Pradinis / Lietuviai svetur / Modestas Bukauskas: „Kol turiu priežasčių kovoti, stiprybės visada rasiu“

Modestas Bukauskas: „Kol turiu priežasčių kovoti, stiprybės visada rasiu“

Nemaža dalis šios planetos gyventojų skęsta kasdienybės triukšme pamiršę, kas jie yra iš tikrųjų, kas pakylėja jų dvasią ir verčia judėti pirmyn. Jungtinėje Karalystėje užaugęs mišriųjų kovos menų atstovas Modestas Bukauskas niekada nepasiduotų tokiai inercijai, mat puikiai žino, iš kur atėjęs ir kokiu keliu eina. Jo tėtis, garsus Lietuvos sportininkas Gintautas Bukauskas, savo sūnų nuo vaikystės programavo tapti nugalėtoju. Turbūt dėl to dvidešimt septynerių vaikinas jau turi ne vieną pergales liudijantį diržą ir sako, jog tai – tik pradžia, nes didžiausia pasaulyje mišriųjų kovos menų organizacija UFC tiesiog privalo į savo istoriją įrašyti nugalėtoją lietuvį.

Modestas Bukauskas

Ar kalbi lietuviškai?

Lietuviškai suprantu, nors ir ne viską. Stengiuosi mokytis ir tobulėti, bet treniruočių ir miego režimas šiuo metu atima daugiausia laiko.

Ar kada nors lankeisi Lietuvoje?

Į Angliją su šeima atsikraustėme, kai buvau trejų. Nuo tada Lietuvoje esu buvęs keliskart, tik gana seniai. Pastarąjį kartą ten lankiausi būdamas keturiolikos, o dabar man dvidešimt septyneri. Mirus mano seneliams nustojome ten važinėti.

Prisimenu, jog kaskart apsilankius Lietuvoje mano lietuvių kalbos žinios pagerėdavo, nes tekdavo bendrauti lietuviškai, žiūrėti vietinę televiziją. Čia turiu draugų lietuvių, tačiau dažniausiai jie iš manęs juokiasi. Aš tikrai turėčiau kasdien skirti laiko lietuvių kalbos mokymuisi. Man suprasti lengviau nei kalbėti, nes nuo mažens girdėdavau tėvus tarpusavyje bendraujant lietuviškai. Tačiau pradėjęs lankyti mokyklą sutelkiau dėmesį tik į anglų kalbą.

Ką Tau reiškia Lietuva?

Daug. Gimiau Klaipėdoje, turiu prisiminimų iš vaikystės. Gaila, kad Lietuvoje ilgai nesilankiau, bet labai branginu galimybę ją reprezentuoti mišriųjų kovos menų pasaulyje. Labai tuo didžiuojuosi.

Taigi, reprezentuoji šalį, kurioje nesilankei metų metus.

Taip, bet tikiuosi apsilankyti šiais metais. Kaskart ten nuvykęs jausdavausi kaip namie. Žinoma, Londone irgi jaučiuosi kaip namie, nes čia gyvenu jau daug metų. Tačiau būnant Lietuvoje apima kitoks jausmas. Tikrai žadu lankytis dažniau.

Kaip mišriuosius kovos menus apibūdintum žmonėms, kurie neturi žalio supratimo, kodėl vyrai ir moterys kovoja narve?

Mišrieji kovos menai atsirado, kai buvo užsimanyta išsiaiškinti, kuris kovos menas yra efektyviausias. Kas laimėtų kumščių kovoje? Tuomet braziliškasis džiudžitsu (rašoma ir „džiudžicu“ – red. past.) pasirodė efektyviausias. Pradžioje mišriųjų kovos menų sportas buvo gan žiaurus, tiesiog kova be taisyklių. Šiandien tai yra tikras sportas, toje pačioje lygoje su boksu. Kovotojai gali atlikti daug skirtingų veiksmų, kad laimėtų, bet įdomu tai, kad mišriuosiuose kovos menuose smegenų sužeidimų pasitaiko mažiau nei bokse. Tai yra meno forma. Tu turi būti geras visur, išmokti daug skirtingų veiksmų, turbūt todėl tai yra viena sunkiausių sporto šakų. Žinoma, su tuo nesusidūrę žmonės nesupranta technikos subtilybių. Tačiau pastebiu, kad mišrieji kovos menai vis populiarėja, vis daugiau žmonių supranta, kas vyksta ringe. Per pandemiją šio sporto gerbėjų skaičius tik dar labiau išaugo. Laikai, kai vyravo žiaurumas, jau seniai praėjo. Viskas labai gerai organizuota, laikomasi taisyklių. Be to, šis sportas reikalauja ne tik fizinės ištvermės, greičio, bet ir strateginio mąstymo.

Kaip mišrieji kovos menai atsirado Tavo gyvenime?

Mano tėtis buvo Sovietų Sąjungos „No-Holds-Barred“ (tai priminė ankstyvąsias mišriųjų kovos menų užuomazgas) sunkiasvorių čempionas, vienas geriausių kovotojų Lietuvoje. Nuo mažų dienų man jis buvo didžiausias įkvėpėjas. Kai sulaukiau penkerių, tėtis man parodė porą spyrių, porą sambo judesių. Pradžioje tai atrodė kaip šaunios linksmybės. Po trijų savaičių žaidimų viskas tapo labai rimta – tėtis įvedė griežtą treniruočių režimą. Būdavo, norėdavau tiesiog žaisti vaizdo žaidimus ar eiti į kiemą su draugais, bet vietoj to tėtis vesdavosi į treniruotę. Mano gyvenime ėmė vyrauti sunkus darbas ir drausmė. Pradėjau užsiimti kikboksu, tapau Didžiosios Britanijos kikbokso čempionu keturiose amžiaus kategorijose. Tėtis mane išmokė sambo, vėliau užsiėmiau dziudo.

Ėmiau rimtai įsitraukti į mišriuosius kovos menus, bet mano tėvai norėjo, kad išbandyčiau ir kitokį sportą. Kadangi Lietuva yra krepšinio šalis, pradėjau žaisti krepšinį. Mišrieji kovos menai liko antrame plane. Dvejiems metams išvykau žaisti krepšinio į JAV. Žaidžiau gerai, bet, deja, stipendijos negavau. Ten pat išbandžiau ir amerikietiškąjį futbolą, sekėsi gerai. Nuo vaikystės turėjau svajonę tapti profesionaliu sportininku, todėl kai sulaukiau pilnametystės, tėtis man priminė, jog jau turiu pakankamai patirties mišriuosiuose kovos menuose, ir patarė sutelkti dėmesį į juos. Tuomet nusprendžiau tapti profesionaliu kovotoju ir atgal nebesidairiau.

Ar turėjai planą B? Jei ne sportas, kur šiandien būtum?

Mano mama visada norėjo, kad tapčiau buhalteriu ar panašiai. Ji norėjo, kad naudočiausi smegenimis, o ne kūnu. Bet aš visuomet mėgau lengvąjį kultūrizmą, todėl atsarginis planas turbūt būtų susijęs su šio sporto industrija. Tačiau manau, jog kad ir ką žmogus darytų, jei yra užsibrėžęs tikslą ir sunkiai dirba, anksčiau ar vėliau tą tikslą pasieks. Aš tikrai savęs neįsivaizduoju biure, neturiu tam užsidegimo. Suprantu, kad kiti žmonės gali mėgti darbą nuo devynių iki penkių, bet man visada norėjosi gyvenimo už normos ribų.

Gal dėl to, kad nuo ankstyvos vaikystės matei kitokį gyvenimo būdą ir skirtingų perspektyvų?

Taip. Taip pat disciplinos laikymasis man įaugo į kraują. Kiti vaikai pradeda elgtis negerai, kai niekas jų nesudrausmina. O aš nuo vaikystės daug treniravausi. Tėvai mane išmokė atskirti gera nuo bloga, būti geru žmogumi. Tėtis mane treniravo ir rodė, kaip sunkiai reikia dirbti norint ko nors pasiekti. Šitos pamokos iki šio turi didelę reikšmę mano gyvenime. Šiandien už griežtumą jam galiu tik padėkoti, nors vaikystėje nesuprasdavau, kodėl jis mane verčia tai daryti. Dabar drausmingas gyvenimo būdas man yra normalus. Kad ir ką daryčiau, atiduodu visas savo jėgas, pasineriu į veiklą visa savo esybe. Jei manęs nebūtų taip auginę, turbūt šiandien nebūčiau toks disciplinuotas. Reikia daug disciplinos vien pasilikti teisingame kelyje, kai aplinkiniai žmonės bando tave išblaškyti. Aš visada rinkdavausi klausyti tėvų. Esu labai dėkingas tėčiui, kad nukreipė mane tinkama linkme ir išmokė sunkiai dirbti.

Daugelis tėvų savo vaikams nori suteikti lengvą gyvenimą, todėl Tavo vaikystės istorija yra nepaprasta.

Manau, kad vėliau aš turėjau pasirinkimą – laikytis drausmės ar ne. Kol gyvenau su tėvais, žinoma, turėjau laikytis jų taisyklių, bet išvykęs į JAV galėjau nueiti blogu keliu. Nors ir žaidžiau krepšinį, treniravausi, galėjau daryti viską, ką darė draugai: gerti alkoholį, rūkyti ir panašiai. Bet aš pasirinkau to nedaryti, nes nenorėjau nuliūdinti tėvų. Ir tai buvo teisingas pasirinkimas ateičiai. Iki šiol nerūkau ir beveik nevartoju alkoholio. Taigi, ateina laikas, kai vaikas gali pasirinkti – laikytis disciplinos ar pasukti lengvesniu keliu. Kadangi man tėvai discipliną diegė nuo mažų dienų, aš tokį gyvenimo būdą priėmiau kaip savaime suprantamą visam likusiam gyvenimui. Daugelis žmonių gali stebėtis, kodėl kai kurie tėvai verčia savo vaikus daryti tam tikrus dalykus, bet aš manau, kad vėliau tai padeda žmonėms siekti savo gyvenimo tikslų.

Kokiais sportiniais pasiekimais labiausiai didžiuojiesi?

Gyvenime buvo pora akimirkų, kai jaučiausi pasiekęs labai daug. Viena jų – kai tapau „Cage Warriors“ pussunkio svorio kategorijos pasaulio čempionu. Žmonės labai ilgai manimi netikėjo, nes karjeros pradžioje man buvo sunkus etapas. Jie netikėjo, kad galiu laimėti. Visi mane nurašė. Kai įveikiau nepalankią padėtį ir nugalėjau vyruką, kuriam, visų nuomone, turėjau pralaimėti, labai savimi didžiavausi. Mano ir tėčio daugybės metų darbas pagaliau atsipirko. Uždėjau čempiono diržą jam ant peties sakydamas, kad pasiekėme didžiulę pergalę. Tai man buvo svarbi akimirka, kurią vizualizavau prieš kovą.

Kitas svarbus įvykis buvo patekimas į UFC – didžiausią mišriųjų kovos menų organizaciją pasaulyje. Kiekvienas svajoja ten patekti ir aš tapau pirmuoju lietuviu, su jais pasirašiusiu sutartį. Tai rodo, kad nors ir esame maža šalis, mes galime daug, galime gauti, ką tik užsibrėžiame. Čia patekus išsipildė mano viso gyvenimo svajonė, nes tai yra įrodymas, kad esu pasiekęs aukšto lygio rezultatų.

Šie pasiekimai man suteikė pasitikėjimo savimi. Kai buvau jaunesnis, aš nebuvau pats populiariausias vyrukas. Visada jaudindavausi dėl kitų nuomonės apie mane. Nežinodavau, ką sakyti, bijojau laisvai reikštis, kad dėl to nepradėčiau kam nors nepatikti. Bėgant metams supratau, kad reikia tiesiog priimti save tokį, koks esi iš tikrųjų, ir nekreipti dėmesio į tai, ką galvoja kiti. Turėjau įsikalti į galvą, kad privalu būti savimi ir, jei žmones tai trauks, jie pasiliks mano gyvenime. Be to, tie, kuriems tu tikrai rūpi, kurie tave myli, natūraliai priims tave tokį, koks esi, be jokių kaukių.

Viduje visuomet troškau sau leisti būti iškalbingesniam, pašėlusiam, energingam, bet gėdydavausi. Tačiau kai nustojau rūpintis dėl kitų nuomonės ir pradėjau elgtis laisvai, nuoširdžiai, gyvenime pradėjo atsidaryti daug durų. Manau, reikia ryžtis rizikuoti, nes su rizika ateina ir didesni apdovanojimai. Reikia tikėti savimi ir nieko nebijoti. O kai baimė tave sukausto, – kalbu apie bet kokius gyvenimo atvejus, – atsakyk su didele energija, daryk viską, kad tą baimę įveiktum ir pasiektum savo tikslą. Šiandien šis požiūris mane varo į priekį, bet jį įgijau tik sulaukęs dvidešimt ketverių.

Kas tuo metu privertė Tave pasikeisti?

Vienu metu mane užpuolė daug negandų, bet aš jas visas įveikiau ir supratau, jog jos nebuvo tokios ir baisios. Suvokiau, kad kol sugebu laikytis savo krypties, viskas išsispręs. Vienu metu pralaimėjau dukart iš eilės, rimtai susižeidžiau kelį, praradau rėmėją. Taigi, neturėjau pinigų, darbo ir dar išsiskyriau su savo ilgamete širdies drauge, nes tuose santykiuose jaučiausi ribojamas. Pasiekiau dugną. Po kelio operacijos man buvo pasakyta, kad gijimas užtruks pusmetį. Mišriųjų kovos menų bendruomenė mane pamiršo. Būdamas dugne verkiau, o vieninteliai šalia likę žmonės buvo šeimos nariai. Atrodė, kad pasaulis visu savo svoriu mane prispaudė, nežinojau, ką daryti.

Tačiau artimieji man neleido pasiduoti kasdien kartodami, kad viską įveiksiu ir tapsiu čempionu, kad privalau neleisti negandoms manęs palaužti. Manau, kad įveiktos nelaimės ir suteikia pasitikėjimo savimi. Tuomet, kad ir kiek užtrunka atsitiesti, nepaleidi savo tikslo, savo krypties. Mažos kasdienės pergalės taip pat padėjo tapti tuo, kas esu šiandien. Įsidarbinau sporto salėje, kur socialumas – svarbus aspektas. Kasdien daug bendravau su žmonėmis, todėl dar labiau atsiskleidžiau kaip asmenybė. Supratau, kad gebėjimas bendrauti žmones traukia, todėl atsipalaidavau ir dar labiau priėmiau save tokį, koks esu.

Manau, kad gyvenime būtina žinoti, jog visos negandos anksčiau ar vėliau yra įveikiamos. Tačiau dauguma žmonių, vos susidūrę su bėda, pasijunta nugalėti ir pasiduoda net nebandę už save pakovoti. Aš tvirtai tikiu, kad būtina akis į akį susidurti su savo nelaime, suprasti, kur yra problema, ir ją išsprendus judėti pirmyn. Bent jau šito mane išmokė gyvenimas.

Kuo labiausiai mėgaujiesi ir su kokiais iššūkiais susiduri užsiimdamas mišriaisiais kovos menais?

Mėgaujuosi viskuo. Šiame sporte itin svarbus noras nuolat mokytis, nes reikia įsisavinti daug kovos technikų. Pirmiausia išmokau smūgiuoti, bet labai patinka ir imtynės, džiudžitsu, visos subtilybės, kurias turiu įvaldyti. Tai – nesibaigiantis augimo procesas. Vieną dieną iš pradedančiojo sportininko galiu sužinoti kokią nors subtilybę, kurios anksčiau nepastebėjau. Kitą dieną juodojo diržo savininkas gali atskleisti aukščiausio lygio kovos paslaptį. Mano tėtis, kaip ir aš, iki šiol mokosi. Todėl mišrieji kovos menai ir yra tokie smagūs, todėl jais labai mėgaujuosi. O tvirtumas, manau, atsiranda treniruojantis diena iš dienos, stengiantis įveikti geriausius. Žinoma, jei jie yra geriausi tam tikroje srityje ir jai atiduoda visą savo laiką, aš tikriausiai negalėčiau jų įveikti, nes man reikia jėgas paskirstyti skirtingoms kovos menų sritims. Tačiau aš kasdien treniruojuosi, kad pasiekčiau jų lygį. Vieną dieną turiu būti plaktuku, kitą – vinimi. Tobulėjimas yra ilgas procesas, į kurį įeina ir geros, ir blogos dienos. Reikalai ne visada klostosi, kaip tu nori, bet į viską reikia žiūrėti kaip į pamoką, kuri padeda nekartoti klaidų ir judėti pirmyn. Tai yra labai sunkus sportas, nuolat užverčiantis kūną daugybe išbandymų, bet kartu ir suteikiantis daug pasitenkinimo.

Ar teko ką nors paaukoti dėl šio sporto?

Taip. Sakyčiau, visą socialinį gyvenimą, įprastą jauniems vyrams. Norėdamas atsiduoti treniruotėms turėjau praleisti nemažai savaitgalio vakarėlių, pasisėdėjimų su draugais ir netgi atostogų. Bet iš tiesų aš viso to nelaikau auka, nors daugeliui žmonių socialinio gyvenimo eliminavimas atrodytų didžiulė auka. Daugelis nuolatinius vakarėlius, nesveiką maistą laiko vertybėmis, bet man jų atsisakymas nebuvo praradimas. Žinoma, mėgstu bendrauti su žmonėmis, kartais pasidaryti pertrauką nuo treniruočių ir pasikrauti energijos iš aplinkinių. Manau, kiekvienas sportininkas turi aukotis, keisti savo gyvenimo būdą ir atsisakyti įprastų dalykų, bet galiausiai tai duoda puikių rezultatų. Ir aš turėjau atsisakyti tam tikrų visuotinai priimtų normų, kad galėčiau gyventi taip, kaip gyvenu šiandien. Džiaugiuosi, kad galėjau rinktis.

Ką šis sportas Tau davė?

Didžiausias laimėjimas – psichinis tvirtumas. Gali būti nugalėtas vėl ir vėl, bet galiausiai tiems pralaimėjimams tampi nejautrus. O man teko daug kartų susidurti su nesėkmėmis… Pavyzdžiui, išsinarinau kelį likus trims savaitėms iki čempionato, kuriame turėjau ginti „Cage Warriors“ pasaulio čempiono diržą, bet tai nesutrukdė laimėti kovos. Žmonės nemato, per ką reikia pereiti užkulisiuose. Visi įveikti sunkumai mane pavertė psichiškai stipriu žmogumi. Šiandien jaučiu, kad nėra nieko, kas galėtų mane palaužti, tereikia rasti sprendimą. Tačiau daug žmonių yra linkę pasiduoti užuot ieškoję sprendimo. Tai ir skiria didžiąją dalį visuomenės nuo viršūnes pasiekusių čempionų, visada pasiryžusių įdėti daugiau pastangų, nors tai ir gali sukelti daug psichinio skausmo. O įveiktas psichinis skausmas virsta jėga kovoti, siekti pergalės kiekvienoje situacijoje, suteikia pasitikėjimo savimi.  

Ar turi kokių nors ritualų, kuriuos atlieki prieš kiekvieną kovą?

Neturiu jokių ypatingų ritualų. Paprastai tiesiog meldžiuosi, nes esu katalikas, nors sekmadieniais nebeinu į bažnyčią kaip vaikystėje. Tiesiog išlaikau tikėjimą ir meldžiuosi Dievui prieš kovą ir po jos. Prašau, kad man suteiktų jėgų kovoti geriausiai, kaip tik galiu, kad aš ir mano oponentas rimtai nesusižeistume.

Kaip Tavo gyvenimas atrodo per pandemiją? Papasakok apie iššūkius ir naujas galimybes.

Pradžioje buvo sunku rasti partnerių treniruotėms. Bet kadangi turiu tėtį, sporto salę namo apačioje, galėjau toliau treniruotis. Be to, bėgioju. Tiesiog prisitaikiau ir sutelkiau dėmesį į techniką, užuot treniravęsis kovai.

Šiuo metu daug jėgų atiduodu treniruotėms dukart per dieną. Man niekas nepasikeitė, nes esu elitinis sportininkas, o jiems Didžiojoje Britanijoje leista tęsti treniruotes tuo atveju, jeigu iš sporto jie uždirba pinigus. Žinoma, treniruotėse dalyvauja mažiau žmonių, bet tai daro jas efektyvesnes. Taigi, toliau daug treniruojuosiu, ruoštis sekasi puikiai ir visa tai kovo 27 dieną mane nuves į pergalę.

Vadinasi, pandemija Tavęs nepaveikė?

Kaip sakiau, išmokau prisitaikyti. Bet jei ir neturėčiau tėčio šalia, sporto salės, vis tiek rasčiau būdų judėti pirmyn. Net jei tektų nusipirkti pliušinį meškiuką džiudžitsu treniruotėms ar rasti kitų netikėtų būdų problemoms įveikti, aš nesustočiau. Sprendimų visada yra.

Kas yra Tavo dievaičiai?

Tėtis man yra didžiausias įkvėpėjas. Jis buvo puikus sportininkas, vienas iš geriausių Lietuvos plaukikų, kovotojų. Visada buvo labai disciplinuotas, sunkiai dirbo ir aš į jį lygiuojuosi. Tačiau, kad ir kaip sunkiai dirbdavo, jis visada buvo šeimos žmogus, manimi rūpinosi. Todėl aš noriu daryti tą patį ir rūpintis juo. Kai pagaliau įgyvendinęs savo svajonę kovoju UFC, jaučiuosi taip, tarsi jis būtų įgyvendinęs savo svajonę ir kovotų. Džiaugiuosi, kad šiuo keliu galime eiti kartu.

Be tėčio, dar lygiuojuosi į amerikiečių mišriųjų kovos menų atstovą Joną Jonesą (Jon Jones – red. past.). Nors už kovos ringo ribų jis šiek tiek pašėlęs, mėgsta krėsti išdaigas, bet kaip sportininkas yra pasiekęs daug ir mane tai labai įkvepia.

Tačiau kai stoju į kovą, kovoju dėl savo tėčio, visos šeimos ir šalies.

Kokią svarbiausią šiame sporte išmoktą pamoką galėtum įvardyti?

Niekada nepasiduoti. Nepaisyti jokių negandų ir tikėti savimi. Daugelis žmonių nuleidžia rankas vos susidūrę su mažiausiais sunkumais. Turi sunkiai dirbti, gebėti greitai atsigauti, ištaisyti klaidas, užuot jas vėl ir vėl kartojęs. Klaidų kartojimas yra itin kvaila. Jei nuolat elgiesi taip pat, savaime suprantama, negausi kitokių rezultatų. Privalu suprasti, ką reikia ištaisyti, o ištaisius judėti pirmyn ir tiesiog niekada nepasiduoti.

Kas toliau? Kokia Tavo ateities vizija?

Žinoma, artėjanti kova. Trokštu tapti UFC čempionu. Dar nė vienas lietuvis šio diržo neiškovojo (išskyrus Rose Namajūnas, žinoma), todėl man tai daug reikštų. Noriu būti geriausias sporte, kurį pasirinkau. O vienintelis būdas tai pasiekti yra laimėjimai. Savo tikslą pasiekiau „Cage Warriors“ kovose, dabar noriu UFC. Tai bus iššūkių pilnas kelias, bet žinau, kad galiu jį įveikti.

Kaip sportininkas galiu nuveikti daug, bet noriu turėti veiklos ir už sporto ribų, noriu padėti žmonėms, kurie yra šalia. Vienintelis būdas tai padaryti yra ir toliau skinti pergales, pasirodyti geriausiai, kaip tik galiu. Jaučiu, kad pastarosiose kovose nepasirodžiau taip, kaip turėjau, arba nepasinaudojau visais savo įgūdžiais, gal tik puse jų. Bet išsiaiškinau, ką reikia daryti, kad juos visus pademonstruočiau. Aiškus žinojimas ateina tik susidėliojus mintis. Esu pasiruošęs stoti į kovą ir parodyti, kas aš toks esu. Žinau, kad per ateinančius metus žmonės sužinos, kas yra Modestas Bukauskas.

Kai tapsi geriausias, kas toliau?

Aš tam atidaviau savo gyvenimą, daug paaukojau, kad atsidurčiau ten, kur dabar esu. Vienintelis būdas pasirūpinti savimi ir šeima – tapti geriausiam. Tai ne tik atneša viešą pripažinimą, bet ir suteikia finansinį pagrindą. Ir apskritai, kam užsiimti sportu, jei neketini tapti geriausias? Gal laukia ilgas, sunkus kelias, bet galiausiai jį įveiksiu. Aš žinau, kad turiu sugebėjimų tai padaryti ir nuo manęs priklauso, kaip pasirodysiu kovoje. Negaliu sulaukti, kol ateis laikas stoti į kovą.

Kas Tau suteikia emocinės stiprybės?

Įveikęs negandas pasijutau stipresnis. Taip pat jėgų pasisemiu iš šeimos. Artimieji visada buvo šalia man sunkiu metu ir visada bus. Žinojimas, kad kovoji dėl mylimų žmonių, labai motyvuoja. Kol turiu priežasčių kovoti, stiprybės visada rasiu.

Jeigu sužinotum, kad rytojus niekada neateis, pasirinktum stoti į paskutinę kovą ar nuveiktum ką nors kita?

Aš judu tik viena vienintele kryptimi, todėl rinkčiausi kovoti. Šioje sferoje jaučiuosi stipriausias. Žinoma, pasibaigus karjerai, noriu ir toliau realizuoti save. Manau, kad mišriuosiuose kovos menuose įgyti įgūdžiai gali praversti tapus verslininku. Bet šiandien aš trokštu kovoti ir nugalėti. Tai viskas, kas man egzistuoja šią minutę. Manau, toks mąstymas būtinas, jei nori tobulėti ir tapti geriausias.

Živilė Kasparavičiūtė

Interviu iš žurnalo „Lietuvė“ Nr. 11 (2021)

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top