Spalvingos, akį traukiančios „Art By JoNas“ abstrakcijos, nugulusios ne tik ant drobių, bet ir ant įvairiausių nešiojamų daiktų, puikiai atspindi autoriaus Jono Preisaičio asmenybę – įvairiapusiškumą, laisvės troškimą ir norą kasdienybę tapyti ryškiomis spalvomis. Šie norai iš Kauno kilusio ir JAV užaugusio lietuvio gyvenimo trajektoriją kreipia netikėtomis linkmėmis: Tailandas, Vietnamas, Lietuva, Peru… Nuo praktikos konsulate Čikagoje iki mokytojo darbo Azijoje, savanorystės Pietų Amerikoje ir verslo idėjų kūrimo rojumi žemėje vadinamuose Havajuose… Iš gyvenimo Jonas siekia pasiimti kiek galima daugiau.
Jonai, nuo kelerių metų nebegyvenate Lietuvoje?
Kai buvau dešimties, su šeima emigravome iš Kauno į Lemontą, nedidelį Čikagos priemiestį. Labai džiaugiuosi aplinka, kuri mane supo saugiame ir ramiame Lemonto miestelyje. Ten gyveno nemažai tautiečių, tad mudu su broliu augome tarp lietuvių draugų. Tos draugystės tęsiasi iki šiol: grįžus į Čikagą visada norisi pasimatyti ir pabendrauti su vaikystės draugais, o jie retkarčiais mus aplanko čia, Maujo (Maui) saloje.
Baigęs vidurinę mokyklą mokiausi College of DuPage, įgijau associate of arts degree (tolygu pusei bakalauro studijų). Tai bendrasis išsilavinimas prieš pasirenkant mokslus, susijusius su konkrečia specialybe. Amerikoje mokslas labai brangus, tad norėjosi tvirtai apsispręsti dėl karjeros krypties prieš darant tokią investiciją. Būdamas 25-erių sužinojau apie galimybę studijuoti LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje ir nusprendžiau ten įgyti bakalauro išsilavinimą, kuris praplėstų akiratį, ir kartu diplomą, suteikiantį galimybę kilti karjeros laiptais tarptautinių ryšių ir vystymosi srityje. Taigi 3 metus studijavau Lietuvoje.
Kaip pavyko išlaikyti sklandžią lietuvių kalbą? Galbūt lankėte lituanistinę mokyklą, buvote įsitraukęs į lietuvišką veiklą?
Tėvai namie visada šnekėdavo tik lietuvių kalba. Jų dėka mudu su vyresniu broliu įpratome skaityti ir rašyti lietuviškai, išlaikėme taisyklingą tarimą. Močiutė iš Lietuvos man siųsdavo lietuviškų knygų. Ji pasikonsultuodavo su knygynų pardavėjais, pasidomėdavo ir visada pataikydavo atsiųsti labai įdomių skaitinių. Tai turėjo didelę įtaką saviugdai. Knygos apie Tomą Sojerį, Heklberį Finą, Harį Poterį ir aibė kitų nuotykių kupinų pasakojimų… Džiaugiuosi, kad turėjau privilegiją skaityti lietuviškai.
Po metus lankiau dvi lituanistines mokyklas ir aibę lietuviškų būrelių Pasaulio lietuvių centre, kuris įsikūręs Lemonte. Nežinau, kiek tai padėjo, bet gerai atsimenu, jog barbarizmai, ne vietoj ir ne laiku pasakyti anglicizmai tarp lietuvių buvo nepriimtini. Kalbėti angliškai rimtiems lietuvaičiams buvo „ne lygis“, tai skatino visus, prisijungusius prie kompanijos, keisti savo būdą ir lavinti lietuvišką tarimą, vartoti naujus žodžių derinius lietuvių kalba.
Gyvenant Amerikoje gali būti sunku atsispirti norui kasdienę lietuvišką kalbą maišyti su anglų kalbos žodžiais, įterpti įvairių barbarizmų, nereikalingų skolinių. Ir, atrodo, nieko čia baisaus. Nesupratau, kodėl negalima to daryti, kol man paaiškino lietuvių kalbos dėstytoja LCC tarptautiniame universitete. Negalėčiau trumpai atpasakoti, kodėl, tačiau tuo metu, kai mokiausi, man pasirodė labai įdomi ir svarbi idėja puoselėti taisyklingą lietuvių kalbą, nes tai atspindi kultūros brandą. Mūsų tauta yra labai solidi ir nesinorėtų pasirodyti turinčiam mažiau brandos, nei mums priklauso.
Vieni svečioje šalyje netrunka pasijusti savi, o kai kurie jaučiasi svetimi visą gyvenimą. Ar Amerika Jums tapo sava? Su lietuviais ar su kitataučiais lengviau rasti bendrą kalbą?
Visada jaučiausi ne visai pritapęs tiek prie amerikiečių, tiek prie mane supančių lietuvių. Galiausiai su amerikiečiais radau bendrą kalbą. Reikėjo laiko, kol jų kultūra mane prisijaukino, o su lietuvaičiais išėjo kitaip. Kartą sugalvojau terminą „situaciniai draugai“. Tai tie draugai, kuriuos suveda gyvenimo aplinkybės. Viena svarbi aplinkybė – vieta, kita aplinkybė – bendra kalba. Taip ir tapome artimi, visi su savo skirtumais.
Artimas bendravimas lietuviškai su draugais, mano manymu, padėjo išlaikyti kalbėseną. Pastebiu, kad vien tėvų pastangos versti vaikus kalbėti lietuviškai kartais neduoda tokių rezultatų, kokių norėtųsi, nes vaikai tėvams priešinasi ir ieško lengvesnio kelio. O mums atrodė, jog gebėjimas kalbėti lietuviškai – prestižo reikalas.
Ilgainiui mano anglų kalba sustiprėjo, žodynas prasiplėtė, ir supratau, kad aš jau pusiau amerikietis. Amerikoje jaučiuosi taip laisvai, lyg priklausyčiau šiai šaliai. Nors nesijaučiu suvaržytas ir Lietuvoje, bet daugeliu atžvilgių Amerikoje laisvės daugiau. Reikia įvertinti, kad didelė to dalis yra ekonominė laisvė, kurios neina lengva ranka atskirti nuo kitų gyvenimo suteiktų laisvių judėti, bendrauti, džiaugtis ir tobulėti. Sunku ieškoti tokių laisvės išraiškų, jei esi nuolat pririštas prie darbo įrankio ir bandai sudurti galą su galu.
Galbūt kildavo tapatybės klausimų, jautėte poreikį domėtis gimtąja kultūra? Kas buvo įdomu?
Gyvenant lietuvių apsuptyje tapatybės klausimai buvo nustumti į periferiją. Visada jaučiausi esąs lietuvis Amerikoje.
Tačiau pasidalinsiu vėlesniu savo atradimu. Norėdamas stoti į LCC tarptautinį universitetą, rašiau motyvacinį laišką. Man prireikė žodžio „aukuras“ norint apibūdinti lietuvybės jausmą, kurį jaučiame būdami ištikimi savo gimtajam kraštui. Tačiau anglų kalboje tokio žodžio nėra, artimiausias atitikmuo būtų „alter“, o tai yra per daug panašu į altorių ir neturi „amžinosios ugnies“ konotacijos. Tąkart radau elektroninę knygą, kurios keli pirmi puslapiai man paliko labai gerą įspūdį ir pasididžiavimą lietuvių kultūra. Ten aprašomi pagrindiniai pagonybės principai, tarp kurių – dorybė. Manau, kad tai labai gražu. Pasaulyje, kuris pilnas įvairiausių tikėjimų, pakraipų ir įsitikinimų, „Būk doras“ atrodo kaip minimalistinė dvasinės raidos formulė.
Kaip klostėsi Jūsų profesinis gyvenimas? Kokios veiklos, patirtys, pažintos kultūros paliko ryškų pėdsaką asmenybėje, pasaulėvokoje, vertybėse, galbūt padėjo atrasti savąją kryptį, sau priimtiną gyvenimo būdą?
Mano profesinis gyvenimas buvo ir vis dar yra labai įdomus. Niekaip negaliu nusileisti kasdienybei, ir tai tuo pačiu metu yra ir dovana, ir prakeiksmas. Keisti darbus be priežasties atrodo labai nerūpestinga ir nekelia pasitikėjimo, tad visada stengiuosi atsiduoti savo darbui ir pateikti rimtą priežastį, dėl ko turiu išeiti. Labai dažnai ta priežastis būna ta, jog išvažiuoju. (Tiesa, porą kartų buvau atleistas ir nebijau to pripažinti, nes žmogus negali visada visur pritapti.) Pirmiausia leidausi į kelionę su dviračiu vakarinėje Amerikos pakrantėje. Tada 6 mėnesius gyvenau Maujo saloje. Vėliau keliavau po Europą ir prieš pradėdamas studijas Lietuvoje metus mokiau anglų kalbos Azijoje.
Atvykęs į Aziją turėjau tik TOEFL sertifikatą – jo pakako mokytojo darbui pradėti. Tailande apsistojau netoli Thammasat universiteto. Per šešis mėnesius įgijau įvairios darbo patirties: dienomis dirbau vietiniame darželyje, vakarais – korepetitoriumi su universiteto studentais, savaitgaliais privačioje mokyklėlėje mokiau anglų kalbos įvairaus amžiaus asmenis – nuo darželinukų iki universitetinio amžiaus žmonių. Vėliau prisijungė mano geriausias draugas ir kaimynas iš Lemonto Robertas, kurio tėvai lenkai, bet jis gimęs Amerikoje.
Tuo metu mano brolis dirbo ir gyveno Vietname, tad mudu su Robu ilgai nelaukę iš Bankoko priemiesčių persikraustėme į Hošimino miesto centrą. Vos atvykę gavome viso etato mokytojo darbą valdiškose mokyklose. Mokiau 3 mokyklų moksleivius nuo pirmos iki penktos klasės. Vesdavau po 8 pamokas per dieną. Tiek Vietname, tiek Tailande užmokestis buvo apie 10 dolerių už valandą. Abi šalys turėjo labai skirtingų pliusų ir minusų.
Ryškiausias Tailando bruožas – labai taikūs, nekonfliktiški žmonės. Bet kokioje situacijoje asmuo, praradęs savitvardą, pralaimi tam, kuris sugeba susitvardyti. Tad tailandiečiai visada šypsosi, kartais apšneka vieni kitus, tačiau nėra linkę bartis, rėkti vieni ant kitų.
Vietname visai kitaip: žmonės pasipūtę ir įžūlūs. Vis dėlto su užsieniečiais elgiasi gražiai. Tačiau, priešingai nei tailandiečiai, pagarbiai nenusilenkia, jei pasakai, kad esi mokytojas. Negaliu sakyti, kad viena šalis patiko labiau už kitą, tačiau skirtumų yra nemažai ir jie ganėtinai dideli.
Labiausiai įsiminė kelios patirtys. Džiaugiuosi, kad jau truputį pabuvau mokytoju, man gerai sekėsi ir žinau, kad visada galėčiau prie to grįžti. O antras dalykas – dvasinis. Tiek Tailande, tiek Vietname labai daug šventyklėlių, o Tailande ir dvasininkų gausu. Matai, kad kiekviena kultūra turi savo įsitikinimus, tikėjimus, ir mums jų budistinis animatizmas yra toks pat „tikroviškas“, kaip jiems vakarietiška monoteistinė religija, tokia kaip krikščionybė ar islamas.
Vėliau LCC tarptautiniame universitete baigiau tarptautinių ryšių ir plėtros studijų programą, atlikau praktiką Lietuvos generaliniame konsulate Čikagoje. Kiekvienas rytas einant į konsulatą buvo lyg šventė. Konsulatas yra pačiame Čikagos centre, viename iš dangoraižių. Labai džiaugiuosi gavęs nuostabią galimybę ten praktikuotis – išmokau labai daug.
Jūsų instagramo paskyroje yra žodžiai: „See good, do good, it’s nice to be nice.“ Kaip jie atsispindi Jūsų gyvenime?
Tai yra du skirtingi posakiai, bet kadangi instagramas duoda nepakankamai vietos, o mano horoskopo ženklas – Svarstyklės (nuolat sunku apsispręsti), tad suplakiau du į vieną. Užrašą „See good, do good, be good“ kartą pamačiau ant mašinos lipduko, jis man labai patiko. O pasakymas „It’s nice to be nice“, mano nuomone, labai susijęs su kitu posakiu, kurį dažnai girdėdavau iš senelio: „Žmonės maišo du dalykus: mano, kad geras žmogus yra ir durnas žmogus.“ Atrodo, kad tiek jam, tiek man tas dalykas trukdo, ir norėtųsi tai pakeisti.
Į gyvenimo nuotykius nebe pirmus metus leidžiatės su žmona Deimante. Kur susitiko Jūsų keliai?
Mudu susipažinome 2017 metų kovo 22-ąją LCC tarptautiniame universitete. Pirmieji mano mokslo metai ėjo į pabaigą, o Deimantė tuo metu buvo bebaigianti rengti bakalauro darbą. Kartą mūsų keliai susidūrė kompiuterinėje. Atsisėdom vienas šalia kito ir po valandos tylos ją užkalbinau, paklausiau vardo. Praėjus nedaug laiko po tos dienos supratau, kad galbūt ji ir bus mano žmona. Kol kitus dvejus metus studijavau, Deimantė laukdama manęs dirbo Klaipėdoje – po studijų planavome daug keliauti. Kol kas tik iki kito pasaulio galo nusigavome, o kaip grįšime, dar nesukame sau galvų.
Prieš įsikurdami Havajuose, savanoriavome Peru, abu buvome anglų kalbos mokytojais, tvarkėme vienos mokyklos darbų klasę. Deimantė šiek tiek mokėjo ispaniškai, tad mokyti jai nebuvo sunku. Apie 2 mėnesius gyvenome mažame Urubambos miestelyje. Peru jai ir pasipiršau. Tai įvyko Maču Pikču istorinėje vietoje.
Jau maždaug metus gyvenate Havajų salynui priklausančioje Maujo saloje. Kaip joje atsidūrėte pirmą kartą ir kodėl po daugiau nei 8 metų vėl čia sugrįžote?
Havajai – įdomi vieta. Pirmą kartą čia koją įkėliau 2012 metais. Tada mane pasikvietė draugas iš Lemonto – Robas. Apsistojau Lahainos miestelyje, Maujo kertuočių ūkyje, kaip WWOOF (angl. World Wide Opportunities on Organic Farms) organizacijos dalyvis. Tai programa, leidžianti nemokamai gyventi fermoje (ūkyje), jeigu įsipareigoji apie 10 valandų per savaitę joje dirbti. Po mėnesio apsisprendžiau čia pasilikti ilgiau, atidėjau lėktuvo skrydį ir išsikrausčiau iš fermos gyventi name su keletu naujų draugų. Darbų čia buvo daug. Po pusmečio grįžęs į Čikagos priemiesčius prisiminiau Havajus kaip saulėtą džiaugsmo salą.
3 metus praleidau Klaipėdoje tęsdamas studijas. Su Deimante svajojome apie nuotykius keliaujant po pasaulį, norėjome vykti ten, kur būtų šilta ir smagu. Pasibaigus mokslams, grįžome į Čikagą vasarai pasitaupyti pinigų, tada išvažiavome į Peru prasiblaškyti. Ir kitą žingsnį nusprendėme žengti Maujo link. Labai norėjau parodyti šią salą Deimantei, man ji buvo įstrigusi į atmintį kaip rojaus kampelis. Tad nusipirkome bilietus ir nuskridome ten. Lahainos miestelyje jau turėjau kelis pažįstamus ir žinojau, kad čia visada galima rasti darbo turizmo srityje. Todėl su Deimante jame ir apsistojome.
Teikiate turizmo paslaugas atvykėliams, vadinasi, esate puikiai susipažinęs su vietove ir jos gyvenimu. Papasakokite apie Maujo salą ir Lahainos miestą. Kuo gyvenimas šioje Havajų valstijos dalyje kitoks nei kitose vietose, kuriose teko praleisti daugiau laiko?
Lahaina iš pradžių buvo mažas žvejų miestelis. Vietovės pavadinimas reiškia „žiauri saulė“. 1820–1845 metais tai buvo laikinoji Havajų karalystės sostinė. Karalius Kamehameha II pamėgo šį miestelį dėl jo ramumos. XIX amžiuje Lahaina buvo pagrindinis banginių medžiotojų uostas: čia atvykdavo daug jūrininkų apsirūpinti reikmenimis ar paskutinį kartą pasipildyti atsargų prieš ilgas medžioklės išvykas, o po medžioklės sustodavo atsigauti.
Suklestėjus pramonei banginių medžioklė buvo apleista. Lahainos ekonomikos pagrindą ilgai sudarė ananasų konservavimas ir cukraus perdirbimas. Dėl cukranendrių auginimo visas vakarinis Maujo ruožas tarp kalnų ir vandenyno tapo sausas lyg dykuma, o lietaus vanduo, susikaupęs šalia esančiuose kalnų ruožuose, buvo surenkamas į rezervuarus ir pumpuojamas cukranendrių laukams drėkinti. Cukranendrių plantacijų era tęsėsi iki pat XX amžiaus galo, kai viena iš cukraus gamybos procedūrų – deginimas – buvo uždrausta dėl neigiamo poveikio turizmui. Dabar čia vyrauja turizmo pramonė.
Daug kas šioje vietovėje yra kitaip nei kitur. Jungtinės Valstijos 1898 metais aneksavo Havajus. Kartais gali girdėti vietinius havajiečius reiškiant nepasitenkinimą dėl tų, kurie čia nori atsikraustyti gyventi arba yra neseniai įsikūrę. O gyvendamas čia pradedi tai ne tik jausti, bet ir suprasti to priežastis. Didelė gyvenamųjų būstų paklausa verčia jų kainas kilti, o mažiausiai uždirbančias žmonių grupes tai stumia kraustytis į kitas valstijas ir apleisti savo gimtąją žemę.
Vietiniai man sakė, kad dar prieš kiek metų havajiečių kalba buvo draudžiama visose institucijose ir gyvavo tik namų aplinkoje. Net apie 1950-uosius, prieš išsiplečiant turizmui, vietiniai havajiečiai mušdami sau į krūtinę tvirtino esantys visaverčiai amerikiečiai ir, kad tai įrodytų, didelė jų dalis savanoriškai prisijungė prie JAV karinių pajėgų. Jiems tai davė galimybę pamatyti pasaulio ir labai gerų garantijų baigus tarnybą. Tačiau artėjant XX amžiui havajietiška kultūra – kalba, papročiai – grįžo į madą ir išgyvena renesansą. Šiais laikais paklausus eilinio vietinio, ar jis yra amerikietis, didelė tikimybė, kad jis atrėš: „Ne, aš havajietis.“
Pasak vietinių, aneksavusi Havajus, Amerika garantavo savotišką apsaugą nuo kitų šalių bandymų okupuoti šį mažą salyną. Tačiau JAV teismų sistema, kuri buvo gan svetima havajiečiams, greit atėmė iš vietinių kone visas teises į savo žemes.
Vienas įdomus pavyzdys: buvo pasirašyta 100 nuomos sutarčių su magnatais, kurie investavo į cukranendrių auginimo ir plantacijų paruošimo procesus. Tačiau vėliau tos sutartys dingo ir visos žemės taip ir liko plantacijų savininkams.
Kitas pavyzdys: Havajuose yra nedideli žemės mokesčiai. Čia metinis žemės mokestis namui yra 600 JAV dolerių, o Čikagos priemiesčiuose už tokį pat žemės plotą reikėtų mokėti 3000 JAV dolerių. Amerikoje galioja toks įstatymas: jei žmogus 20 metų moka mokesčius už žemę, kuri jam nepriklauso, tada sklypas atitenka jam. Taip investavę pinigus Amerikos turtuoliai savotiškai „užgrobė“ vietinių gimtinę.
Dar prisidėjo filipiniečių imigracijos banga. Ji kilo Amerikos iniciatyva, siekiant įkurti daugiau institucijų, ruošiančių seseles jų stokojančiai šalies rinkai. Filipiniečiai pratę susigrūsti po 10 ir daugiau žmonių į vieną namą. Šiuo metu tai gana dažna ir vietiniams atrodo normalu, nes atiduoti visą mėnesio algą nuomotojui irgi neatrodo protinga. Yra gyvenamųjų rajonų, kur gali rasti nemažai mažų namų su 10–15 gyventojų.
Havajai – ne tik nuostabus oras ir kerinti gamta. Ką dar siūlote pamatyti, išbandyti, patirti Maujo salos atvykėliams? Koks sezonas palankiausias čia vykti?
Geriausias sezonas yra žiema (gruodis–kovas), kada oras šiek tiek vėsesnis ir į Havajus pradeda migruoti kuprotieji banginiai. Maujyje įsikūręs banginių stebėjimo centras, nes šalia salos žiemoja kuprotieji banginiai, kurie kiekvieną rudenį atplaukia apie 5600 kilometrų iš Aliaskos pakrančių. Čia jie praleidžia šaltąjį Šiaurės pusrutulio žiemos laikotarpį, šiltuose Havajų vandenyse poruojasi ir veda jauniklius. Jų gali pamatyti ir iš paplūdimio kranto.
Žiema čia lietingesnė, tad sužaliuoja gamta, pradeda bėgti kriokliai.
Maujo sala maža, bet klimato zonų čia daug. Lahaina yra sausiausia salos vieta, bet, pavažiavus 30 minučių į vieną ar į kitą pusę, klimatas keičiasi, darosi vėjingiau, drėgniau, vėsiau.
Yra džiunglės (Hana road), ilgas, vingiuotas kelias, apsuptas džiunglių, krioklių, žygių takų. Stūkso Haleakala ugnikalnis, nuo kurio viršūnės galima stebėti pačius gražiausius saulėtekius ir saulėlydžius. Bet ten labai šalta, o žiemą būna sniego. Čia nuostabios bangos banglentininkams, vyksta banglenčių sporto varžybos. Plaukiojant ar braidžiojant prie kranto galima pamatyti didelių vėžlių (jie draugiški, gali nardyti), daug visokiausių žuvų. Vanduo šiltas, sūrus, švarus.
Ar Maujo saloje saugu?
Maujis – ne Disneilendas, dažnai tai primename turistams. Piko metu neretai žūsta žmonių, dažniausiai nuskęsta. Paplūdimiuose nėra gelbėtojų, tad esi atsakingas už save. Čia yra ryklių, retkarčiais jie vienam kitam įkanda. Tačiau apskritai tai pakankamai saugi vieta.
Sakoma, kad Havajuose brangu.
Kainos išties labai didelės. Turistams iš Lietuvos net nepatarčiau čia važiuoti trumpam laikui, nes tai kitas pasaulio galas ir skrydžiai nepigūs, o trumpa išvyka daug neatskleis. Tačiau lietuviams, gyvenantiems Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose, jau nebe taip toli ir kainos taip negąsdina, tad vienos ar dviejų savaičių atostogos atrodo visai įperkamos. Tuo labiau jei saloje gyvena kažkas, kas gali padėti gauti paslaugas vietos gyventojų rinkos kainomis, nes turistams viskas dvigubai brangiau.
Kokias nerašytas taisykles reikėtų žinoti bendraujant su vietiniais?
Vietiniams svarbu, kad būtum malonus ir gerbtum jų žemę, jiems ji yra šventa.
Ar dažni Havajuose ugnikalnių išsiveržimai? Galbūt yra tekę tokį patirti?
Man neteko to patirti. Du aktyviausi pasaulio ugnikalniai – Kilauea ir Mauna Loa – yra Havajų saloje. Mauna Loa pastarąjį kartą išsiveržė 1984 metais, o Kilauea išsiveržimas vyko 1983–2018 metais.
Kokią įtaką Jūsų gyvenimui padarė pandemija?
Per pandemiją Havajuose dirbau aplinkos prižiūrėtoju, augalų daugintoju ir pardavėju. Blogai tikrai nebuvo, su Deimante pradėjome kurti nuosavo verslo idėjas, viena iš jų – mašinų nuoma turistams.
Šalia kitų Jūsų veiklų vietos randa ir piešimas, o kai kurie piešiniai atsiduria ant kuprinių, drabužių ir kitų daiktų. Papasakokite apie kūrybinę gyvenimo pusę.
Piešimas – didelė mano aistra. Tik pradėjęs piešti per daug savo darbų nevertinau ir buvo negaila juos dovanoti. Laikui bėgant supratau, jog reikia sukaupti savotišką kolekciją, kad galėtum ją realizuoti. Tad dabar piešiu galvodamas, jog vieną dieną kūriniai bus parduoti, bet kol kas nesistengiu pardavinėti.
Visai neseniai buvo atsiradusi galimybė eksponuoti darbus galerijoje. Labai norėjau, tačiau gavau atsakymą, kad paveikslų reiktų didesnių. Supratau, jog turbūt reikėtų ir „geresnių“. Tačiau tai manęs nesužlugdė, priešingai, pradėjau piešti ant didesnių drobių ir lauksiu kitos galimybės patekti į galeriją.
Kuriu abstraktųjį meną. Galiu piešti ir realistiškus paveikslus, tačiau mano aistra yra abstrakčioji dailė. Tad dauguma darbų atrodo kaip raštai. Norėčiau, kad kokia rūbų ar daiktų gamybos įmonė pastebėtų mano kūrinius ir panaudotų dizainus savo gaminiams.
Kas darė įtaką Jūsų kūrybai, kas įkvepia kurti tokius ryškius, spalvingus raštus?
Pirmą kartą atvažiavęs į Havajus sutikau Levi. Jis papasakojo, kad dar būdamas labai jaunas Niujorke turėjo studiją, kurioje piešė ir pardavinėjo didelius paveikslus. Levi pasakė: „Layers, you can always add more layers, and just leave parts that look good, and if it doesn’t look good, keep layering.“ Kitaip tariant, sluoksniai, sluoksniai ir dar kartą sluoksniai: jei kas nepavyko, uždėk kitą sluoksnį. Tokia mano kūrybos paslaptis.
Kalbant apie spalvas, ieškau kontrastų. Renkuosi tas, kurios po ranka, – jei jos tarpusavyje dera, tai ir naudoju. Mano darbų galima rasti interneto svetainėje www.artbyjonas.com.
Koks Jūsų santykis su gimtąja šalimi? Ar turite planų sugrįžti?
Kadangi visai neseniai Lietuvoje praleidau 3 metus, jaučiuosi truputį paragavęs lietuviškos duonos. Per tą laiką susipažinau su daug įdomių žmonių. LCC universitete įkūrėme pirmą tarptautinį „Rotaract“ klubą Klaipėdoje. Daug bendravau su „Rotary“ bendruomene. Darėme visokiausius projektus, įgyvendindami vieną jų, LCC universiteto teritorijoje sodinome ąžuolus.
Mane domina politika ir gamta, gal kada teks ir Lietuvoje dirbti su tuo susijusioje srityje. Artimiausiu metu vykti gyventi čia nenumatome, tačiau jei Deimantė vieną dieną nuspręstų, jog nori grįžti, nesispyriočiau ir ieškočiau laimės gimtajame krašte.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš Jono Preisaičio asmeninio archyvo