2013 m. lapkričio 5 d., antradienį, 18 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma kroatų šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Juvelyrika kūnui“.
Žodis „juvelyrinis“ kroatų kalboje nurodo daikto, nešiojamo ant kūno kaip papuošalo, dekoratyviąją savybę. Be abejo, juvelyrika turi daug platesnę prasmę tiek tiems, kurie nešioja juvelyrinius dirbinius, tiek ir tiems, kurie juos kuria, kuriems juvelyrinis dirbinys yra meno kūrinys visomis šiuolaikinėmis formomis – nuo idėjos iki visuomenės kritikos, nuo mini skulptūros iki vienetinių kūrinių. Šioje amplitudėje, taip pat ir už jos ribų leistini visi variantai, kuriuos autoriai pasirenka pagal savo suvokimą. Tačiau šiai parodai autorių pasirinkimas yra tam tikra prasme apribotas. Kuratorė Maša Štrbac ragino menininkus kurti juvelyrinius dirbinius kūnui, o ne kaip mini skulptūras, unikalius objektus, nepriklausomus nuo kūno, kurį jie puošia.
„Žaiskite su juvelyrinių dirbinių formomis ir būdais, kaip juos galima nešioti ant kitų kūno dalių (ne ant tradicinių kūno dalių, tokių kaip riešas, kaklas ar ausys), taip pat ir su galimomis simbolinėmis tokio perkėlimo reikšmėmis. Atgaivinkite ryšį tarp juvelyrinio dirbinio ir jį nešiojančio kūno – pamąstykite apie praeitį ir kaip šie dirbiniai būdavo nešiojami ankstesniais laikais, pamėginkite įžvelgti naują papuošalo ir kūno ryšį šiuolaikiniame kontekste. Pagalvokite ir apie prasmę, kurią jis gali įgyti, bei funkciją, kurią gali atlikti. Čia tik siūlymai, pagrindinis jūsų tikslas – sukurti juvelyrikos dirbinius, kurie įgautų prasmę nešiojami ant kūno ir būtų su juo susiję, t. y. juvelyrinius kūrinius, kurie būtų ne daiktai ant kūno, o daiktai kūnui“, – teigė Maša Štrbac.
Tokia užduotis, kurios pagrindas yra dizainas, o pagrindinis tikslas – funkcionalumas, parinkta siekiant priminti autoriams, kad juvelyrika iš esmės yra viena iš taikomosios dailės šakų gerąja prasme. Žinoma, idėja ir jos realizavimas dažnai eina gana skirtingais keliais, o kuratoriaus ir menininko bendravimas niekada nebūna vienkryptis. Kai kurie autoriai, ULUPUH Brangiųjų metalų ir juvelyrikos dizaino padalinio nariai, atsiliepė į kvietimą (apytikriai pusė narių), kai kurie – ne. Atsiliepusieji į kvietimą, interpretavo užduotį savaip, pritaikydami šią idėją savo meniniams interesams. Kai kurie atlikdami šią užduotį netgi atrado naujų savo kūrybos galimybių.
Paroda „Juvelyriška kūnui“ yra minėtų pastangų rezultatas. Ji atspindi įtampą tarp idėjos (kuratoriaus) ir meninio individualumo ją traktuojant. Kai kurie autoriai (Rea Boschi Razić, Zlatko Odrčić, Sabina Kolonić) kūrė juvelyrinius aksesuarus, siūlydami laisvesnę perukų, akinių rėmelių, plaukų segtukų, rankinių dirželių traktuotę, atskleisdami, kad standartinę juvelyrikos sampratą galima plėsti iki begalybės.
Ljiljana Fabijanić, Mario Beusan ir Eva Lumezi atskleidė kitas labiau viliojančias ir žaismingas kūno vietas sagėms ir kaklo papuošalams. Vibruojantys, plevenantys, nenustygstantys Stjepan Balja sidabro drugeliai plasnoja po visą kūną, jungiami vos plonos virvelės per petį. Petra Podnarčuk prisiminimų įkvėpti magiški, paslaptingi objektai, ausinės ir lapelių užrašams dėžutės palieka erdvės žaismingumui. Dina Grgurić dalijasi kasdieninių daiktų pasaulio patrauklumu, „patupdydama“ degtukų dėžutę ant piršto, kad prireikus ji visuomet būtų po ranka.
Davor Šuk siūlė pritaikyti juvelyriką protezų srityje, sukurdamas dekoratyvinę „pirštinę“; ši taip pat gali būti naudojama kaip stilizuotas ortopedinis protezas lūžus pirštams. Marko Horvat HOX žmogaus stuburo slankstelių formos kompleksinė konstrukcija išreiškė jo požiūrį į žmonių asmeninius ir politinius santykius (santykius tarp Europos Sąjungos narių). Lazer Lumezi sukūrė juvelyrinį dirbinį ne kūnui, o kaip kūno dalį – trečiąją akį. Ją įkomponavo vietoje dviejų esančiųjų, norėdama pasakyti, kad taip mes žiūrime į pasaulį.
Smiljka Franjić juvelyriniai dirbiniai matomi tik iš dalies, ties iškirptės linija, o kitą dalį gali justi, apčiuopti tik dirbiniu pasipuošęs asmuo. Paslėptoji dalis juntama kaip funkcionali ir simbolinė atrama, skatinanti pasitikėjimą, geresnę laikyseną ir elgseną. Istorija apie juvelyrinį dirbinį neišvengiamai yra ir istorija apie kūną, apie mūsų egzistencijos fizinės ir dvasinės dimensijų tarpusavio ryšį.
Surengti šią parodą paskatino ULUPUH vizitas į Vilnių, tačiau paroda nėra skirta pristatyti Kroatijos juvelyrikos menui užsienyje. Bent jau ne ta prasme, kad tai būtent kroatiškas menas. Šio meno tapatumo ribos nėra iš anksto apibrėžtos projekto. Priešingai, šios srities ribos nuolat kinta vykstant dialektiniams dialogams. Šia prasme paroda yra tik kvietimas, klausimas, užduodamas išprususiam žiūrovui, kuris turės pats rasti atsakymus.
Sonata Baliuckaitė