Šį kartą kavą geriame su iš Vilkijos (Kauno raj.) kilusia Lina Matulionyte-Avossa, dailininke, tapančia už širdies griebiančius paveikslus, gyvenančia aistros kupiną gyvenimą ir dėl meilės nebijančia jokių permainų moterimi. Iš kokios šalies lėktuvas Jus parskraidino į tėvynę?
Šiuo metu gyvenu netolti Milano, Gallarate miestelyje. Čia atsikrausčiau iš Londono, į kurį atvykau tik trumpam, patobulinti anglų kalbos žinių, tačiau tas trumpam užsitęsė iki septynerių metų. Būtent tiek laiko praleidau Anglijoje. Į Milaną atsikrausčiau dėl savo vyro. Tiksliau sakant, dėl šeimos gerovės. Prieš tai net nesvajojau gyventi Italijoje.
O vyras nesutiko atsikraustyti pas Jus į Angliją?
Tiesą sakant, ten mes ir susipažinome. Tuo metu jis ten dirbo. Kadangi jis yra malūnsparnių inžinierius, tai įmonė, kurioje dirba, jį kas penkerius metus siunčia dirbti ir tobulintis vis į kitas šalis. Po to, kai baigėsi darbo sutartis Didžiojoje Britanijoje, teko grįžti atgal į darbą Italijoje. Na, žinoma, ir mes su dukrele Rebeka kartu.
Koks lemtingas įvykis nulėmė Jūsų ir Jūsų vyro Williamo pažintį?
Anglijoj mus su suvedė salsa… Be proto buvau susižavėjusi šiuo šokiu, tačiau dar labiau susižavėjau savo būsimu vyru, kurį netrukau įsimylėti. O susipažinome tikrai netikėtai. Pasirodo, jis taip pat buvo prisiekęs salsos mylėtojas, ir vieną kartą, ieškodamas šaunios vietelės šokiams, užsuko į svečius į mūsų kolektyvą. Visą vakarą mane stebėjęs, tik vakarui einant į pabaigą išdrįso pakviesti pašokti. Juokinga buvo tai, kad abu vilkėjome labai panašiais rūbais. Aš tą vakarą puošiausi juoda suknele su baltais taškiukais, o vyras – su atvirkštine tvarka margintu kaklaraiščiu.
Kaip jautėtės susipažinusi su italo vyro šeima?
Italijoje nustebino anytos svetingumas ir didelė meilė man. Ji ėmėsi viso vestuvių organizavimo, pasiuvo man suknelę, surado batelius, papuošalus, sukvietė svečius. Vestuvės buvo tikra šventė, nes niekas nerūpėjo, galėjau atsipalaiduoti. Pačios vestuvės vyko nuostabioje vietoje, prie ežero, šalia kalno, ant kurio įsitaisęs stūkso šimtametis vienuolynas. Žinoma, po kurio laiko kėlėme vestuves ir Lietuvoje, nes ne visi mano giminaičiai turėjo galimybę atvykti į Italiją.
Kaip sekasi bendrauti su savo vyru, jo šeima, juk kalbate visiškai skirtingomis kalbomis?
Italų kalbą išmokau labai lengvai. Visi giria, kad kalbu beveik be akcento. Kartais Williamas juokiasi, kad praeitame gyvenime buvau italė. Dukrytę mokiname kalbėti tiek itališkai, tiek lietuviškai. Manau, kad tikrai svarbu, jog atžalos turėtų galimybę pažinti ir tėčio, ir mamos kultūrą bei kalbą, jei turi tokią dovaną – du skirtingų tautybių tėvus.
APIE ANGELUS IR RIEDANČIAS AŠARAS
Tiesą sakant, apie Jus sužinojau dėl Jūsų tapomų paveikslų. Ar seniai piešiate?
Piešiu nuo mokyklos laikų, buvau dar septyniolikmetė. Mokyklos jubiliejaus proga piešiau atviruką iš daugybės smulkių detalių. Dailės mokytojai jis labai patiko, užsakė jų daugiau. Taip po truputį ėmiau piešti tokius paveikslus pieštuku. Dar vėliau, vieno muziejaus direktorius man padovanojo dažų, teptukų. Nuo tada pradėjau piešti ir dažais. Piešimo procesas trunka labai ilgai, nes darbai reikalauja daug kruopštumo. Iš tiesų, tai yra labai stipri meditacija. Kartais pasineriu ilgam į savo kūrinius…
Kaip vadinasi jūsų piešimo stilius?
Tai labai primityvus ir natūralus piešimas, ateinantis iš širdies gelmių. Naudojamos detalės labai artimos mano vidiniams išgyenimams, todėl piešiniai ir patinka paprastiems, jautriems žmonėms.
Ar teko rengti Jūsų paveikslų parodas?
Teko dalyvauti konkursuose Prancūzijoje, kitose šalyse. O parodų esu surengusi tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje, tiek Latvijoje. Visai neseniai buvo mano darbų paroda ir Italijoje. Nors iš pradžių susidūriau su skeptišku tiek anytos, tiek kitų pažįstamų žmonių požiūriu, tačiau paroda Italijoje pavyko puikiai. Kadangi Italija – menininkų dirbtuvė, manau, jog tai yra didelis nuopelnas ir pasiekimas. Be to, parodoje dalyvavo ir kultūros darbuotojai iš savivaldybės.
Kadangi dalį savo darbų padovanojate arba parduodate, sakykit, ar nesunku skirtis su jais?
Tiesą sakant, tai tikrai labai gaila. Prie paveikslų pripranti taip pat kaip prie geriausių draugų. Tačiau stengiuosi apie tai negalvoti, nes yra smagu, kai kažkas įsigyja mano darbų, o jie puošia ir šildo kitų namus. Sakoma, jeigu negaili, tai tau paskui dvigubai sugrįžta. Įdomu tai, kad man labiausiai patinkantys ir daugiausiai reiškiantys paveikslai ir būna pirmiausiai nupirkti. Gal žmonės jaučia jų dvasingumą?
Ar jaučiatės saugi gyvendama svečioje šalyje, ir dar su vyru italu?
Žinau, kad dažnai apie italus kalbama įvairiausių neteisybių. Žinokit, kad jie labai mylintys ir ištikimi vyrai. Mano vyras – namų žmogus. Jaučiuosi labai mylima ne tik jo, bet ir anytos, kuri mane ne tik puošia, padeda auginti dukrytę ir suktis namuose, bet ir palaiko visais klausimais. Turiu nuostabią šeimą, jaučiuos mylima ir reikalinga, apsupta nuostabios gamtos.
