Į Sibirą ji buvo ištremta penkiolikos, lygiai tiek pat metų jame ir praleido. Grįžo į Lietuvą ne viena – kartu su vyru ir trimis vaikais. Greičiausiai lagamine gulėjo ir jos darbo įrankis – nedidelės žirklutės. Buvo gūdūs sovietiniai metai, bet menininkės išsilavinimo neturinčiai Julijai Daniliauskienei tai nesutrukdė atgaivinti anuomet priblėsusio karpinių meno ir tapti šios srities profesionale. „Grįžusi į Lietuvą mama puoselėjo mintį mokytis Dailės institute, bet tai ir liko tik svajonė. Dabar galvoju, kad viskas susiklostė palankiai: ji liko individuali, jai nereikėjo mokytis ir taikytis prie anuometinių standartų ir reikalavimų, ji kūrė iš savęs ir niekas jos nevaržė. Ji tapo tuo, kuo labiausiai norėjo“, – teigia mamos karpinių albumą ir parodą Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatanti grafikė Viktorija Daniliauskaitė.
Anot V. Daniliauskaitės, jos mama Julija Daniliauskienė nuo vaikystės buvo meninės prigimties, gabi ir muzikai, ir dailei: „Mamos tėvai, mano seneliai Stasys Pūtvis ir Darija Zubovaitė-Pūtvienė, tarpukariu turėjo didelį ūkį. Pamenu, kaip mama išsitarė, kad su siaubu galvodavusi apie ūkininkavimą. Vaikystėje mama turėjo galimybę išreikšti savo kūrybingumą, o pas būsimą profesorę Jadvygą Čiurlionytę mokėsi skambinti fortepijonu.“
Šeimos gyvenimą kardinaliai pakeitė sovietinė okupacija. 1940 m. birželį, į Lietuvą įžengus Raudonosios armijos kariams, Julijos tėtis S. Pūtvis (dirbęs žemės ūkio ministru 1935–1938 m.) po mėnesio buvo suimtas ir po metų išvežtas į Sibirą, Gorkio lagerį. Ta pati lemtis laukė ir kitų šeimos narių – S. Pūtvio žmonos Darijos ir jų vaikų: Aleksandros, Julijos ir Rimanto.
S. Pūtvis mirė lageryje 1942 m., o D. Zubovaitė-Pūtvienė su trimis vaikais būdavo perkėlinėjami vis į kitą vieną – ištremti į Altajaus kraštą, po metų išvežti prie Laptevų jūros, iš čia be leidimo iškeliavo į Jakutską.
J. Daniliauskaitė pasakoja, kad jos mama vidurinę mokyklą baigė Sibire: „Po to ji stengėsi įstoti ir į muzikos technikumą, bet jos nepriėmė – parašė dvejetą. Žinoma, tai buvo padaryta tik todėl, kad ji turėjo tremtinės statusą.“
Sibire Julija susipažino su būsimu savo vyru, likimo draugu Antanu Daniliausku (1926–1983). Pora pamečiui susilaukė trijų vaikų ir, pasikeitus politinei situacijai, 1956 m. grįžo į tėvynę.
J. Daniliauskaitė įsitikinusi, kad, nepaisant išorinių aplinkybių – tremties, nelengvo gyvenimo svetimame krašte, – vidinės aplinkybės mamos gyvenime susiklostė palankiai – potraukis menui ne tik nedingo, bet ir grįžus į Tėvynę tik dar labiau išryškėjo. Vyro etnologo skatinama, J. Daniliauskienė vis daugiau laiko praleisdavo kurdama karpinius.
„Ir būdavo kartais, kad pietus namuose ruošdavo tėtis, taip jis pavaduodavo mamą, kad ši galėtų karpyti. Pradžioje jos darbai buvo eklektiški, nedideli, spalvoti, labai smulkūs ir pilni ornamentų. Po to pasirodė augalų ir paukščių motyvai, vėliau – juostų ir geometriniai. Darbai pasidarė didesnio formato. Jei žiūrėtume karpinius chronologine tvarka, matytume didžiulį skirtumą tarp pačių pirmųjų darbų ir paskutinių“, – pasakoja nedidelę, bet reikšmingą mamos karpinių dalį parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje pristatanti V. Daniliauskaitė.
Duktė prisimena, jog mama visuomet dirbo kruopščiai ir įsijautusi. „Tiesa, ji niekada nekirpdavo karpinių ekspromtu. Iš pradžių ant popieriaus pasidarydavo linijinius kompozicinius piešinius, juos tobulindavo, kol galiausiai trintuku nutrindavo nebereikalingas linijas ir paryškindavo pagrindines. Vis dėlto įdomiausias, mano galva, darbas mamai būdavo ne karpymas, o būtent kompozicijos sugalvojimas“, – mamos darbo užkulisius atskleidžia V. Daniliauskaitė.
Pasak menininkės, jos mama liaudies meno parodose Lietuvoje ir už jos ribų pradėjo dalyvauti neilgai trukus po to, kai grįžo iš Sibiro. Pirmąją asmeninę karpinių parodą J. Daniliauskienė surengė 1964 metais, o iš viso buvo surengta daugiau kaip 40 asmeninių parodų.
„Sovietmečiu liaudies menas atgimė, o štai visa kita buvo laikoma buržuaziniais dalykais, kuriuos reikia naikinti. Būtent per karpinius mama galėjo išreikšti savo dvasią. Į parodas mamos darbus priimdavo lengvai, o štai atvirukai, siunčiami į „Minties“ leidyklos konkursus, būdavo apdovanojami, bet neišspausdinami. Vis dėlto mama savo karpiniais iš tikrųjų „prikėlė“ per laiką užmirštą karpinių meną. Didžiulis moralinis ir materialinis paskatinimas buvo tada, kai Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus nupirko kelis jos karpinukus“, – prisimena V. Daniliauskaitė.
Lietuvos nacionalinis muziejus, bendradarbiaudamas kartu su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, J. Daniliauskienės karpinių parodoje lankytojams kartu pristato ir Daniliauskų šeimos nuotraukų, laiškų, asmeninių daiktų kolekciją ir vieną svarbiausių eksponatų – žirklutes – darbo įrankį, kurio viena iš auselių yra aprišta baltu siūlu. Būtent jomis menininkė sukūrė per pusantro tūkstančio karpinių.
Parodos „Istorija ir dailininkas: Julija Daniliauskienė“ ir katalogo-albumo „Julija Daniliauskienė: būtis karpiniuose“ sutiktuvių renginys vyks gegužės 4 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1).
Organizatorių nuotr.