„Man gyvenime niekada nieko nestigo. Aš moku pritaikyti savo poreikius prie esamų galimybių – tada gyventi pasidaro kur kas paprasčiau. Jeigu ko nors nėra, vadinasi, ir nereikia“, – paklausta, ar ko nors gyvenime stinga, atsako mokslininkė, kulinarinio tinklaraščio „Vaikai ir vanilė“ autorė, dviejų vaikų mama Aušra Milano (Marcinkevičiūtė), į Ameriką moksliniais tikslais atvykusi prieš 16 metų. Ji sako čia niekada nesijautusi vieniša ar svetima ir apie savo dabartinį gyvenimą kalba su įkvėpimu, tačiau neslepia, kad jame būta visko – chaotiškumo, gana neįprastų posūkių ir nukrypimų. Labai tikėtina, kad neilgai trukus Aušros istorija nuguls į memuarų knygą.
Nors gyvenimą Amerikoje lietuvė savo pasakojime vaizduoja šviesiomis spalvomis, tačiau pastebi, kad čia sutikti tautiečiai dažnai linkę idealizuoti Lietuvą ir kritikuoti JAV. Vis dėlto įleisti šaknis jie stengiasi ne Lietuvoje, o Amerikoje.
Prieš išvykdama mokytis, gyventi Amerikoje niekada nesvajojote. Kas pakeitė Jūsų nuomonę?
Pirmą kartą važiuodama į JAV planavau ten pabūti tik vienus metus. Mano doktorantūros vadovė kartu su kolegomis Filadelfijoje buvo gavusi finansavimą moksliniam projektui, kuris turėjo būti atliktas Jungtinėse Valstijose. Finansavimas buvo vieniems metams. Aš atvažiavau su viena turistine kuprine ant pečių, apsigyvenau medicinos sesučių bendrabutyje, viename kambaryje su savo vadove. Po trijų mėnesių išsinuomojau butą, bendradarbiai man padovanojo čiužinį, kelias lėkštes, pasirašiau nuomos sutartį metams ir pradėjau svajoti, kaip pasilikti dar vieniems metams, o gal ir dar ilgiau.
Pasilikti JAV apsisprendžiau iš karto. Atvykusi į Ameriką iškart pasijutau visiškai pritampanti prie šios šalies. Man nebuvo jokio kultūrinio šoko, manęs niekada nekamavo nostalgija, tėvynės ilgesys. Man be galo ir be krašto patiko Amerikos gyvenimo ritmas, laisvės pojūtis, galimybės. Jaučiau, kad čia gyvendama galėsiu tiek daug išmokti, pamatyti, pažinti, kaip niekur kitur. Atvykus į JAV man iškart tapo aišku, kad tai yra fantastiška šalis, ir mano vienintelis noras buvo joje žūtbūt pasilikti.
Kaip klostėsi Jūsų asmeninis ir profesinis gyvenimas JAV? Kokios galimybės atsivėrė?
Atvykusi į JAV iškart susiradau daug labai šaunių draugų. Pačią pirmą dieną, tik atėjusi iš ryto į darbą, susipažinau su savo būsimu vyru Shawn, su savo nepamainoma ir nepakartojama drauge Marjaneh, su kuria artimiausiai ir šilčiausiai bendrauju iki šiol. Filadelfijoje užsimezgusios pažintys ir draugystės mano gyvenimą naujoje šalyje padarė pilną ir saugų. Aš niekada nesijaučiau vieniša, neturinti vietos. Aplink mane visada buvo gana gausus būrelis artimų draugų ir bičiulių.
Atsivėrusios profesinės galimybės čia buvo begalinės. Reikėjo tik norėti ir dirbti, ir viskas, atrodė, bus pasiekiama. Aš esu mokslininkė. Visą savo profesinę karjerą praleidau (ir tebeleidžiu) mokslinėse laboratorijose, akademinėje (universitetinėje) arba komercinėje aplinkoje. Gyvendama Lietuvoje studijavau Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, Gamtos mokslų fakultete. Mūsų laida buvo pirmoji atsikūrusio VDU absolventų laida. VDU baigiau bakalauro studijas ir magistrantūrą. Tada įstojau į doktorantūrą Kauno medicinos universitete. Dalį doktorantūros studijų praleidau dirbdama JAV, 2000-aisiais grįžau į Kauną, apsigyniau disertaciją ir vėl išvažiavau į Filadelfiją.
Kokius didžiausius sunkumus teko įveikti norint čia įsitvirtinti?
Svarbiausias sunkumas buvo laiku susitvarkyti imigracinius dokumentus, kad nebūtų trukdžių ilgiau pasilikti JAV. O visa kita buvo lengva.
Kokia moksline ir kita veikla užsiimate? Ar jaučiatės visiškai save realizuojanti?
Šiuo metu dirbu nedidelėje kompanijoje, kuri atlieka grynaveislių šuniukų genetinį testavimą. Mokslinėje laboratorijoje ruošiu naujus testus, kuriuos kompanija gali sukomercinti. Taip pat turiu du labai šaunius sūnus, šuniuką, katinėlį ir kelis smulkesnius augintinius (žuvis, driežiukus), sportuoju, rašau kulinarinį tinklaraštį. Trumpai tariant, veiklos netrūksta.
Jaučiuosi visiškai save realizuojanti. Tiesiog su kaupu.
Ar amerikiečiai tolerantiški kitų tautybių šalies gyventojams?
Yra visokių amerikiečių, tolerantiškų ir netolerantiškų, lygiai kaip lietuvių. Apibendrinimai, manau, šiuo atveju visiškai netinka, nes juk yra įvairių žmonių.
Esate gyvenusi Alžyre, Prancūzijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Kas lėmė tokią gyvenamųjų vietų kaitą? Ką Jums, kaip asmenybei, tai suteikė?
Į Alžyrą ir į Rusiją važiavau su tėvais; tėtis dažnai vykdavo į ilgalaikes darbo komandiruotes – metams, dviem arba dar ilgiau. Alžyre mūsų šeima gyveno ketverius metus. Į Lenkiją ir į Prancūziją vykau atlikti dalies savo doktorantūros eksperimentinio darbo. Kiekviena kelionė į kitą aplinką praturtindavo, praplėsdavo akiratį, lavino, stimuliavo visomis prasmėmis. Didžiausias tų visų keliavimų privalumas man buvo tas, kad turėjau galimybę pagyventi skirtingose šalyse, skirtingoje aplinkoje, o ne tik trumpam atvažiuoti kaip turistė.
Gyvenate Niujorko valstijos Itakos miestelyje. Ar jame yra lietuvių bendruomenė?
Itakoje yra lietuvių, bet labai nedaug, nes miestelis labai mažas. Todėl nėra jokios lietuvių bendruomenės ir nevykdoma jokia tautinė veikla. Lietuviai kartais susirenka pas ką nors namuose Vasario 16-osios arba Kovo 11-osios proga, išsiverdame cepelinų, pasižiūrime filmą apie Lietuvos krepšinį arba įsijungiame Lietuvos televiziją. Prieš porą ar trejetą metų dažniau prisijungdavau prie tų tautinių vakarėlių, bet ilgainiui nuo Itakos lietuvių susibūrimų atitolau ir iš tos mūsų vietinių tautiečių kuopelės iškritau.
Kodėl ši veikla Jums atrodo prasminga?
Prasminga pirmiausia todėl, kad tai yra būdas mums visiems pabendrauti lietuviškai, pakalbėti apie pažįstamus kraštus, laikus, Lietuvoje paliktą gyvenimą. Taip pat tie susibūrimai turi svarbią pažintinę prasmę mano vaikams, kuriems Lietuva yra tarsi egzotinis tolimas kraštas. Atsidūrę tarp kitų lietuvių jie turi progą susipažinti su aplinka, iš kurios atvyko jų mama.
Ar tenka susidurti su tautiečiais, kurie apie Lietuvą atsiliepia daugiausia neigiamai?
Net neprisimenu tokių; gal net ir neteko tokių sutikti. JAV sutikti lietuviai dažniausiai mėgsta idealizuoti Lietuvą ir kritikuoja Ameriką. Vis dėlto jie visi iki vieno stengiasi kuo giliau įleisti šaknis būtent Amerikoje, o ne Lietuvoje.
Ar per tuos 16 metų nesijaučiate labai nutolusi nuo Lietuvos, domitės jos aktualijomis, sugrįžtate atostogų? Kaip Lietuva keičiasi, Jūsų akimis?
Lietuvoje buvau labai seniai. Grįžtu retai, nes kelionė labai ilga ir varginanti, o atostogos paprastai būna labai trumpos. Bet to, mūsų keturių asmenų šeimai į Lietuvą keliauti būtų gana brangu. Todėl dažniausiai, įvertinę visus pliusus ir minusus, atostogauti vykstame kur nors arčiau namų.
Nors Lietuvoje nebuvau jau daug metų, nesijaučiu nutolusi ar susvetimėjusi. Seku Lietuvos naujienas, bendrauju su Lietuvoje pasilikusiais draugais. Neabejoju, kad sugrįžusi į Kauną ar į Vilnių rasčiau daug pasikeitimų, bet tvirtai tikiu, jog visi pokyčiai yra tik išoriniai. Žmonės liko tokie patys. O su Lietuvos žmonėmis mano ryšiai niekada nenutrūko.
Kodėl atsirado tinklaraštis „Vaikai ir vanilė“?
Rašyti tinklaraštį paskatino mano sesė Lina. Sakė: „Rašyk, bus jėga!“ Vieną gražią dieną, važiuodama namo po darbo, sugalvojau pavadinimą ir pirmo įrašo temą. Taip ir prasidėjo.
Iš kur semiatės kulinarinių idėjų?
Idėjų semiuosi iš visur: knygų, žurnalų, interneto, iš restoranų, vakarienių pas draugus; idėjos dažnai gimsta slampinėjant po maisto parduotuvę, pamačius kokį nors įdomų produktą ar itin gražiai atrodančias daržoves.
Kaip gyvenant JAV keitėsi Jūsų mitybos įpročiai? Ar lietuviška virtuvė nebuvo visiškai išstumta?
Mitybos įpročiai keitėsi nedaug, visada maitinausi daugmaž taip pat: kuo mažiau apdoroto maisto, viskas gaminama namuose, kuo daugiau vaisių ir daržovių. Atvykus į JAV padidėjo ingredientų įvairovė, prasiplėtė akiratis. Daug daugiau eksperimentuoju, bet iš esmės mano mitybos įpročiai nesikeičia jau kokius 30 metų. Gal ir dar daugiau. O lietuviška virtuvė jokiu būdu nebuvo išstumta. Viską gaminu, kaip gaminusi: bulvinius blynus, varškės apkepą, šaltibarščius, silkutę ir visa kita. Tik cepelinų savo gyvenime dar nė karto nesu virusi. Ir kol kas neplanuoju.
Kokioms kitoms veikloms skiriate savo laisvalaikį?
Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, sportuodama arba šiaip aktyviai kažką veikdama. Bėgioju, irkluoju, važinėju dviračiu, mėgstu eiti pasivaikščioti į mišką arba į kalnus. Didelę laisvalaikio dalį skiriu savo vaikų sportinei veiklai: varžyboms, treniruotėms, komandos susibūrimams ir panašiai. Mėgstu retkarčiais nulėkti į kokį didmiestį, dažniausiai į Niujorką arba į Filadelfiją, užsiimti kokia nors kultūrine veikla arba šiaip pasižmonėti. Taip pat visada stengiuosi rasti laiko pabendrauti su draugais, su savo sese Lina. Laisvalaikio turiu nedaug, o veiklos visada prisikaupia kalnai, todėl niekada nenuobodžiauju, nors, tiesą sakant, gal būtų ir visai neblogai bent retkarčiais nieko neveikti.
Esate užsiminusi apie ketinimą rašyti knygą. Kas įkvėpė šį norą? Kodėl nusprendėte, kad būtent dabar tam tinkamas laikas?
Aš mėgstu rašyti. Manau, kad pradėjusi rašyti knygą tikrai atrasčiau, ką pasakyti kitiems. Mintis rašyti būtent memuarus kilo todėl, kad tikiuosi, jog kai kuriems skaitytojams mano gyvenimo istorijos ir patirtis pasirodys artimos ir suprantamos.
Mano gyvenimas klostėsi gana chaotiškai, su gana nestandartiniais posūkiais ir nukrypimais, todėl būtų labai smagu, jeigu atsirastų mane suprantančių ir man prijaučiančių sielų. Knyga pagelbėtų man tas prijaučiančias sielas surasti. Memuarus noriu parašyti dar ir todėl, kad juos kada nors galėtų perskaityti mano vaikai, o perskaitę galbūt suprastų, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Manau, kad dabar yra pats tinkamiausias laikas, nes pagaliau jaučiuosi subrendusi memuarams.
Ko labiausiai stinga gyvenant Amerikoje?
Man gyvenime niekada nieko nestigo. Aš moku pritaikyti savo poreikius prie esamų galimybių – tada gyventi pasidaro kur kas paprasčiau. Jeigu ko nors nėra, vadinasi, ir nereikia. Trumpai tariant, man Amerikoje nieko nestinga.
Papasakokite apie dvikalbystės ugdymą, lietuviškumo puoselėjimą Jūsų šeimoje. Kokie Jūsų, kaip mamos, svarbiausi tikslai ar troškimai?
Dvikalbystę namuose ugdyti gana sudėtinga. Mano sutuoktinis lietuviškai nešneka, tad lieku aš viena, na dar kartais padeda mano mama arba tėtis, kai gyvena su mumis. Su abiem savo vaikais šneku tik lietuviškai, bet tarpusavyje jie abu kalba tik angliškai. Mes dar kartu garsiai paskaitome lietuviškas knygas, bet gramatikos jų nemokau. Manau, kad šiuo metu juos versti mokytis lietuvių kalbos yra beprasmiška. Kalbos pamatus vaikams įdiegiau, tad jeigu ateityje jiems kils mintis pramokti geriau, tai lietuvių kalba jiems jau nebus visiškai svetima.
Na o dėl troškimų – visų mamų svarbiausi troškimai, manau, yra tokie patys: kad vaikai užaugtų sveiki ir protingi, kad gyvenime jiems gerai sektųsi ir kad jie būtų laimingi. Daugiau vargu ar galima panorėti.
Dėkoju už pokalbį.
Inga Nanartonytė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Kviečiame išbandyti puikų Aušros gaminamo pyrago receptą iš tinklaraščio http://vaikaivanile.com.
Bananinis pyragas su žemės riešutų ir maskarponės įdaru
Padui:
2½ stiklinės* (250 g) smulkiai sumaltų arbatinių (arba panašių) sausainių
5 šaukštų (63 g) cukraus
1½ šaukštų (30 g) melasos
¼ šaukštelio jūros druskos
9½ šaukšto (135 g) sviesto (ištirpinto)
*1 stiklinė = 236 ml
Įdarui:
1 stiklinės (225 g) maskarponės
1 stiklinės (258 g) žemės riešutų sviesto
1 stiklinės (236 ml) riebios grietinėlės
½ stiklinės miltelinio cukraus
1 šaukštelio vanilės esencijos
¼ šaukštelio jūros druskos
Viršui:
7–8 sunokusių bananų
7 šaukštų (83 g) šviesaus rudojo cukraus
Gaminimo eiga:
Padas. Orkaitę įkaitinti iki 175 °C. Dubenyje sumaišyti sausainių trupinius, cukrų, melasą, druską ir sviestą. Mišinį sukrėsti į stačiakampę formą (12×30 cm), įspausti pirštais į lygų sluoksnį, padengiant visą formos dugną ir maždaug 2 cm formos kraštų, suformuojant poros centimetrų storio padą. Formą pašauti į įkaitintą orkaitę; kepti maždaug 10–15 minučių, kol padas lengvai paruduos. Traukti iš orkaitės, dėti į šalį, kad visiškai atvėstų.
Įdaras. Elektriniu plakikliu su mentelės antgaliu išsukti maskarponę, miltelinį cukrų ir druską iki vientisos masės. Sudėti riešutų sviestą, vanilę ir gerai išmaišyti.
Kitame dubenyje iki standumo išplakti grietinėlę. Plaktą grietinėlę sudėti į dubenį su maskarponės mišiniu, išmaišyti, kol kremas taps vientisas.
Įdarą sukrėsti ant pyrago pado ir išlyginti.
Viršus. Iš sviestinio popieriaus iškirpti pyrago formos dydžio stačiakampį. Bananus nulupti, perpjauti horizontaliai pusiau. Bananų puseles dėti ant popierinio stačiakampio apvaliąja puse žemyn, padengiant visą popieriaus paviršių. Nupjaustyti per popieriaus kraštus išlendančius bananų puselių galus. Bananų puseles perkelti į pyrago formą, padengiant visą pyrago įdarą.
Ant bananų lygiu sluoksniu užbarstyti rudąjį cukrų. Virtuviniu deglu ištirpinti ir lengvai apskrudinti cukrų, šiek tiek palaukti, kol cukraus plutelė sukietės. Tiekti tuojau pat arba laikyti šaltai, kol ateis laikas patiekti.