitkevičiūtė, treniruoti savo emocinį raumenį.
Ieva Vaitkevičiūtė 
Kaip ir kada kilo mintis įkurti platformą psichinei sveikatai gerinti?
Esu baigusi psichologiją ir pastaruosius kelerius metus dirbu technologijų srityje. Idėją skatinti stiprinti savo emocinį raumenį taip pat kaip fizinį turėjau jau seniai. Šis projektas prasidėjo per pirmąją pandemijos bangą, kai per vieną hakatoną žmonės susirinko spręsti su pandemija susijusių iššūkių. Aš tuo metu pradėjau burti komandą, kuri galėtų spręsti su pandemijos sukeltu nerimu susijusias problemas.
„Mindletic“ žada padėti įveikti perdegimą, nerimą ir stresą. Ne kiekvienam žmogui lengva identifikuoti šias būsenas visuomenėje, kur dėl skubos ir įtampos normalizavimo dažnai su emociniu disbalansu tiesiog susitaikoma. Ar galėtum trumpai įvardyti, kokie yra tie perdegimo, nerimo ir streso signalai, rodantys, kad reikia susirūpinti savo psichine sveikata?
Dažnai žmonės didėjantį nerimą sau įvardija tik nutikus ryškesniems įvykiams, pavyzdžiui, nerimo atakoms, dėl kurių visiškai sutrinka organizmo ritmas: prasideda miego, mitybos problemos, ima kamuoti nuolatinis nuovargis. Aš ir pati esu patyrusi ne vieną panikos ataką.
Dar prieš pandemiją Harvardo mokslininkų tyrimai atskleidė, kad kas antras tūkstantmečio kartos atstovas dėl nuolatinio skubėjimo ir intensyvaus gyvenimo sukelto perdegimo išeina iš darbo. Tačiau apskritai žmonės savo psichine sveikata pradeda rūpintis įvairiais etapais. Vieni nutaria ieškoti išeities, vos tik sutrinka miegas ar atsiranda nuolatinis nuovargis, kiti save kankina iki paskutinės akimirkos, kol atsiranda net drebulys, nepaaiškinamos ligos ar odos problemos, kurios vis dažniau yra siejamos su psichinės sveikatos sutrikimais, mat vidinis nerimas išeina į paviršių per odą.
Šiais laikais informacijos apie psichinės sveikatos gerinimą yra pilnas internetas, lūžta knygynų lentynos. Kuo ypatinga yra „Mindletic“ programėlė?
Mes siūlome savo emocinį raumenį stiprinti prevenciškai, didinti savo atsparumą taip pat, kaip treniruojame kūną. Žmonės atsispirdami nuo ten, kur yra šiandien, gali stebėti tą pokytį ir tendencijas ilgalaikėje perspektyvoje. Mes jiems nuolat primename tą daryti, šviečiame dalydamiesi tiksline informacija. Norėdami kuo geriau įtikti individualiai asmenybei neseniai pradėjome rodyti personalizuotą emocinio balanso analitinę informaciją ir siūlyti personalizuotus psichologų patarimus, atrinktus pagal programėlėje užfiksuotas emocijas.
Panašu, kad norint naudotis programėle nėra būtina sau įvardyti konkrečių psichinių problemų, pakanka noro didinti savo emocinį atsparumą?
Norint pradėti naudotis programėle nebūtina turėti diagnozės, didelio nukrypimo nuo normos ar būti patyrus didelį sukrėtimą. Mes nesiekiame normų neatitinkančių žmonių paversti „normaliais“, nelaimingų – laimingais. Mes skatiname palaikyti emocinį balansą, gebėjimą patirti įvairias emocijas, nes juk visiškai išvengti įtampos neįmanoma. Šiuo atveju remdamiesi pozityviąja psichologija siekiame skatinti žmones tobulėti nuo ten, kur jie yra šiandien. Visi subjektyvų laimės suvokimą turintys žmonės gali būti laimingesni, stipresni ir atsparesni. Siekiame padėti nepriklausomai nuo normų.
Ateinant į sporto salę įprasta turėti tam tikrų tikslų. Ar norint jungtis prie „Mindletic“ reikia nusistatyti konkrečius tikslus?
Siūlome žmonėms apibrėžti, kas jiems yra emocinis balansas, ir stebėti, ar bėgant laikui jie juda jo link. Tačiau esu sutikusi žmonių, kurie neturi konkretaus tikslo, dar tik tyrinėja, kas jiems būtų tas emocinis balansas, jų nėra sukrėtęs konkretus iššūkis. Nebūtina pasiekti kritinio nerimo lygio, kad susirūpintume savo psichine gerove. Verta stiprintis, net kai mūsų emocinė pusiausvyra yra pakankamai gera.
Kaip veikia dienoraščio funkcija šioje programėlėje?
Yra dvi programėlės versijos – individui ir organizacijoms. Individai gali identifikuoti savo emocinę būseną, o organizacijų nariai turi prieigą prie emocijų žodyno, kuriuo naudodamiesi gali apibūdinti savo emocijas ir sekti jų pokytį bėgant laikui, tendencijas.
Kaip veikia bendruomenės kambariai šioje programėlėje? Papasakok apie principus.
Dabar turime du kambarius, kurie prieinami visiems vartotojams: diskusijų taikant nusiraminimo metodus kambarį ir tarpusavio palaikymo kambarį. Nusiraminimo metodų kambaryje žmonės pasakoja, kaip jie stabilizuoja savo emocijas. O tarpusavio palaikymo kambaryje diskutuoja apie situacijas, kurios jiems sukelia emocinį disbalansą. Organizacijos turi atskirus anoniminius kambarius, kuriuose darbuotojai diskutuoja tarpusavyje. Mes dalijamės šviečiamąja medžiaga apie psichinę sveikatą.
O kaip dėl kalbų įvairovės?
Kambariai veikia lietuvių ir anglų kalbomis. Psichologai teikia konsultacijas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.
Kokiais kriterijais reikėtų remtis norint pamatuoti savo psichinę sveikatą?
Mes vis dar diskutuojame, kokiu būdu pamatuoti tą pokytį tam tikroje laiko atkarpoje, kas yra ta sėkmė. Ar dažnesnės malonių emocijų patirtys reikš mano psichinę gerovę? Nebūtinai. Šiuo metu kviečiame žmones stebėti, kaip jie jaučiasi, ir nusistatyti, kur link norėtų judėti. Kol kas kalbame apie subjektyvų matavimą, bet mūsų psichologai taip pat gali objektyviai patarti pagal tai, ką mato stebėdami konkretų klientą.
Kas labiausiai kenkia žmogaus emociniam balansui modernioje visuomenėje? Ko reikėtų saugotis, vengti arba ką riboti?
Aš tikiu, kad balansui labiausiai kenkia, kai žmogus nesugeba reflektuoti ir pastebėti, kada atsiranda emocinis disbalansas. Laiku nepastebėtas, jis gali pasireikšti tiesiogine ir netiesiogine agresija, neapykanta sau ir kitiems, kitų ir savęs žalojimu, įskaitant alkoholio vartojimą. Mano manymu, labiausiai kenkia negebėjimas atpažinti, suvokti, pripažinti ir galiausiai imtis veiksmų. Imtis veiksmų, manau, yra lengvoji dalis.
Turbūt todėl prieš leidžiant žmonėms užeiti į „Mindletic“ kambarius svarbu suteikti įrankius savirefleksijai, pamokyti, kaip pastebėti emocinį disbalansą?
Tokia ir yra mūsų vizija. Mes neseniai išleidome Jeilio universiteto studijomis paremtą emocijų žodyną, pagal kurį emocijos skirstomos pagal energijos lygį ir malonumą. Norime padėti žmogui suprasti, kokio mindletiškumo lygio jis yra, ir pagal tai nustatyti, kur link jis nori judėti.
Pasaulinė pandemija tęsiasi jau vienus metus ir tikrai turi padarinių žmonijos psichinei sveikatai. Kaip puoselėti psichinę sveikatą, kai biuras, namai ir pramogos dažniausiai ribojamos tų pačių keturių sienų ir žmogus negauna to, ką paprastai suteikia gyvenimas?
Remiuosi jau minėtąja pozityviąja psichologija, kur siekiama atsiriboti nuo normalizavimo, nuo normų taikymo laimei apibrėžti ir renkamasi žiūrėti individualiu lygmeniu. Vienam individuali gerovė yra vienoks socialumo lygis, o kitam kitoks, priklausomai nuo ekstravertiškumo. Vieni žmonės yra labai atviri naujoms patirtims, iš jų semiasi gyvenimo džiaugsmo, o kiti labiau mėgsta apibrėžtumą, nuspėjamumą. Ir nei vienas, nei kitas nėra teisus. Visa tai ir yra subjektyvi gerovė. Grįžtu prie to, jog reikia sekti, kas man pačiam yra laimė, reflektuoti. Kuo aš dažniau reflektuosiu, pavyzdžiui, vakarais apgalvosiu, kokia buvo mano diena, kur per daug įsitempiau, ar gerai pavalgiau, tuo geriau įžvelgsiu savo ribas ir suprasiu, kaip su jomis galiu toliau augti. Kaip ir sakiau, netikiu viena norma, reikia ieškoti individualaus balanso per nuolatinę refleksiją.
Kaip pati išgyvenai išbandymų kupinus praėjusius metus?
Praėjusiais metais aš patyriau daugiau panikos atakų nei bet kada anksčiau. Viskas iš esmės prasidėjo nuo pirmosios koronaviruso bangos, kai matydama augančius užsikrėtusiųjų skaičius iš tiesų labai sumišau ir buvo baisu dėl šeimos narių, dėl užsidarymo neapibrėžtam laikotarpiui. Beprotiškas laikas. Gyvenant vienai pradžia buvo labai sunki. Turėjau kažką su tuo daryti ir taip gimė „Mindletic“. Iki šiandien per tas nerimo, nežinios ir neapibrėžtumo bangas, per savo ir aplinkinių baimes šuoliuoju.
Na štai, iš nepalankios situacijos gimė kažkas pozityvaus.
Koronaviruso pandemija turi ir teigiamą pusę. Pavyzdžiui, šiandien žmonės drąsiau kalba apie savo išgyvenimus, yra linkę stiprinti savo psichinę sveikatą, jau moka pripažinti, jog ne visada yra ramūs. Ir nėra būtina diagnozė, kad kažką su nerimu darytų, stiprintų savo atsparumą sudėtingoms gyvenimo situacijoms.
Ar Lietuvoje, kur psichinė sveikata vis dar stigmatizuojama, irgi atviriau kalbama apie savo išgyvenimus?
Taip, ir mane tai maloniai stebina. Ne tik mes ieškome organizacijų bendradarbiauti, bet ir jos pačios į mus kreipiasi. Matome, kad žmonės naudojasi programėle, dalyvauja renginiuose ir kalbasi apie emocinę sveikatą. Stigma labai stipriai mažėja. Tai galima pastebėti ir iš tam tikrų Lietuvoje įvykusių pokyčių. Pavyzdžiui, neseniai sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo atnaujinti vairuotojų psichikos sveikatos tikrinimo reikalavimai. Net pati nustebau, nes nežinojau, kad valgymo sutrikimų turintys asmenys iki šiol negalėjo vairuoti automobilio. Nuo šiol nežymūs psichikos sveikatos sutrikimai (pavyzdžiui, nerimas, depresija, fobijos) nebebus kliūtimi sėsti prie automobilio vairo.
Turbūt dėl riboto gebėjimo išgyventi nežinomybę ir blogėja žmonių psichinė sveikata pandemijos akivaizdoje. Kiek nežinomybės žmogus gali pakelti ir ką reikia pasitelkti norint išlaikyti emocinį balansą, kai ta nežinomybė užsitęsia?
Nežinomybė yra viena iš didžiausių mūsų visų baimių, nes mes nemokame tokiomis sąlygomis veikti, nežinome, kokius įpročius taikyti. Kuo daugiau neapibrėžtumo, tuo daugiau nerimo. Tačiau sakoma, jog pastoviausias dalykas yra pokytis. Tai neišvengiama moderniame pasaulyje, kuriame nuolat atsiranda technologinių naujovių. Kuriama vis daugiau iniciatyvų, mokančių žmones gyventi tomis neapibrėžtumo sąlygomis, improvizuoti įvairiose situacijose. Tenka improvizuoti vienoje, kitoje situacijoje, o jau trečioje, žiūrėk, ir lengviau. Čia labai norėčiau pacituoti Bruce Lee, kuris sakė, kad reikia būti vandeniu: mokėti prisitaikyti, plaukti, pratekėti, bet ir neskubėti pakeisti krypties. Aš pati taip ir bandau: truputį ten, truputį čia ir, žiūrėk, judu į priekį.
Iš tiesų įdomus pastebėjimas dėl mokymosi būti nežinomose situacijose. Gal šitaip nežinomybė galiausiai gali tapti komforto zona ir gebėjimas improvizuoti ir yra atsakymas į klausimą, kaip išgyventi.
Prisimenu savo pusės metų kelionę po Aziją. Ten sutikau labai įvairių žmonių, kurie keliasdešimt metų gyvena tokio neapibrėžtumo sąlygomis. Jie neturi nuolatinių namų, jie nežino, kur bus po poros mėnesių. Ir taip keistai atrodo, norisi klausti: „Kur tavo bazė?“ Bet tai yra jų gyvenimo būdas ir nuolatinis judėjimas jiems yra tapęs komfortu. Tai tik įrodo, kad mes randame būdų prisitaikyti prie nežinomybės. Gal dar priklauso nuo to, kokia stipri ta nežinomybė? Nes jei nusiperku bilietą į Antarktidą, kur nesu buvusi, tai gali būti per didelis žingsnis nežinomybės link. Gal pirma reikėtų pradėti nuo Estijos ir žiūrėti, kaip seksis susidurti su nežinomybe ten? Savirefleksija ir šitoks savo ribų ieškojimas bei analizė padeda toliau augti, plėsti savo ribas.
Šiandien darosi vis populiariau kalbėti apie savo emocinę būseną viešai, o gebėjimas parodyti savo pažeidžiamumą yra suvokiamas kaip stiprybė. Tačiau kur yra riba tarp konstruktyvaus dalijimosi, paramos vieno kitam ir betikslio pesimizmo skleidimo, mirkimo užsistovėjusiose savigraužos sultyse? Papasakok, kaip tinkamai dalytis savo išgyvenimais darbe, su draugais ar socialinėse medijose. Nuo ko geriau susilaikyti?
Pažeidžiamumas kaip stiprybė yra skatinama dėl to, kad tai nedažna. Socialiniuose tinkluose vis dar yra rodoma daugiau stiprybės ir sėkmės. Aš dar nematau balanso tarp pažeidžiamumo ir sėkmės. O jeigu organizacijoje dirba nelaimingas žmogus, jam reikia sukurti erdvę, kur jis galėtų reflektuoti, pastebėti savo būseną. Tuomet galima jam parodyti, kad tai yra jo nuolatinė būsena ir kad jam stinga balanso tarp emocijų. Kartu reikia padėti žmogui ieškoti to balanso. Primenu, kad nereikia skatinti visus būti tik laimingus. Reikia stebėti, kiek užsitęsia kažkuri būsena. Net ir laimės užsitęsimas gali išvaryti iš proto, nes padaugėja neurotransmiterių ir pradedama neobjektyviai vertinti aplinką. Apskritai manau, kad dalytis vertingiau nei užsisklęsti. Tuomet pati grupė gali prisiimti atsakomybę už visų žmonių emocinio balanso išlaikymą. Stabili grupė ir pati bus suinteresuota, kad ta emocinė būsena kistų, o ne kažkas temptų tik į vieną pusę.
Kaip gyvena emociškai tvirtai sudėtas žmogus? Juk dažnai net sunku suvokti, koks tai jausmas, ir tik praradęs emocinį antsvorį gali suprasti, ką iš tiesų reiškia emocinė gerovė, nes iki tol nežinojai, kad gali būti ir kitaip. Padėk vizualizuoti emociškai tvirtai sudėto žmogaus šviesų rytojų. Kokie tie mindletiškumo požymiai?
Mes su komanda šiuo metu diskutuojame, kaip apibrėžti tą siekiamybę, kas yra tas mindletiškumas. Pirmiausia reikėtų nustoti savo asmenybę matuoti pagal turtus, keliones ir įvertinti savo emocinę pusiausvyrą, ar sugebi atlaikyti sunkias situacijas. Šiuo metu mindletiškumą apibrėžti galima savęs klausiant, kokio sunkumo emocinius svarmenis (situacijas, konfliktus) sugebi pakelti. Mindletiškumo ribos nėra tokios aiškios ir apibrėžtos kaip atletiškumo, nes psichinės sveikatos stiprinimas yra nesibaigianti kelionė. Kol kas tie mato vienetai ryškėja per gebėjimą greitai reflektuoti, įsivertinti, kas vyksta čia ir dabar, kokia yra mano reakcija, kodėl ji yra tokia (dėl patirčių ar pan.), empatizuotis su pašnekovu ir galiausiai ieškoti sprendimų. Sakyčiau, kad gebėjimas greitai reflektuoti ir atremti vis sudėtingesnes situacijas yra emociškai tvirtai sudėto žmogaus bruožas.
Kas yra Tavo mindletiškumo idealas?
Neturiu vieno tokio dievaičio. Keletą žmonių esu mačiusi sudėtingose situacijose, ir tai, kaip jie jas atrėmė, man tapo pavyzdžiais. Tačiau nežinau, kaip jiems sektųsi susidūrus su kitokiomis problemomis. Mano artimoje aplinkoje taip pat yra labai įkvepiančių žmonių, turėjusių sunkių patirčių, gebančių atremti vis sudėtingesnes situacijas ir į jas žiūrėti paprastai, žaismingai.
Živilė Kasparavičiūtė
Interviu iš žurnalo „Lietuvė“ Nr. 11 (2021)