Prieš 10 metų, kai buvo nuspręsta padaryti metų pertrauką Mičigano valstijoje esančioje stovykloje „Dainava“ kas vasarą vykstantiems mokytojų tobulinimosi kursams, sužinojusios tai „Alatėjos“ klubui priklausančios moterys, tuo metu dirbusios mokytojomis Čikagos lituanistinėje mokykloje ir kiekvieną vasarą savaitę praleisdavusios su kolegomis „Dainavoje“, nusprendė pabandyti tą atsiradusią tuštumą užpildyti. Mes kreipėmės į tuometę „Dainavos“ valdybą prašydamos leisti vietoj mokytojų stovyklauti jau keletą metų veikiančio „Alatėjos“ klubo šeimoms. Prisipažinsim – nelabai tikėjomės sulaukti teigiamo atsakymo, nes žinojom, jog „Dainavos“ stovykla turi senas ir gilias tradicijas, joje jau daug metų stovyklauja tos pačios grupės – ateitininkai, skautai, lituanistinių mokyklų mokytojai – ir paprastai visą vasarą stovykla būna užimta. Tačiau koks buvo mūsų džiaugsmas gavus žinią, kad labdara užsiimančiam klubui „Alatėja“ leista stovyklauti „Dainavoje“!
Kartu mes supratome, jog ant mūsų pečių gula ne tik didžiulė atsakomybė, bet ir visi stovyklos organizavimo rūpesčiai. Tad teko gerokai pasukti galvas kuriant stovyklos programą, ieškant virėjų, sudarant valgiaraštį – tie, kas organizuoja tokias stovyklas, puikai žino, ką tai reiškia. Tačiau, draugiškai pasiskirstę darbus, pasitardami, pasiginčydami, visa tai įveikėm… ir pirmas blynas neprisvilo!
Lengva nebuvo – stovyklauti susirinko šeimos su įvairaus amžiaus vaikais, stovyklautojų lūkesčiai, norai, pomėgiai irgi buvo gana skirtingi. Tad teko pasukti galvas, kaip tinkamai parinkti kiekvienos dienos užsiėmimus, maistą, kokias naujas stovyklos tradicijas formuoti ir pan. Laimei, viskas pavyko puikiai, stovyklautojų nuotaika buvo gera, namo grįžom kupini įspūdžių, o galvose jau sukosi mintys apie kitą vasarą.
O ji netruko ateiti ir vėl dovanojo savaitę smagių atostogų „Dainavoje“. Antrąkart organizuoti stovyklą jau buvo kiek lengviau – žinojome, kokie užsiėmimai labiau patinka stovyklautojams, kokį maistą labiau mėgsta, kaip geriau suplanuoti veiklas, kam geriau sekasi atlikti kokias pareigas. Ir taip visi kartu draugiškai pasidalydami darbus ir atsakomybę, mokydamiesi būti kartu, eksperimentuodami ir rizikuodami kūrėme „Alatėjos“ stovyklą, kurioje būtų gera, įdomu, smagu, šilta visiems – mažiems ir dideliems, dabar jau sunkiai sutelpantiems į „Baltuosius rūmus“. Atrodo, pastangos ir lūkesčiai pasiteisino – šįmet jau dešimtą vasarą vykusioje mūsų stovykloje vos tilpo visi norintys, daugelis šeimų kartu stovyklauja visas 10 vasarų, kai kurie stovyklautojai prie mūsų prisijungė pirmąkart.
Kas vyksta „Dainavoje“ visą savaitę, kai ten stovyklauja „Alatėja“? Kad nieko nesumeluotume, apie tai leidome kalbėti mažiesiems stovyklautojams – jie sukūrė stovyklos dienoraštį, kuriame ne tik aprašė kiekvieną dieną, bet ir perteikė savo įspūdžius piešiniais. Siūlome paskaityti, kaip mūsų savaitę aprašė Aleksė Alijošius, Augustė Balčiūnas, Neda Barauskas, Alexandra Demenis, Karolina Griskonis, Monika Montvidaitė ir Kamilė Žilinskaitė.
Pirma diena
Šiandien visi atvažiavome į „Dainavą“, įsikūrėme dideliame baltame pastate, susitikome senus ir būsimus draugus, ėjome į Spyglio ežerą maudytis. Vakare gražiai papuoštoje salėje buvo stovyklos atidarymas, susipažinome su pirmąkart čia atvažiavusiais. Teta Audronė papasakojo apie stovyklą, apie jos taisykles, tada kūrėme spektaklį be žodžių apie gamtos gyvenimą. Šventėme ne tik „Alatėjos“ stovyklos 10 metų jubiliejų, bet ir dėdės Andriaus gimtadienį, valgėme skanų gimtadienio tortą. Tada žiūrėjome Vėjūnės sukurtus filmukus apie praėjusių metų stovyklas – kaip smagu buvo jas prisiminti. O paskui visi kartu šokom, dainavom, žaidėm. Buvo labai linksma!
Antra diena
Šis rytas (kaip ir kiekvienas rytas „Dainavoje“) prasidėjo visų stovyklautojų susiėjimu prie iškeltų Lietuvos ir Amerikos vėliavų. Teta Audronė pasakė, ką veiksim visą dieną, pasveikinome švenčiančius savo gimtadienį. Papusryčiavę važiavome į netoliese esantį miestelį valgyti ledų, tada ėjome prie ežero. Po pietų šventėme Adelės gimtadienį – žaidėme, daužėme pinatą, valgėme iš jos pabirusius saldainius. Vakare vyko viktorina, joje dalyvavome visi – ir maži, ir dideli, pasiskirstę į kelias komandas. Viktoriną jau kelintus metus iš eilės rengia tetos Giedrė ir Laima, jos sugalvoja labai įvairių ir įdomių klausimų – ir apie gamtą, ir apie technologijas, ir apie žmonių gyvenimą. Reikėjo gerokai pasukti galvas norint greitai ir teisingai į juos visus atsakyti. Sužinojome nemažai naujų dalykų. O kas nugalėjo? Žinoma – draugystė! Po viktorinos šokom – linksmai ir ilgai!
Trečia diena
Šiandien buvo sporto diena. Iš pradžių visi – ir mes, vaikai, ir mūsų tėveliai – bėgome maratoną, kuris buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, tada žaidėme kvadratą, po pietų ėjome prie Spyglio ir žaidėme tinklinį. Vėliau teko pabūti „robinzonais“ ir atlikti daug „robinzoniškų“ užduočių, o vakare susirinkome prie laužo. Buvo apdovanoti visų varžybų nugalėtojai, ant laužo kepėme zefyrus, žaidėme.
Ketvirta diena
Po pusryčių ruošėmės vakaro programai – iš popierinių dėžių darėme traukinio vagonus, vėliau juos dažėme, puošėme. Vakare susėdę į linksmą pačių padarytą traukinuką važiavome į kitą Spyglio pusę, kur mūsų laukė „Dainavos“ cirkas! Jame galėjome išbandyti rankos taiklumą mėtant strėlytes į balionų sieną arba bandant pataikyti akmenukus į puodelius, iš balionų lankstėme įvairiausias figūrėles, lenktyniavome, kas ilgiau aplink liemenį išsuks gimnastikos lanką, net apsilaižydami skanavome cukraus vatą ir kukurūzų spragėsius. Bet svarbiausia cirko dalis – mūsų paruošti pasirodymai. Ir ko tik nebuvo „Dainavos“ cirke – ir klounų, ir burtininkų, ir gimnastų, ir ūsuotų galiūnų, ir žvėrelių dresuotojų, ir, aišku, žvėrelių. Pasijutome lyg tikrų tikriausiame cirke. Kiekvienas pasirodymas buvo labai išradingas, verčiantis visus žiūrovus net išsižioti iš nuostabos! Baigę pasirodymus su cirku atsisveikinome linksmai ir triukšmingai – trimituodami, degindami šaltąsias ugneles. Po tokio smagaus vakaro susėdę pievelėje žiūrėjome animacinį filmuką, vėliau mūsų tėveliai žiūrėjo filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, o mes žaidėme įvairius žaidimus.
Penkta diena
Prieš pietus kartu su teta Viktorija darėme apyrankes, tada kas maudėsi, kas žvejojo, kas žaidė „Alias“, kas važiavo į miestelį valgyti skanių ledų. Vakare buvo damų ir džentelmenų vakaras, į kurį visi susirinkome elegantiškai pasipuošę, tetos ant galvų buvo užsidėjusios gražias skrybėles – atrodė, kad su laiko mašina persikėlėme į senuosius laikus. Kiekviena šeima buvo paruošusi karaokė dainą, buvo įdomu išgirsti, kiek šaunių dainininkų mes turim!
Teta Audronė žino atsakymus į visus klausimus
Šešta diena
Šiandien buvo paskutinė diena „Dainavoje“. Buvo geras oras, šilta, mes maudėmės, žaidėme tinklinį. Po vakarienės pasipuošėme baltos spalvos drabužiais ir lietuviškos vėliavos spalvomis, tada ėjome į miškelyje esančią koplyčią. Ten teta Audronė kalbėjo apie „Dainavą“, apie smagų laiką joje, o teta Evelina padeklamavo gražų eilėraštį. Mintyse tyliai kiekvienas padėkojome už tai, kad esame kartu, kad ši vasara nepagailėjo mums saulės ir gero oro. Tada ėjome į kitą Spyglio pusę. Ten buvo apdovanoti geriausi artistai, šokėjai, plaukikai, taip pat draugiškiausi, tvarkingiausi stovyklautojai, o pirmąkart buvę mūsų stovykloj buvo oficialiai priimti į „Alatėjos“ stovyklos akademiją. Na o kokia stovykla be šokių, dainų, šūkių? Kaip ir kasmet, visi kartu skandavom ŪŪŪ-AAA-DAINAVA ir įtempę ausis laukėme iš toli atsiliepiančio „Dainavos“ aido, tada dainavome ir smagiai šokome aplink laužą. Buvo šiek tiek liūdna, kad taip greit prabėgo tos kelios šaunių atostogų dienos, bet atsisveikindami visi sakėm: „Susitiksim čia kitąmet.“ Ir tuo labai labai tikim…
Taip apie „Alatėjos“ šeimų stovyklą pasakoja vaikai, o viena jau dešimtą vasarą su šeima čia savaitę praleidžianti stovyklautoja taikliai pastebėjo: „Dainavoje“ reikia pabūt, nes papasakot apie ją – neįmanoma.“ Tad esame labai dėkingi stovyklos valdžiai už galimybę džiaugtis „Dainava“, ten mus supančia nuostabia gamta ir gera aura, kuri leidžia pailsėti nuo kasdienių rūpesčių rūpestėlių, pabūti kartu su draugais, pajusti bendrystės jėgą.
Apie tai savo laiškutyje stovyklautojams rašo ir „Alatėjos“ „varikliukas“ Audronė: „10 metų organizuojame šią stovyklą sau ir kitiems. Esame labai laimingi, kad „Dainava“ mus priėmė. Kaip bus ateityje, mes nežinome… Bet žinome, kad tos 10 savaičių mūsų gyvenime reiškia labai daug! Neskaičiuojant kitų savaičių, kurių metu mes planuojame, ruošiamės, perkame maistą ir t. t. Dėl ko tai darome? Pirmiausia darėme dėl mūsų mažų vaikų – jie užaugo… Darome dėl savęs – mums ten labai gera… Ir dėl jūsų visų, nes vieniems atostogauti nebūtų taip smagu! Dėkojame visiems už supratimą, už toleranciją, už draugiškumą, bendradarbiavimą. Ačiū, kad palaikot visas mūsų idėjas, puošiatės, dažotės, šokat, vaidinat, dainuojat, sportuojat… Gal to niekada ir nedarytumėt, jei ne „Dainava“. Man atrodo, kad mes net patys nesuprantame, kiek daug duodame savo vaikams ir vieni kitiems dalyvaudami šioje stovykloje. Džiaugiamės, jog mes visi – lyg viena didelė šeima, švenčianti gyvenimą kartu!“
Ir ką čia bepridursi – esame be galo dėkingi už galimybę būt drauge čia, kur daugelis mūsų neturi šalia giminių, artimųjų, močiutės kaimo ir… lietuviškų atostogų. Branginame šią dovaną ir tikime, kad ja ir toliau galėsime džiaugtis bei dalytis su savo draugais ir jų šeimomis. Gražios visiems vasaros, kupinos įvairiaspalvių įspūdžių!
Daugiau apie „Alatėjos“ veiklą galite sužinoti apsilankę „Facebook’o“ paskyroje https://www.facebook.com/Alateja-290101877688415/
Loreta Timukienė
Audronės Sidaugienės ir Jurgitos Kairienės nuotr.