Laima Gegužytė-Saviščevienė – neeilinių gabumų ir nepaprastai apsukri moteris. Gimusi ir užaugusi Merkinėje, ji liko ištikima ne tik savo kraštui, bet ir lietuviškoms tradicijoms. Nors jau beveik dvi dešimtis metų dirba Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyriausiąja specialiste, o septynerius metus – Varėnos technologijos ir verslo mokyklos etnokultūros mokytoja, Laima suspėja užsiimti ir kitokia veikla. Ji – ir Lietuvos ūkininkių draugijos tarybos narė, ir Alytaus apskrities koordinatorė, ir Merkinės bendruomenės tarybos, Gidų gildijos, Tautodailininkų sąjungos, Meno kūrėjų sąjungos narė. Ar galite patikėti, kad šitiek telpa į vieno žmogaus gyvenimą? Bet tai – dar ne viskas. Kalbantis su Laima, atrodė, jog ji gyvena kitokiu laiku arba kitoje erdvėje: iki šiol nebuvau sutikusi moters, gebančios taip išmaniai naudoti savo laiką ir talentus.
Esate įvairių meno žanrų kūrėja. Galbūt kažkuris jų Jūsų širdžiai artimiausias?
Manau, kad artimiausia man yra tautodailė (grafika), jai daugiausia laiko ir skiriu. Nuo 2010 m. esu sertifikuotų amatų meistrė, apsigyniau sertifikuotas amatų mokymo programas. Patys amatai (vaškinių žvakių liejimas, šiaudinių sodų rišimas, šiaudinių žvaigždžių ir šiaudinių žaisliukų gaminimas) taip pat sertifikuoti Žemės ūkio ministerijos. Be viso to, dar rišu verbas. Jos skiriasi nuo Vilniaus krašto verbų tuo, kad yra nedažytos, tačiau ryškios: jas darau iš savomis rankomis užaugintų ir pievose rinktų spalvingų augalų. Taip pat marginu margučius tradiciškai dzūkiškai – vašku – ir naudodama natūralius gamtinius dažus. Veliu vilną, neriu vąšeliu, mezgu virbalais, rišu pinikus, karpau iš popieriaus, komponuoju puokštes, paveikslus, atvirukus iš džiovintų augalų. Domiuosi senaisiais Dzūkijos amatais, tradicijomis ir papročiais, etnokultūra. Vis dėlto daugiausia laiko (galbūt dėl ilgo pasiruošimo proceso) skiriu šiaudiniams sodams rišti.
Tikriausiai Jūsų darbų buvo galima pamatyti ne vienoje parodoje?
Pirmąją personalinę parodą Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės informacijos centre surengiau dar 1996 m. Iš viso galiu didžiuotis 6 savo autorinėmis parodomis ir 19 parodų, kuriose savo darbus eksponavau kartu su kitais autoriais. Savo darbų parodas ir amatus demonstravau Seinuose ir Punske (Lenkijoje), Bad Iburge (Vokietijoje), Lenkijoje, Pasaulinėje turizmo parodoje Londone. Mano sodai iškeliavo ir į Europos Parlamentą.
Ne kiekvienas kūrėjas gali pasigirti tokia parodų gausa… Kuri jų Jums pati brangiausia?
Galbūt brangiausia yra pati pirmoji paroda. Per jos atidarymą sulaukiau daug svečių, draugų. Darbai buvo palankiai vertinami. Nors, mano akimis, per visus tuos metus jie gerokai patobulėjo. Atsirado didesnis reiklumas sau ir savo kūriniams.
Jūsų kūriniai turi išliekamąją vertę dėl savo unikalumo ir tautiškumo, priklauso tautiniam paveldui. Tikriausiai jaučiate pareigą savo patirtį ir tautos kultūrines vertybes perduoti ateities kartoms?
Iš tiesų. Man be galo svarbu perduoti tradicijas ir amatą, kurį išmanau, ateities kartoms. Jis yra mano gyvenimo dalis. Be to, manau, kad savo patirtimi reikia dalytis, nes tik taip kažkas galės išlikti ir po tavęs. Aš pati jaunąją kartą mokau rišti sodus, pinti verbas, komponuoti puokštes, lieti vaško žvakes, klijuoti paveikslus. Dalyvauju amatų stovyklose, mokymuose, pleneruose ir pati juos rengiu. Kadangi daug žinau apie Dzūkijos nacionalinio parko lankomus objektus, išmanau Dzūkijos krašto papročius, tradicijas, kultūrą, 14 metų esu kvalifikuota gidė. Organizuoju amatų mokymus, seminarus, plenerus, kuriuose gali dalyvauti visi, kuriems tai įdomu ir svarbu. Be to, dirbau prie įvairių projektų: „Kulinarinis paveldas Dzūkijoje“, „Tradiciniai amatai Dzūkijoje“, „Etnokultūros ir amatų puoselėjimas Merkinėje“, „Amatų mokyklėlės Merkinėje“, „Etnokultūra – tai nuolatinė kūryba“ ir kt.
Teko girdėti, kad su vyru vis tobulinate gražią idėją ir kad jai realizuoti taip, kaip įsivaizduojate, prireiks dar ne vienų metų.
Maksimonių kaime, Merkinės sen., Varėnos r. (už 4 km nuo Merkinės), su vyru atstatome etnografinę sodybą. Joje galės būti mokoma amatų, vykti dzūkiško kulinarinio paveldo degustacijos, galės nakvynės apsistoti turistai. Sodyba atstatoma pagal senosios dzūkiškosios architektūros pavyzdį: pastatai mediniai, dengti balaninėmis lentutėmis, tvora pinta iš eglės šakų. Daugiau informacijos apie ją galima rasti interneto svetainėje www.sodybasilas.lt.
Sodyboje vyko nemažai amatų stovyklų, medžio drožėjų pleneras. Nuo tada sodybą puošia septynios įvairių autorių medžio skulptūros. Mano širdis linksta prie baltų papročių ir tradicijų. Esame gamtos vaikai, todėl gera būti sodyboje, kuri skendi gamtoje.
Tikriausiai visi Jūsų namai ir sodyba išpuošti šiaudiniais sodais? Kokie šio amato ypatumai?
Šiaudinių sodų rišimas – vienas mėgstamiausių mano amatų. Tai yra tarsi lietuviška mandala. Norint surišti lygų ir dailų sodą, reikia labai tiksliai išmatuoti kiekvieną šiaudelį ir tinkamai juos suverti. Reikia mokėti geometriją – kaip sakė mano matematikos mokytoja.
Rugius pasisėju jau rudenį. Kai jie išplaukėja, vyras nupjauna juos pjautuvu ir surišame juos į pėdus, kad gerai išdžiūtų. Laikome sausai, kad nepajuoduotų. Prieš rišant sodą, reikia pašalinti nereikalingas šiaudų dalis – bamblius ir lapamakščius. Kai medžiaga paruošta, belieka mėgautis kūrybiniu procesu. Daug kartų reikia paliesti šiaudelį, kol jis tampa paruošta medžiaga. Kiekvienas rankų prisilietimas įkvepia šiaudui gyvybės. Gyvybė atsiranda pamažu. Iš lėto gimsta sodas, vėliau jame apsigyvena šiaudinis paukštis, pražysta sausų gėlių žiedas.
Kokiu tikslu anksčiau rišdavo sodus? Galbūt tikėta ypatingu jų poveikiu namams?
Anksčiau žmonės sakydavo, kad kuo didesnis ir tankesnis sodas, tuo šeima bus tvirtesnė. Tad aš savąjį prieš vestuves taip pat nusirišau – labai didelį ir tvirtą. Manau, ne veltui. Esu ištekėjusi jau 23-eti metai. Vyras Nikolajus iš Alantos, Molėtų r., atvažiavo į Merkinę ir čia prigijo. Mėgsta pušynus, atlieka geodezinius matavimus, įvairius medžio darbus. Turime sūnų Giedrių, kuris jau yra Vilniaus universiteto ekonomikos trečiojo kurso studentas. Rankdarbiai jo netraukia, jis daugiau muzikuoja. Baigė akordeono klasę muzikos mokykloje, o dabar kuria muziką kompiuteriu.
Ar nepyksta Jūsų šeimos nariai dėl tokio atsidavimo amatams ir kitiems darbams?
Nesutarimų šeimoje dėl mano amatų nekyla, nes kiekvienas turime savo pomėgių, esame veiklūs ir gana užimti. Stengiamės būti supratingi ir vienas kitam padėti.
Galbūt ne itin kuklus klausimas: ar įmanoma pragyventi iš amato?
Versdamasis vien amatais tikrai sotus nebūsi, tai tėra papildomas savirealizacijos būdas. Tačiau visi mano darbai vienaip ar kitaip susiję su amatais, todėl esu laiminga galėdama viską suderinti.
Akivaizdu, kad Jums rūpi Lietuva ir jos paveldo išsaugojimas. Ar sutinkate daug bendraminčių?
Dirbdama parke ir mokykloje susiduriu su daugybe žmonių, kuriems rūpi Lietuvos paveldo išsaugojimas. Stengiuosi tuo sudominti ne tik suaugusiuosius, bet ir jaunimą. Lietuvą, savo gimtąją Dzūkiją labai myliu. Neįsivaizduoju savęs kitur. Sūnus taip pat nekelia sparnų į užsienį. Stengiuosi savo meilę Lietuvai skleisti ir kitiems – per savo rankdarbius, nevyriausybinių organizacijų veiklą, įvairiuose renginiuose, mokymuose.
Savo amatą perduodu jaunajai kartai, vietiniams vaikams, taip pat iš visos Lietuvos atvykusiems svečiams. Jau trylika metų organizuoju tradicinių amatų mokymus Merkinėje, jie vyksta visą savaitę prieš Jonines.
Kaip manote, ar kiekvienas lietuvis galėtų prisidėti prie lietuviškų tradicijų puoselėjimo?
Be abejo. Kiekvienam lietuviui turi rūpėti išsaugoti savo šaknis, tarmę, žinias. Tą patį gali padaryti ir emigravę mūsų tautiečiai: juk jie galėtų stengtis sudaryti sąlygas mums, Lietuvoje gyvenantiems menininkams, atvykti pas juos skleisti savo žinių, taip pat galėtų pirkti mūsų sertifikuotus tradicinius gaminius, kurie reprezentuotų Lietuvą svetur. Būdų ir galimybių yra daug, bet pirmiausia reikia pamilti. O meilė juk paverčia neįmanomus dalykus įmanomais!
Dėkoju už pokalbį.
Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė
Vido Valento ir asmeninio archyvo nuotraukos