Gegužės 17-19 d. Hamburge vykusio antrojo Vokietijos lietuvių studentų suvažiavimo mes, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos valdybos nariai, savo patirtimi pasidalinti pakvietėme tuos žmones, kurie Lietuvoje organizuoja pilietines akcijas ir įgyvendina Lietuvos vardą visame pasaulyje garsinančius sumanymus. Renginio tema „Idėjų dirbtuvės“ tikrai buvo „į temą“: studentai ne tik su kaupu gavo peno protui, bet ir įkvėpimo kūrybai bei savo idėjų įgyvendinimui.
Rytą pradėjome ne tik labai originaliu pranešimu, bet ir savotiška aromaterapija – projekto „Lietuvos kvapas“ direktorius bei emocinio marketingo ekspertas Mindaugas Stongvilas pristatė savo sėkmingai įgyvendintą idėją, nuskambėjusią pasauliniu lygmeniu. Ir ne be reikalo – juk lietuviai yra pirmieji, turintys savo šalies kvapą! „Lietuva kaip ir kitos pasaulio valstybės naudojasi keletu esminių simbolių, kurie rodo valstybės išskirtinumą: vėliava – vizualinis ženklas, tautinė giesmė yra skirta klausai, valstybės herbas ankščiau buvo susijęs su lytėjimu, skonį reprezentuoja tautinė virtuvė, bet niekas iki šiol nebuvo bandęs paaudoti kvapo kaip valstybės simbolio“, – sakė Mindaugas Stongvilas.
„Lietuvos kvapo“ kūrėjai konkretaus plano, kaip realizuoti savo idėją, neturėjo, tačiau pasimokyti iš kitų irgi negalėjo. Išklausius įvairiausių nuomonių, kaip galėtų ir turėtų kvepėti Lietuva, ir atlikus didžiulį tiriamąjį darbą – išanalizavus lietuvių tautosaką bei papročius -, buvo sukurta istorija ir pagal ją vienoje seniausių Pranzūcijos įmonių užsakytas pagaminti Lietuvos kvapas. Projekto iniciatoriai nesitikėjo, kad jų sukurtas produktas sulauks didelio pasaulinės žiniasklaidos susidomėjimo, ir kalbant apie kvepalus bus pirmiausia kalbama apie Lietuvą. O svarbiausia turbūt tai, kad visa tai buvo padaryta be valstybės institucijų įsikišimo ir paramos, vien tik privačios iniciatyvos dėka. Būtet todėl šis pranešimas atidarė renginį – kad visi pasimokytume drąsos ir atkaklumo, siekiant savo tikslų.
Kaip gimsta pilietinės akcijos pasakojo tarptautinio socialinio tinklo „Globalios Lietuvos lyderiai“ valdybos narys, verslininkas, visuomenės veikėjas Tadas Langaitis. Jis teigė, kad pilietiniame judėjime svarbiau nei lyderis yra jo pasekėjai, sumažinantys kitų baimę prisijungiant atrodyti kvailai ar keistai. Kiti svarbūs žmonių mobilizavimo aspektai – lengvai suprantamos idėjos ir paprasti jų įgyvendinimo įrankiai bei viešumas – buvo iliustruojami akcija „365 balandžiai“, palaikančia buvusį „Verslios Lietuvos“ vadovą Paulių Lukauską. „Balandžiai simbolizuoja „Verslios Lietuvos“ sukurtas įmones Lietuvoje, maždaug po vieną per Lukausko darbo dieną. Juos paprasta išlankstyti, todėl dalyvauti gali kiekvienas. Iniciatyva buvo paviešinta žiniasklaidoje, sukurta „Facebook’o“ grupė „Šalin rankas nuo verslios Lietuvos“ ir taip platinama naujiena apie vykdomą tylųjį protestą“, – akcijos užkulisių neslėpė Tadas Lagaitis.
Suvažiavimo dalyviams taip pat buvo pristatytas socialinio verslo modelis bei nacionalinės pažangos programa „Lietuva2030“. „Laimingais Lietuvoje galima būti, tik prie to reikia truputį padirbėti. Svarbiausia yra atvirumas kitokiems žmonėms ir kitokioms idėjoms, kūrybingumas, atsakingumas bei matymas, kad mes gyvename globaliame pasaulyje, kuriame konkuruojame. Mes galime pasimokyti iš geriausių pasaulyje ir bandyti tuos pavyzdžius pritaikyti Lietuvos rinkoje.“, – sakė Tadas Langaitis, kurio pranešimas išsivystė į ilgą ir smagų dialogą apie lietuviškos televizijos, žiniasklaidos, politikos, švietimo, verslo bei kultūros ypatumus, jų kaitą, apie prarajos skiriamas „pirmąją“ ir „antrąją“ Lietuvas. Dalyviai nesibaimino klausti net ir provokuojačių klausimų, gyvai įsitraukė į pranešimų iššauktas diskusijas bei drąsiai vertino įvairias su tėvyne susijusias aktualijas.
Kaip dideli pasikeitimai prasideda nuo mažų akcijų, pasakojo ir režisierius, teatro judėjimo „No theatre“ vadovas Vidas Bareikis. „Baigę studijas aš ir mano kolegos supratome, kad mūsų alternatyvioje pozicijoje sunku prisikviesti publiką, todėl nusprendėme patys eiti į gatves, kur rengdavome pasirodymus. Po tam tikrų atliktų akcijų prasidėjo informacinė griūtis – apie mus sužinojo visuomenė. Tuo metu Nacionalinio dramos teatro vadovas buvo įvedęs labai komercializuoto teatro normas. Kaip tylų protestą komerciniam teatrui sugalvojome surengti akciją teatre – taip bandėme išsakyti savo poziciją. Tame teatre viskas greitai pasikeitė, ir nors mes to nepadarėme, bet buvome pirmieji, kurie pradėjo apie tai kalbėti“, – apie kūrybines pilietines akcijas pasakojo Vidas Bareikis.
Jis taip pat prasitarė, kaip lengvai ribos tarp teatro ir realybės išsitrina. „Mes teatro priemonėmis aiškinamės labai daug dalykų, kurie mus neramina. Tos paieškos yra būdas išgyventi, ne finansine prasme, bet išgyventi, kai daug kas aplinkui nervina. Judėjimas „No theatre“ yra irgi savęs keitimas, nes kiekvienas spektaklis man kaip žmogui ir, manau, visai trupei, kaip ir, tikiuosi, žiūrovams, yra kažkoks naujas žingsnis“, – sakė Vidas Bareikis.
Televizijos žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris Rytis Zemkauskas pasakojo apie kultūrinių laidų kūrimą komerciniams televizijos kanalams. „Mano metodas visada buvo toks – galvoti komerciškai, bet kurti nekomercinę produkciją. Ir atvirai teigti tam tikrus dalykus, kurie šokiruotų, stebintų, bent jau neleistų tą akimirką išjungti televizoriaus. Su viltimi, kad kažką tai pasieks, ir orientuota į tuos, kurie su kultūra nieko bendro neturi. Ir kai kūriau laidą „Pasivaikščiojimai“, galvojau komerciškai, ir iki šiol esu įsitikinęs, kad ši kultūrinė laida yra visiškai komercinė. Tik televizijai prireikė trejų metų, kol suprato, kad laidą galima parodyti geresniu laiku“, – sakė Rytis Zemkauskas.
„Manęs klausia, kodėl aš nuolat rodau Donskį ar Aleksandravičių? Todėl, kad jie yra energetiški, todėl, kad jie yra žvaigždės, ir jeigu rodomas Radži ir jo senelis, sudėjęs šuniui auksinius dantis, tai kodėl man neparodyti filosofijos profesoriaus? O prie pavardės būtinai parašau profesorius ar mokslų daktaras, nes tai yra didelė garbė. Ir man tai atrodo labai svarbu, kaip ir kalbėti apie tai, kas neramina“, – sakė Rytis Zemkauskas. Anot pranešėjo, kultūrinės laidos yra skirtos auditorijai, kuri pati kultūros nekuria. Kultūra gali būti linksma, bet taip pat pakankamai intelektuali ir nepataikauti auditorijai. „Kuo daugiau sukuriame laidų „Pasivaikščiojimai“ ir „Alchemija“, tuo aiškiau suvokiu, kad galima drąsiai rodyti viską, ką tu manai, kad reikia rodyti. Ir tikrai žmonės viską supras, nes Lietuvoje žmonės yra šviesūs ir protingi“, – sakė Rytis Zemkauskas.
Oficialiosios dalies pabaigoje teatro, kino bei televizijos aktorė Aldona Vilutytė visus – tiek pranešėjus, tiek dalyvius – subūrė į vieną didelį ratą ir pravedė aktyvinimo, susikoncentravimo ir įsiklausymo vienas į kitą pratimus. Viskas žaidimo forma, be galo paprastai ir jaukiai. Tai buvo labai naudinga ir reikalinga po tokios intensyvios dienos, prieš pradedant vakarinę programos dalį, kur ausį glostė melodinga Ievos Narkutės muzika ir kiek aštresnė, bet prikaustanti dėmesį Vido Bareikio kūryba.
Sukaupta teigiama energija leido ir sekmadienį, VLJS valdybai kalbant apie tai, kas svarbu jiems kaip organizacijai, viską aptarti be bereikalingo streso: prie pusryčių stalo buvo pristatyta metinės veiklos ataskaita bei įvykdyti naujos valdybos rinkimai. Visi senieji nariai – Simonas Černiauskas, Gintarė Malinauskaitė, Dovilė Šermokas ir Monika Verbalytė – be ilgų kalbų pareiškė norą Valdyboje likti dar bent metams, jų gretas papildė Vaida Kaziukonytė, o Sąjungos vairas saugiai perduotas į jaunas, bet patikimas Simono rankas. Besišnekučiuojant pusryčius keitė pietūs – jaukus grilius kartu su Hamburgo lietuvių bendruomene.
Dar kartą nuoširdžiai dėkojame LR Užsienio reikalų ministerijai, Vokietijos lietuvių bendruomenei, Europos lietuvių kultūros centrui už paramą ir Hamburgo lietuvių bendruomenei, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungai ir asmeniškai Laimiui Balčiūnui bei Eglei Zakarauskaitei – Preine už organizacinę pagalbą. Džiaugiamės, jog VLJS valdybos pusmečio darbas neliko nepastebėtas, kad neliko abejingų mūsų pastangoms. Padrąsinti palaikymo, jau ruošiame kitą staigmeną –Pabaltijo jaunimo kongresą, kuriame vėl garsiai kalbėsime apie tai, kas mus neramina, ir, kaip visada, stengsimės įkvėpti.