„Kai išgirstu žodį „archyvas“, prieš akis iškyla senų, pageltusių dokumentų krūvos. Atvykusi į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą Čikagoje, supratau, kad tai nėra tipinis archyvas“, – sako du mėnesius didžiausiame išeivijos archyve praleidusi Vilniaus universiteto absolventė ir Lietuvos radijo žurnalistė Rūta Kupetytė. Savo įspūdžiais Rūta dalijasi su skaitytojais.
Kaip atsidūrei Amerikoje? Papasakok šiek tiek apie save – kur mokeisi, ką veiki Lietuvoje?
Viena vertus, jau aštuonerius metus dirbu Lietuvos radijuje žurnaliste. Kita vertus, esu „amžina“ studentė. Prieš kelis mėnesius Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute baigiau politikos ir medijų magistrantūros studijas. Jose nemažai kalbėjome apie archyvus, analizavome nuotraukas ir t. t., todėl atvykimas į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą buvo puiki proga pasižiūrėti iš arčiau, kaip dirbama su archyvais. Įdomu, kad tiek universitete teko suprasti, koks yra svarbus tekstas šalia nuotraukų ir kiek daug jis pasako, tiek archyve pirmoji išgirsta taisyklė – nuotraukas reikia aprašinėti.
Kalbant apie žurnalistinį darbą, radiją įsimylėjau antrame kurse, Lietuvos radijuje atlikau praktiką, taip ir likau. Tai, ką darau radijuje, – labai platu. Jeigu pasakyčiau, kad kartais vedu laidas, – tai būtų tiesa. Jeigu pasakyčiau, kad kartais dirbu reportere – taip pat tiesa. Per pastaruosius metus radijuje, ko gero, labiausiai įsiminė mano ir kolegos Edvardo Kubiliaus dvi kelionės „Aplink Lietuvą“, kai sėdome į automobilį ir kalbinome kelyje sutiktus žmones. Beje, tai nebuvo tik radijo kelionė, nes viską filmavome telefonu, o įspūdžius pasakojome radijuje, televizijoje, portale LRT.LT. Šios kelionės šiek tiek padėjo išsivaduoti iš Vilniaus burbulo – miesto, kur viskas daugiau mažiau gražu, vakarietiška, gyventojų nuolat daugėja, o kavinėse vakarais nerasi vietos. Tuo metu didelėje dalyje Lietuvos, kurios mes kasdien nematome, tenka susidurti su realybe – ištisi kaimai, net miesteliai tuštėja.
Kodėl stažuotei pasirinkai būtent LTSC?
Vos man pradėjus dirbti žurnaliste, Lietuvos radijas rengė dokumentinių pasakojimų ciklą apie emigraciją. Man teko rengti dokumentiką apie istorinę migraciją. Prisimenu, tada nuvažiavau į Kauną pas išeiviją tyrinėjantį prof. Egidijų Aleksandravičių. Jis pasakė, kad pirmiausia turiu perskaityti jo netrukus pasirodysiančią knygą „Karklo diegas“ apie lietuvių pasaulio istoriją. Tai buvo pirmas ir, tikiuosi, paskutinis kartas, kai įsirašyti pašnekovo iš pirmo karto nepavyko. Kita vertus, tai turėjo labai teigiamą efektą, nes perskaičiusi knygą kur kas geriau supratau Lietuvos išeivijos istoriją, pradėjo ryškėti skirtumai tarp trijų emigracijos bangų, nes, kad ir kaip keistai skambėtų, grįžus iš Čikagos ir pasakojant, tarkim, apie dipukus, ne vienam tenka atsakyti į klausimą: „O kas tie dipukai?“ Todėl, kai reikėjo rinktis vietą stažuotei, daug svarstymų nebuvo – iš karto žinojau, kad noriu į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą.
Ar turėjai kokį nors išankstinį įsivaizdavimą apie LTSC, kaip arti jis buvo to, ką radai čia?
Kai išgirstu žodį „archyvas“, prieš akis iškyla senų, pageltusių dokumentų krūvos. Atvykusi į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą, supratau, kad tai nėra tipinis archyvas. Čia galima rasti nuo dipukų stovyklose sukonstruotos dantų gręžimo mašinos, kremo indelio iki seno U. Sinclairo „Džiunglių“ leidimo, kurį, beje, kaip tik perskaičiau būdama Čikagoje.
Reikia pasakyti, kad nustebino ir vieta, kurioje įsikūręs centras. Apima keistas jausmas, kai supranti, kad kadaise čia lietuviškas gyvenimas virė, nes visai šalia – Marquette Park rajonas, kur gyveno didelė dalis lietuvių, buvo daug lietuviškų kavinių, parduotuvių. Dabar matai išlikusį didžiulį lietuvybės centrą visai nelietuviškoje vietoje, kur per pietus atvažiuoja autobusiukas su meksikietišku maistu. Šis vaizdas iš tikrųjų stebina, bet, antra vertus, yra nuostabus, nes supranti, kiek daug kultūrų yra susipynę Jungtinėse Valstijose.
Ką darei archyvuose? Galbūt buvo dalykų, kurie nustebino, pradžiugino, nuvylė?
Lituanistikos tyrimo ir studijų centre dirbau su išeivijos šaulių vado Edmundo Vengiansko archyvu, išeivijos įstatais, kitais dokumentais. Labai nustebino, kiek E. Vengianskas visko daug prikaupė ir kaip viską smulkiai aprašė, matyt, suprasdamas, kad Lietuvoje daug kas gali neišlikti. Jo archyve radau išeivijos šaulių gyvenimo fotografijų, laikraščių iškarpų, susirašinėjimų, vaizdo juostų ar net elektros lempučių. Tačiau labiausiai nustebino, kai Muzikologijos archyve aptikau mėgėjiškus Lietuvos radijo laidų užsieniui įrašus. Šių įrašų ieškojau prieš metus, kai rengiau savo magistro darbą apie Lietuvos radiją vėlyvuoju sovietmečiu. Įrašų rasti niekur nepavyko, nes radijas sovietmečiu taupė garso juostas, todėl laidos buvo rašomos viena ant kitos – taip neišliko archyviniai įrašai, o čia – kelerių metų laidos lyg ant delno.
Kalbant apie išeivijos organizacijas, neįtikėtina, kiek jų buvo daug ir kaip anksti jos pradėjo kurtis. Vien aš sukatalogavau daugiau nei dviejų šimtų organizacijų įstatus, o galvojant apie tai, kiek jų gali būti neišlikę, skaičiai tiesiog nesuvokiami.
Lankaisi čia pirmąsyk. Kiek spėjai susipažinti su JAV, kokį įspūdį paliko ši šalis, amerikiečiai, lietuviai?
Kai būnant Čikagoje manęs žmonės klausė, ar noriu namo, sakiau, kad apie tai negalvoju ir bandau pasiimti iš Čikagos viską, ką galiu. Kalbant konkrečiai apie Čikagą, ją pamilau po truputį, o paskutinę dieną, kai reikėjo išskristi, plaukiau upe, žiūrėjau į dangoraižius ir kaupėsi ašaros. Kalbant apie Ameriką – ji labai skirtinga, todėl sunku apibendrinti. Per du mėnesius daugiausia susipažinau su Čikaga, dar buvau nuskridusi į Niujorką ir Majamį. Man labiausiai įstrigo, kad Amerikoje, kitaip nei Lietuvoje ar visoje Europoje, nėra „atbuvimo“ jausmo. Taip pavadinau Lietuvoje gan dažną situaciją, kai žmogus ateina į darbą ir „atbūna“ iš jo reikalaujamas aštuonias valandas. Su tokiomis situacijomis susiduri kone kasdien: muziejuje, kai atėjusi pasijunti sutrikdžiusi prižiūrėtojo ramų sėdėjimą, parduotuvėje, paklaususi pardavėjo, kur yra viena ar kita prekė, ar biudžetinėje įstaigoje, įsiterpusi į dviejų kolegų pokalbį. Manau, kad tai yra didelė bėda ir, prieš kažko reikalaujant iš valdžios, reikėtų pagalvoti, ar pats viską padarai šimtu procentų. Amerikoje nė sykio nesusidūriau su „atbuvimo“ jausmu. Antra vertus, būdamas čia, labiau pradedi vertini Lietuvą ir jos privalumus: mėnesio atostogas, daugeliu atvejų nemokamą mokslą, nemokamą mediciną ir pan. Manęs daug kas klausė, ar norėčiau gyventi JAV. Atsakymas – nelabai, tačiau jei tektų rinktis, kur gimti – Europoje ar JAV, – pagalvočiau.
Su lietuviais, žinoma, bendravau labai daug, parengiau ir ne vieną radijo pokalbį. Man atrodo, kad būnant ne Lietuvoje labai sustiprėja patriotiniai jausmai. Amerikoje daug stipriau švenčiau Kovo 11-ąją, suvalgiau daugiau cepelinų ir bulvių plokštainio porcijų nei namuose. Būdama Lietuvoje, neretai galvodavau, kad yra Lietuva su daug mažų dalelių Europoje, JAV, Australijoje. Būnant Čikagoje, nuomonė šiek tiek pasikeitė. Sutikau ne vieną dipukų kartos vaiką, kuris Lietuvoje yra buvęs vos vieną kartą, tačiau Čikagoje gyvena visiškai lietuvišką gyvenimą, puikiai kalba lietuviškai, todėl kartais susidaro įspūdis, jog čia yra sukurta antra Lietuva – su tautiniais drabužiais, išpuoselėta kalba, tautiniais patiekalais.
Tuo metu paskutinioji emigrantų banga atvyko iš kiek kitokios Lietuvos ir turi savo santykį su tėvyne. Sykį išgirdau tokį pasakymą, kad šiuo metu Lietuvoje yra blogiau nei 2002 m., kai iš ten važiavo ne vienas trečiosios emigrantų bangos atstovas. Toks pasakymas labai nuliūdino, nes gali lyginti užsidėjęs pačią didžiausią skeptiko ir pesimisto kaukę, tačiau plika akimi matosi, kad situacija šiandien tikrai yra geresnė nei 2002-aisiais. Tokiu atveju imi galvoti, kas yra ne taip. Nerandu jokio kito atsakymo kaip tik tokį, kad dalis trečiosios bangos išeivių, arba „tarybukų“, išsivežė didžiulę nuoskaudą Lietuvai, dėl to labai liūdna.
Teko girdėti (tiksliau, matyti socialiniame tinkle „Facebook“) apie tau patikėtą ne visai tradicinę užduotį iš Lietuvos, skirtą Lietuvos šimtmečiui. Gal gali papasakoti truputį daugiau?
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga aktyvus jaunimas sugalvojo, kad šimte pasaulio miestų reikėtų paslėpti šimtą lietuviškų lobių. Šios iniciatyvos autoriai žiemą lankėsi Lietuvos radijuje „Ryto garsų“ laidoje ir paprašė, kad radijo žmonės taip pat prisijungtų prie iniciatyvos. Kolegos, žinodami, kad netrukus vyksiu į Čikagą, lietuvišką lobį perdavė man. Taip mano lagamine atsidūrė permatomas butelis, kuriame – laiškas apie Lietuvą ir kita lietuviška atributika. Paslėpiau jį Čikagos Millenium (Tūkstantmečio) parke. Beje, kiekvienas, radęs šį lobį, gali ne tik pasipuošti lietuviška atributika, bet ir dalyvauti konkurse, kurio metu turės šansą aplankyti Lietuvą.
Tavo nuomone, kokie turėtų būti išeivijos archyvų (ar konkrečiai LTSC) centro prioritetai, kas svarbiausia?
Pabuvusi archyve, supratau, kad šiuo metu daug diskutuojama, koks turėtų būti išeivijos archyvų likimas – ar jie turėtų likti ten, kur buvo kuriami, ar išvežti į Lietuvą. Viena vertus, archyvams atsidūrus Lietuvoje, atsivertų nemažai naujų tyrinėjimų erdvių ir galbūt pagerėtų išeivijos gyvenimo suvokimas. Kita vertus, per du mėnesius, kuriuos praleidau Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, mačiau daug čia ateinančių žmonių, kurie atneša savo ar tėvų archyvą, ieško medžiagos apie lietuvių išeiviją ar tiesiog dėdės jaunystės nuotraukų jubiliejui. Tie žmonės neretai nekalba lietuviškai, yra buvę Lietuvoje vieną ar du kartus, tačiau čia atėjus jiems kaupiasi ašaros. Todėl manau, kad archyvo prioritetas turėtų būti žmonės, kurie čia būtų laukiami ir bent kelias valandas ieškodami informacijos galėtų įkvėpti Lietuvos. Žvelgiant plačiau, norėtųsi, kad visa archyvų medžiaga atsidurtų virtualiojoje erdvėje. Tada būtų gerai visiems – ir esantiems išeivijoje, ir esantiems Lietuvoje, nors suprantu, kad tai labai brangus malonumas, popierius ir vaizdo bei garso juostos – neamžinos, todėl labai tikiuosi, kad viską pavyks išsaugoti.
Kristina Lapienytė