Aistė Šuliokaitė niekada nesigailėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete pasirinkusi klasikinės filologijos studijas. Jos merginai ne tik pravertė dirbant švediško žurnalo „Elle“ mados konsultante, bet ir talkina gyvenime apskritai. Po studijų keturiuose pasaulio universitetuose Aistė nedvejodama teigia, kad Vilniaus universitetas buvo geriausias pasirinkimas.
Kaip tapote žurnalo „Elle“ mados konsultante? Kokia būdavo Jūsų darbo diena?
Iš pradžių atlikau praktiką žurnalo „Elle“ drabužinėje, kur laikomi visi fotosesijoms ir tam sezonui skirti drabužiai, aksesuarai, batai. Dirbau daug ir be laisvadienių – fotosesijos vyksta savaitgaliais ir toli gražu ne nuo 9 iki 17 valandos. Buvo visko: nuo paskutinės minutės fotosesijų iki lakstymo po parduotuves ir PR agentūras skolinantis drabužių. Fotosesijos metu yra tekę lėkti ir papildomai skolintis batų, nes modelio agentai atsiuntė ne tą dydį. Visko daug ir gana paskutinę minutę, tad reikia mokėti reaguoti greitai ir gebėti prisitaikyti. Kadangi patikau visai mados komandai, po praktikos sulaukiau pasiūlymo pasilikti. Tiesiog negalėjau atsisakyti tokios galimybės.
Kiekviena diena darbe vis kitokia – per mados savaitę darbu tampa lankymasis kiekviename renginyje, ruošiantis fotosesijai esu atsakinga už tarptautinių mados namų drabužių, modelio paruošimą, visos komandos pietus. Paskutinę minutę atsiradus keletui laisvų puslapių žurnale, turiu juos užpildyti. Niekada nepasidaro nuobodu.
Mados konsultante dirbau metus. Tokios žaidimo taisyklės – asistentu šiame žurnale galima dirbti tik metus. Vėliau turi užleisti vietą kitam. Tai žinojau prieš pasirašydama sutartį. Taip į rinką ateina naujų žmonių, o žurnale vis sukasi šviežios mintys.
Kas atvedė į madų pasaulį? Kodėl pasirinkote studijuoti madas Stokholmo universitete?
Madų pasaulis visada buvo aplink. Močiutė turėjo savo siuvimo ateljė, tad augau tarp medžiagų, sagų, įvairiausių klienčių ir užsakytų suknelių. Nenorėjau būti dizainere, o Lietuvos rinka tokia – arba kuri pats, arba esi niekam neįdomus. Baigusi bakalauro studijas, užsienyje pradėjau ieškoti universitetų. Jau buvau gyvenusi Maltoje ir Italijoje, tad nusprendžiau važiuoti į šiaurę. Skandinavijoje niekada nebuvau lankiusis, tad visos jos valstybės atrodė įdomios. Stokholmo universitetas, turintis madų studijų magistro programą, pasirodė įdomiausias. Taigi pateikiau paraišką, gavau teigiamą atsakymą ir susikrovusi du lagaminus išskridau.
Kuo Jus žavi madų pasaulis? Koks jis, Jūsų akimis?
Mane labiausiai žavi buvimas vienu žingsneliu priekyje, arba žvilgsnis į ateitį. Pernai spalį mados žurnalai jau suformavo tai, ko norėsim šią vasarą. Už dviejų savaičių per Stokholmo mados savaitę bus pristatyta tai, ko visi norės ir ką visi vilkės kitą vasarą. Smagu žinoti, kas bus beveik po metų.
Užkulisiuose lieka mados tendencijų formavimas, tarimasis, kas taps pagrindiniu ateinančio sezono akcentu, stilisto darbas, vasaros madų fotografavimas žiemą, kelionės, madų savaičių užkulisiai, viešųjų ryšių agentūrų darbas, renginių organizavimas.
Ar darbui madų srityje kaip nors padeda klasikinis išsilavinimas?
Tikrai taip. Vilniaus universitete įgytas išsilavinimas praplėtė akiratį, išmokė į viską pažvelgti sistemingiau. Mados srityje yra daug vizualinio darbo, reikia pastebėti pasikartojančias detales, spalvas, mokėti ne tik gražiai atrodyti, bet ir gražiai pakalbėti. Romėnų ir senovės graikų estetikos, retorikos bei gramatikos išmanymas žavi bene visus visame pasaulyje. Tai galiu garantuoti. O pirmas įspūdis visada svarbus.
Su kokiais įdomiais žmonėmis teko susipažinti? Kurie jų ir kodėl padarė didžiausią įspūdį?
Susipažinau su visa žurnalo redakcija ir gavau progą pamatyti jų darbą iš arti. Tikriausiai vienas labiausiai įkvepiančių žmonių buvo ir yra pagrindinė žurnalo redaktorė Cia Jansson. Į ją kreipčiausi pirmiausia, jeigu iškiltų netikėta problema. Visiškai nesikuklinčiau skambinti ir vidury nakties, jei reikalas būtų skubus.
Įdomu stebėti, kaip priimami sprendimai, kaip greitai viskas sukasi ir keičiasi. Kad pavyktų ko nors pasiekti madų pasaulyje, reikia turėti atitinkamą požiūrį – šiek tiek skeptišką bei ironišką. Tikriausiai vadovaujant didžiausiam mados žurnalui reikia mokėti į viską pažvelgti per atstumą.
Susipažinau ir dirbau su daug įvairių stilistų, mačiau, kaip kuriamas įvaizdis ir kiek daug į kiekvieną dalelę stilistas įdeda savęs. Teko dirbti su įvairiais fotografais, makiažo specialistais. Prieš įžengdama į šitą pasaulį, net neįsivaizdavau, kiek daug žmonių lieka už kadro ir kad puslapiai žurnale yra tik galutinis rezultatas, tačiau ne toks žavintis kaip pats procesas.
Ar turėjote kokių nors stereotipų apie madų pasaulį prieš pradėdama dirbti šioje srityje?
Stereotipų turėjau. Ir gana daug. Ne veltui mados pasaulis apipintas visokiais mitais ir legendomis. Tikriausiai didžiausias stereotipas buvo žmonių požiūris į kitus ir elgesys su jais. Vos pradėjusi dirbti praktikante maniau, kad viskas bus daugmaž kaip filme „Ir velnias dėvi Pradą“, kad visi elgsis taip, lyg kambaryje net nebūčiau, ar net nesisveikins koridoriuje. Tiesą sakant, kuo aukštesnę poziciją žmogus užima, tuo jis malonesnis. Visa žurnalo „Elle“ komanda yra neįtikėtinai draugiška, maloni ir paslaugi. Yra užrietusių nosį ir susireikšminusių žmonių, bet jų žvaigždė greitai užgęsta.
Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado šokiai? Esate šokusi ir liaudies šokius…
Šokti pradėjau būdama septynerių. Viskas prasidėjo nuo baleto pamokų Vilniaus mokytojų namuose. Šio gyvenimo etapo nekeisčiau į nieką – rampų šviesa, kostiumai, didžiulės scenos, choreografai, skirtingų kultūrų šokiai, saldus jaudulys prieš solo pasirodymus. Dar ir dabar labai malonūs šiurpuliukai nueina kūnu prisiminus koncertus, premjeras, konkursus.
Visą gyvenimą sakiau, kad lietuvių liaudies šokių niekada nešoksiu. Ir štai viskas atsisuko prieš mane. Atsikrausčiusi į Stokholmą radau lietuvių liaudies šokių kolektyvą „Baltija“. Tai buvo puiki proga susipažinti su daugiau žmonių, pažinti bendruomenę.
Teko skaityti, kad keturis mėnesius praleidote Brazilijoje. Kas atvedė į šią šalį ir su kokiais įspūdžiais grįžote?
Brazilija buvo nuostabus nuotykis. Įstojusi mokytis magistrantūroje, sužinojau, kad yra mainų galimybė. Turėjau du pasirinkimus – Italiją arba Braziliją. Kadangi Italijoje jau buvau gyvenusi, mokėjau italų kalbą, nusprendžiau, kad daug įdomiau bus kraustytis į Braziliją.
Ne veltui ji yra kitoje pasaulio pusėje – viskas ten ir veikia atvirkščiai nei pas mus. Įspūdžių labai daug, net ir po metų šypsausi juos prisiminusi. Kiekviena diena buvo kaip muilo operos serija, kur turėjau namų tvarkytoją, lyginančią net džinsus, kur damos po namus vaikšto su aukštakulniais ir makiažu, kur Rio užburia karnavalu, o San Paule yra nuostabiausios džiunglės, kuriose esu buvusi.
Iš pradžių šokiravo tai, kad niekas nekalbėjo angliškai. Giliai širdy buvau tam pasiruošusi, bet vis tiek tikėjausi, kad bent maža dalis žmonių turės elementarių žinių. Gyvenau pas tokią moterį. Jos kontaktinius duomenis gavau per universitetą. Ji turėjo laisvą kambarį, taigi mielai sutiko mane priglausti. Atvažiavusi mokėjau tik vieną žodį – „obrigada“ („ačiū“). Ši moteris angliškai nemokėjo net to. Pirmas savaites kalbėjome naudodamosi programa „Google Translate“.
Kodėl pasirinkote klasikinės filologijos studijas Vilniaus universitete?
Baigusi mokyklą žinojau tik viena – vadybos ir ekonomikos ne man. Norėjau įgyti išsilavinimą, o ne profesiją. Šio pasirinkimo niekada nesigailėjau – labai smagu žinoti, kuo graikiškas teatras skiriasi nuo romėniško, skaityti kūrinius originalo kalba ir sužinoti, kodėl trys yra gražu (klasikinė referencija).
Ką ryškiausiai prisimenate iš studijų laikų? Ar palaikote ryšį su šiuo universitetu, kurso draugais, dėstytojais?
Buvo smagu pasiduoti romėnų ir graikų kalbų bei kultūrų bepročiavimams. Labai gerai prisimenu, kad per sesiją, priklausomai nuo to, koks laukdavo kitas egzaminas, užvaldydavo jo kalba ir kultūra. Jei lotynų – susirašinėjame lotyniškai, jei graikų – graikiškai. Meilę antikai (arba akmenims) sustiprino ir Klasikinės filologijos katedros vedėjos doc. Audronės Kučinskienės organizuojamos kelionės.
Ryšius stengiuosi palaikyti – dar ir dabar susirašinėju su minėtos katedros vedėja, kai grįžtu, bandome iškelti cepelinų ar kugelio puotą. Su kurso draugais visada smagu susitikti, o ir kalbų niekada nepritrūksta. Artimiausi tapo du – vienas šiuo metu groja grupėje „Garbanotas bosistas“, o kita studijuoja doktorantūroje Oksforde.
Studijavote keturiuose universitetuose (Maltos, Stokholmo, FUMEC Brazilijoje ir Vilniaus), tačiau esate sakiusi, kad tokių žinių, akiračio praplėtimo ir iškalbos meno neradote niekur kitur, tik Vilniaus universitete. Gal galėtumėte daugiau pakomentuoti šią mintį?
Taip sakiau ir sakysiu. Tikriausiai tai lėmė santykis su dėstytojais, jų gebėjimas sudominti. Maltoje vienas dėstytojas maloniai pasiūlė per paskaitą patylėti, nes tai jo paskaita, o ne mano. Stokholme aktyvus dalyvavimas paskaitoje buvo skatinamas, bet kursai nebuvo tokie įkvepiantys ir taip lepinantys pažinimo džiaugsmu. FUMEC yra menų ir dizaino universitetas, kuriame viskas gana praktiška: jei studijuoji madą, baigiamasis darbas yra kolekcija. Studentams suteikiamos visos sąlygos susipažinti su industrija – nuo rinkodaros iki kūrybinio proceso. Baigę universitetą studentai yra pasiruošę turėti savo liniją, gebėti ją parduoti, pristatyti, jau turi ryšių mados industrijoje. Tačiau viskas vyko portugališkai, tad ne universitetas buvo įdomiausias žinių bei potyrių šaltinis. O Vilniaus universitetas buvo tas pirmasis, tikrasis universitetas, pagal kurį vertinau visus kitus.
Agnė Grinevičiūtė, http://naujienos.vu.lt
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovės archyvo