Pradinis / Emigrantai – Lietuvos dalis / JAV gyvenanti Ramunė Lapas – apie 30 metų veiklą, neatsiejamą nuo Lietuvos, besikeičiančią Ameriką, etninę spaudą ir auksinį lietuvių genofondą

JAV gyvenanti Ramunė Lapas – apie 30 metų veiklą, neatsiejamą nuo Lietuvos, besikeičiančią Ameriką, etninę spaudą ir auksinį lietuvių genofondą

Prieš daugiau nei 30 metų Ramunė Lapas (Zdanavičiūtė) mėgavosi darbu Lietuvos Jaunimo teatre, kuris tuo metu išgyveno pakilimą: gastrolės, dalyvavimas teatro festivaliuose, iš kitų šalių į spektaklius atvykstančios teatralų grupės. Stebėti, kaip gimsta E. Nekrošiaus spektakliai, užsiimti sinchroniniu vertimu jaunajai teatrologei buvo įdomi patirtis. Jungtinės Amerikos Valstijos jos mintyse atsirado tik užgimus jausmams į Lietuvą atvykusiam Amerikos lietuviui Raimundui Mariui Lapui. Sprendimui persikelti į mylimo vyro gyvenamą šalį subręsti prireikė net septynerių metų. JAV Ramunės veikla pakrypo į žurnalistiką – pasitelkę radiją abu su vyru daugybę metų tiesė informacinius tiltus tarp Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Kai Lietuvos aktualijoms apžvelgti skirtos radijo laidos nebeliko, moteris pasinėrė į lietuvišką spaudą, o nuo 2013-ųjų tęsia 111 metų gyvuojančio lietuviško laikraščio „Draugas“ istoriją, tapusi jo vyriausiąja redaktore. R. Lapas atminties ir darbų archyvuose – daugybė susitikimų, pažinčių su šviesiomis Lietuvos asmenybėmis, kurias ji vadina auksiniu lietuvių genofondu. Keletu praeities ir dabarties fragmentų Ramunė mielai pasidalijo su mumis.

Priimant apdovanojimą „Draugui“ „Už viso gyvenimo nuopelnus“, 2019 m. gruodis

Į Ameriką išvykote 1990-aisiais. Kas lėmė šį sprendimą? Ar per tuos 30 metų nebebandėte vėl kurti gyvenimo tėvynėje, nesvarstėte apie tai?

Mano išvykimą lėmė vien asmeninės aplinkybės – atvykau čia su fiancée viza po septynerių metų transatlantinio romano – susirašinėjimo, telefoninių skambučių ir vienpusių vizitų. Paradoksas, kad aš niekada nesiveržiau į Ameriką, ji anaiptol nebuvo mano svajonių šalis. Apie ją tiesiog negalvojau. Kaip ir daugelis už „geležinės uždangos“, labai norėjau keliauti, bet mano kelionių kryptis buvo senoji Europa, Japonija, į Ameriką visai netraukė. Tačiau kažkas gyvenimą sudėliojo kitaip.

1988-ųjų vasarą, kai politinis klimatas pradėjo šiltėti ir prasivėrė sienos, aš pagal būsimo vyro iškvietimą pirmą kartą nuvykau į JAV – dviejų mėnesių atostogų. Jaunimo teatras, kuriame dirbau, buvo ką tik sugrįžęs iš savo istorinių gastrolių Amerikoje – Niujorke, Čikagoje, Hiustone (tai pirmasis dramos teatras iš Sovietų Sąjungos, išleistas į JAV). Mane akivaizdžiai kažkas globojo – ruošiantis šiai kelionei viskas klostėsi neįtikėtinai sėkmingai. Iki šiol nesuprantu, nei kaip mane išleido, nei kaip man pavyko išpirkti Raimundo užsakytą lėktuvo bilietą Maskvoje (Pan Am kasos buvo pastate, į kurį įleisdavo tik su leidimais; sutapimas – tame pačiame pastate buvo ir kultūrinė agentūra, į kurią su vienos dienos komandiruote mane išsiuntė Jaunimo teatras). Matyt, taip turėjo būti. Ta dviejų mėnesių viešnagė lėmė mano apsisprendimą – supratau, kad nebijau Amerikos, galiu čia gyventi. Atsimenu, tik išlipusi iš lėktuvo pajutau kažkokią beprotišką laisvę, rankos ir kojos judėjo kitaip, jaučiausi visai atsipalaidavusi.

Praėjo pusantrų metų, ir 1990 m. sausį mes jau kartu iš Vilniaus traukiniu išvykome į Vokietiją, perėjome Berlyno sieną, paviešėjome Šveicarijoje (Fribūre Raimundas parodė bendrabučio kambarį, kuriame gyveno studijų metais, ir net susitikom su viena iš jam dėsčiusių vienuolių), Belgijoje ir iš Briuselio išskridome į Čikagą. Ironija – atsiradau čia likus vos porai mėnesių iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo…

Atsakant į antrą klausimo dalį ir truputį užbėgant įvykiams už akių – nebandžiau kurti gyvenimo tėvynėje, nes visą laiką buvau labai užsiėmusi Amerikoje. Reikia užbaigti vieną etapą, kad pradėtum kitą. Pirmuosius keliolika metų, vesdama radijo laidas, buvau labai arti Lietuvos, nuodugniai sekiau įvykius ir atrodė, kad gerai viską suprantu. Tiesa, kaskart apsilankiusi Lietuvoje suprasdavau, jog „paklaida“ visgi yra. Turi gyventi šalyje, kad iš tikrųjų suvoktum viską, kas ten vyksta.

JAV pilietybės taip ir nepriėmėte. Kodėl?

Tiesiog nebuvo būtino reikalo. Nuo pat pradžių dirbau kaip self employed, apie valdišką darbą negalvojau, vizą išvykti į užsienio šalis nesunkiai gaudavau, vėliau su vis daugiau šalių Lietuva susitarė dėl bevizio režimo… (Bene didžiausia procedūra buvo gauti Rusijos vizą, kai prieš keliolika metų užsimaniau žūtbūt aplankyti savo studijų miestą Sankt Peterburgą.) Vėliau prasidėjo tas tąsymasis dėl dvigubos pilietybės, ir aš, nors kartais ir pagalvodavau, kad reiktų amerikietiško paso, nenorėjau prarasti lietuviško. Galvojau – nors ir labai myliu šią šalį, Lietuva yra mano tėvynė, todėl atsisakyti pilietybės galėčiau tik būtino reikalo stumiama. O tokio reikalo nebuvo. Beje, remiantis dabartiniu Konstitucijos išaiškinimu, galėčiau turėti dvigubą pilietybę, nes patenku į kategoriją tų, kurie paliko Lietuvą iki Kovo 11-osios.

Ar lengvai pritapote Amerikoje? O gal savesnė išliko Lietuva, jos žmonės, mentalitetas?

Manau, kad Amerikoje pritapau lengvai. Žinoma, buvo daugybė visokių nesusipratimų dėl riboto kalbos mokėjimo ir kultūrų skirtumų, bet mano situacija buvo palankesnė, nes turėjau vyrą, kuris užaugo šioje šalyje, ir aš visuomet galėdavau išsikalbėti, pasiaiškinti.

Kalbant apie mentalitetą, tai man artimesnis būtent šios šalies žmonių mentalitetas. Bent jau buvo iki šių metų įvykių. Tik Amerikoje pajutau, kaip „užspaudusi“ mane buvo sovietinė sistema, kaip ji „laužė“ asmenybę. Aš turėjau puikią studijavimo patirtį, nuostabių draugų, bet už to savo šeimos ir draugų rato plytėjo pasaulis, kuris buvo labai „ne mano“. Amerikoje man buvo priimtina viskas, pavyzdžiui, kad, skrendant lėktuvu ar apsistojant viešbutyje, nereikia rodyti paso – tavo žodis yra kaip dokumentas. Kad vairuotojai mandagūs ir atidūs kelyje. Kad kai sakai tiesą – tai visi ir priima kaip tiesą, tau nereikia įrodinėti, jog nemeluoji. Kad žmonės nesurūgę, paslaugūs, šypsosi… Tokia Amerika buvo. Dabar daug kas kitaip. Pagaliau aiški rinkimų baigtis, rinkimų, kurie iškėlė į paviršių ir daug skaudulių, ir daug purvo. Ačiū Dievui, kad baigėsi ta nenormali kova, bet… Viena, racionalioji, mano pusė sako, kad Amerika ir praeityje pergyveno daug politinių, socialinių, ekonominių neramumų, bet vis atrasdavo būdų išlipti iš tų duobių. Tačiau kita pusė nenumaldomai šnibžda, kad jau niekada nebebus kaip buvę, kad riedame į prarają…

O Lietuvoje visuomet buvo ir yra daug savų dalykų. Su senais draugais bendravimo barjerų neatsirado. Visuomet ilgiuosi Lietuvos gamtos, įprastų vietų, peizažų, meno.

Į kokias veiklas įsitraukėte? Galbūt visus tuos metus pradirbote lietuviškoje aplinkoje?

Iš tikrųjų taip – darbas visada buvo susijęs su Lietuva ir jos diaspora: radijas, „Amerikos lietuvis“, labai trumpai – Balzeko lietuvių kultūros muziejus ir dabar „Draugas“. Tačiau asmeninio gyvenimo pusė labai amerikietiška. Iki pandemijos beveik visi mūsų savaitgaliai būdavo skiriami operai, koncertams, tarptautinėms meno mugėms, parodoms, muzikos festivaliams ir pan.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užėmė (užima) lietuvių bendruomenė? Ar įsitraukiate į jos veiklas ne vien kaip leidinio redaktorė?

Jeigu turite galvoje organizaciją – ne. Nesu labai visuomeniškas žmogus. Buvo laikas, kai rengėme koncertus, t. y. savotiškai tarnavome bendruomenei, bet aš nekalbu apie JAV lietuvių bendruomenę – šios organizacijos veikloje niekada nedalyvavau. Rengėme koncertus radijo vardu, buvome pasikvietę ir Vytautą Kernagį, Andrių Mamontovą, Gytį Paškevičių, Nedą Malūnavičiūtę, „Naktines personas“, „Tris tigrus“, Eduardą Kaniavą, Juditą Leitaitę, Mūzą Rubackytę, Vladą Bagdoną, prisidėjome prie „Lėlės“ teatro pasirodymų organizavimo. Na, ir mūsų radijo programos buvo savotiška tarnystė lietuvių bendruomenei.

Papasakokite apie darbo radijuje laikus. Ar jį įkūrė Jūsų vyras, kuo šis radijas buvo svarbus?

Tai plati tema ir, manau, mano amerikietiškojo gyvenimo highlight. Atsigręžusi atgal suprantu, kad tai buvo iš tikrųjų ypatingas laikotarpis. Kai atvykau gyventi į Ameriką, Raimundas turėjo savaitinę į Lietuvą orientuotą kultūrinio pobūdžio radijo valandėlę (jo radijo kelias sudėtingesnis, bet tai – kita tema). Buvo 1990-ieji, Lietuva paskelbė nepriklausomybę… Visi norėjo žinoti, kas vyksta, o žinių buvo labai mažai. Sakiau – darom žinių laidą. 1990 m. pabaigoje pradėjome „Rytmečio ekspresą“ – pusvalandinę žinių iš Lietuvos laidą, transliuojamą penkis kartus per savaitę. Pirmaisiais mūsų komentatoriais (bendradarbiais) tapo dabar jau a. a. Romualdas Ozolas ir Aleksandras Štromas. Žinias teikė Vitalius Zaikauskas, su kuriuo susipažinome Sąjūdžio laikais – jis į teatrą atnešdavo „Sąjūdžio žinias“. Kai tapau „Draugo“ redaktore, vėl pakviečiau jį į komandą.

Per 18 metų (buvome priversti nutraukti transliacijas 2009-aisiais dėl ekonomikos krizės) buvo įvairių pavadinimų ir pobūdžio laidų iš kelių skirtingų radijo stočių. Įdomiausi buvo keli pirmieji metai – priešinternetiniai laikai, nepriklausoma Lietuva stojasi ant kojų… To meto politikai buvo labai neformalūs – visi, atvykę į Čikagą, noriai dalyvaudavo laidose, išsamiai atsakydavo į klausimus. Jautei, kad jiems rūpi perduoti žinią, pasidalinti problemomis, pasiekimais. Pradėjome transliuoti pokalbius su svečiais gyvai, įtraukdami ir klausytojus. Vieni pirmųjų studijos svečių buvo Rimvydas Valatka, a. a. Stasys Lozoraitis bei Vytautas Landsbergis. Mūsų kolegos lenkai, pamatę profesorių, tuoj pat jį „nusitvėrė“ ir kalbino savo laidoje.

Studijoje pabuvojo daug tuometinių Lietuvos politikų, ministrų, ekonomistų, menininkų: Česlovas Stankevičius, Algirdas Saudargas, Aleksandras Abišala, Eduardas Vilkas, Vytautas Juozapaitis, Vytautas Kernagis ir daug daug kitų. Žinoma, kviesdavomės ir ne tik iš Lietuvos atvykstančius svečius – kalbėdavomės su Čikagoje ar kitur JAV gyvenančiais politologais, diplomatais, visuomenininkais, verslo, meno atstovais.

Bendradarbių ratas taip pat nuolat plėtėsi. Pradėję karjerą kaip politikų spaudos atstovai, kai kurie mūsų korespondentai vėliau patys tapdavo ministrais ar Seimo nariais – tuomet ieškodavome naujų bendradarbių. Būsimasis prezidentas Valdas Adamkus, grįždamas iš Vašingtono, pakeliui į savo darbovietę miesto centre stabteldavo mūsų studijoje ir pasidalindavo su klausytojais šviežiausiomis naujienomis. Lankydamiesi Lietuvoje taip pat susitikinėdavome su politikais, įrašinėdavome interviu. Buvo daug politikos, bet tai diktavo laikmetis – daug klausimų jauna valstybė turėjo išspręsti ir mūsų klausytojai tuo labai domėjosi.

Dar reiktų paminėti, kad paskutinius 11 metų mūsų laidos buvo transliuojamos internetu, tai,

Andrius Mamontovas ir jo vadybininkas Artūras Butkevičius

Nuo 2013-ųjų esate seniausio pasaulyje leidžiamo lietuviško laikraščio „Draugas“, kuriam liepą sukako 111 metų, vyriausioji redaktorė. Kaip jautėtės perėmusi šias pareigas, kokius tikslus išsikėlėte ir kaip sekasi jų siekti? O ko stengiatės nekeisti, išlaikyti tęstinumą?

Pats sunkiausias klausimas… Aš buvau įpratusi dirbti savarankiškai, pati priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Čia reikėjo išmokti paisyti kitų nuomonės, kuri nebūtinai yra tokia kaip tavo, dirbti su žmonėmis, kurie į redakciją atėjo gerokai anksčiau nei aš. O svarbiausia – reikėjo (ir tebereikia) paisyti gilių laikraščio tradicijų ir ištikimų skaitytojų poreikių. Kartu supratau, kad jeigu nepavyks šiuo laikraščiu sudominti jaunesnių kartų, tai jis su senaisiais ištikimaisiais skaitytojais taip ir nueis į praeitį. Padėtį apsunkina tas faktas, kad laikraščius apskritai šiais laikais vis mažiau ir mažiau kas skaito. Tačiau aš manau, kad etninė spauda šiame nykstančiame laikraščių pasaulyje turi savo nišą – dėl to mes ir nenuleidžiame rankų, neprarandame vilties. Progresas vyksta lėtais žingsneliais. Kai atsisuki atgal – lyg ir nemažai pokyčių matyti. Internetinis puslapis, „Facebook“, suskaitmenintas archyvas, labai padidėjęs žinomumas, nors kartais ir susiduri su žmogumi, kuris nustojo prenumeruoti „Draugą“ prie 15 metų, nes jam kažkas nepatiko… Sakau – bet juk jau dvi redaktorių kartos nuo to laiko pasikeitė… Taigi, nors ir judame gera kryptimi, dar daug daug iššūkių ir darbų prieš akis. O sprendimai priklauso ne tik nuo manęs ir ne tik nuo redakcijos.

Kaip manote, kas lėmė tokį ilgą laikraščio gyvavimą? Koks yra Jūsų skaitytojas? Kaip stengiatės pritraukti jaunesniąją kartą?

Nežinau… Buvęs Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas sakė, kad tikriausiai turim „blatą“ viršuje… O jeigu rimtai, nors „Draugui“ niekada nebuvo lengva (tą matome pasklaidę senąją spaudą), jis buvo reikalingas savajai kartai. Kiekviena karta laikraštį atnaujindavo ir pritaikydavo saviems poreikiams. „Draugo“ aukso amžius buvo 1960–1970 metai, kai iš Vokietijos dipukų stovyklų atvykusi karta įsikūrė, susirado darbus ir galėjo skirti laiko kultūriniams, dvasiniams dalykams, pagaliau politinei kovai už Lietuvos laisvę.

Dauguma žmonių nori skaityti apie save, savo pažįstamus, savo kartą. Mes stengiamės daugiau rašyti apie jaunesnius žmones, nes jie dabar veikliausi. Kartu tikimės, kad jie ir jų vaikai taps naujais skaitytojais. Ar taip iš tikrųjų bus, parodys laikas. Nors vyresnioji karta, kuri tebėra patys ištikimiausi mūsų skaitytojai ir rėmėjai, ne visuomet patenkinta tais jaunėjančiais veidais „Drauge“, manau, turime tą daryti. Laikraštyje nemažai istorijos, prisiminimų, kurie jaunajai kartai galėtų tapti tam tikru kontekstu, padedančiu suvokti savo šaknis ir savo aplinką. O jaunųjų veikla – tai, kas šiuo metu vyksta ir ką laikraštis natūraliai stengiasi atspindėti.

Galbūt galite pakomentuoti viename interviu išsakytą mintį: „Kaskart bendraudama su pokario išeivijos atstovais jaučiu, ką Lietuva prarado. Jei ne karas ir trėmimai, mūsų tautos genofondas būtų kitoks.“ Kokį įspūdį Jums palieka pašnekovai, kas Jus žavi, įkvepia? Ko pasigendate jaunojoje kartoje?

Kiekvienoje kartoje yra pačių įvairiausių žmonių. Ir nors tikrai nedrįsčiau sakyti, kad pažįstu šiuolaikinį jaunimą, o juolab apibendrintai jo vertinti, darbo aplinkoje tenka susidurti su puikiais jaunais žmonėmis – kūrybingais, mąstančiais, žinančiais, ko siekia.

Dipukų, arba pokario išeivijos, karta (ir jų bendraamžiai, kurie liko Lietuvoje, mano tėvų karta) turi tikras vertybes. Jie negyvena pagal dvigubus standartus, jie žino, kas yra tiesa ir gėris. Jie myli Lietuvą ir nesijaučia dėl to nepatogiai, jie sąžiningai dirba, vertina šeimą ir draugus. Jie pergyveno tiek daug žiaurumų, neteisybės, bet išliko nepikti ir daugeliu atvejų nepalaužti, nes pamatas buvo tikras, tvirtas. Todėl aš manau, kad yra nepaprastai svarbu, kokioje aplinkoje ir, pirmiausia – kokioje šeimoje auga mažas vaikas. Jeigu jis mylimas, jeigu santykiai geri ir vertybės tikros, kad ir kokie vėjai vėliau gyvenime jį talžytų, jis nepalūš.

Pastaruoju metu mes spausdinome keletą labai gražių gyvenimo istorijų. Turbūt dėl pandemijos žmonės atrado daugiau laiko susitelkti, užrašyti savo prisiminimus. Atsiveria tokie intensyvūs, nelengvi, bet kartu šviesūs gyvenimai. Tai ir yra tas mūsų auksinis genofondas.

Galbūt galite pasidalyti įdomiomis įžvalgomis apie Amerikos lietuvių kalbos ypatybes? Sakoma, kad čia vis dar galima pasiklausyti senoviškos lietuvių kalbos. O galbūt rengiant tekstus dažniau tenka iš jų „valyti“ įvairius anglicizmus?

Anglicizmus dažniau tenka „valyti“ iš Lietuvos autorių tekstų. Amerikoje užaugusių lietuvių sakinio struktūra yra nelietuviška – tenka sukeisti vietomis žodžius, taisyti skyrybą, nes ji skiriasi anglų ir lietuvių kalbose.

Senų lietuviškų tarsenų tenka išgirsti – dažniausiai tai atvejai, kai vaikai išmoksta lietuviškai iš savo senelių ir močiučių. Tuomet jie ir kalba ne literatūrine, juolab ne nuolat kintančia šiuolaikine lietuvių kalba, o taip, kaip kažkada kalbėjo Vilkaviškyje ar Plungėje… Keistas jausmas, kai prieš tave sėdi palyginti jaunas žmogus…

Ar lietuviai dažnai sulaukia dėmesio amerikiečių spaudoje?

Labai nedažnai. O jei sulaukia, tai dažniausiai ne tokio, kokio mes norėtume ir tikėtumėmės. Du vyrai, naktį užsilipę ant stogo, gręžė skylę, kad patektų į juvelyrinės parduotuvės vidų… Keli lietuvaičiai po darbo gėrė ir, įsiplieskus ginčui, vienas jų nušovė draugą… Pasirodo straipsnių Holokausto tema – vėlgi nušviečiant ją gana vienpusiškai. Žinau, kad mūsų diplomatai stengiasi patekti į didžiąją žiniasklaidą su teigiamomis žiniomis ir kad tai nėra taip paprasta. Manau, čia jiems į pagalbą galėtų ateiti gerai kalbą mokantys ir istoriškai pasikaustę Lietuvių bendruomenės atstovai.

Galbūt pažįstate tautiečių, dirbančių Amerikos žiniasklaidoje?

Apie lietuvius, dirbančius amerikiečių žiniasklaidoje, retkarčiais išgirstu, bet asmeniškų ryšių nesu užmezgusi. Norėčiau – tai vienas iš tų mano niekaip neįgyvendinamų „penkmečio planų“… Žinau, kad „Washington Post“ daug metų dirba Jura Končius, tarp „Reuter“ reporterių yra ir „Draugo“ mecenato Donato Janutos duktė Andrea… Kartais televizijos ekranuose klausomės terorizmo specialisto Tom Mockaitis komentarų. Tai pavardės, kurios pirmiausia ateina į galvą.

Yra ir iš Lietuvos emigravusių žurnalistų, kurie Amerikoje pasirinko dirbti kitus darbus. Kai tik išgirstame apie juos, kalbiname tapti „Draugo“ autoriais, tegu ir nenuolatiniais.

Interviu su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku redaktorės kabinete. Ministro patarėja Gabija Čepulionytė, Ramunė Lapas ir bendradarbė, žurnalistė Virginija Petrauskienė
 

Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą, ką norisi joje nuveikti? Kaip šalis keičiasi, Jūsų akimis?

Tėvai, namai buvo tai, dėl ko į Lietuvą grįždavau kasmet, kartais du kartus per metus. Po mamos mirties 2012 metais ir dėl didelio užimtumo „Drauge“ tie vizitai labai suretėjo – per aštuonerius metus buvau tik du kartus. Pastarąjį kartą – vos kelioms dienoms praėjusį gruodį, kai „Draugui“ buvo įteiktas „Globalios Lietuvos“ apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus“. Laikraščiui ir visiems jame dirbusiems per tuos vienuolika dešimtmečių mes atstovavome keturiese: ankstesnė redaktorė Dalia Cidzikaitė, kultūrinio priedo redaktorė Renata Šerelytė, Vitalius Zaikauskas ir aš.

Mielai sugrįžčiau dažniau. Dabar, po trisdešimties metų, tas pojūtis jau beveik dingęs, bet anksčiau aš jausdavau nenumaldomą, tiesiog fizinį poreikį pajusti kažką iš savo vaikystės ar jaunystės ir tuomet planuodavau kelionę. Atrodydavo, numirsiu, jeigu neišsimaudysiu Baltijoje, ir vykdavau rugpjūčio pabaigoje, kai vanduo šilčiausias… Iki nualpimo norėdavau grybauti, skinti žibuokles, rinkti žemuoges, maudytis ežere, pamatyti Nekrošiaus spektaklį… Ir važiuodavau atitinkamai rudenį, pavasarį, vasarą arba žiemą… Žinoma, pirmasis ir nekintantis poreikis buvo pabūti su artimaisiais.

Nebūsiu originali sakydama, kad Lietuva labai gražėja. Vilnius – nuostabus laisvų žmonių miestas. Žinoma, kitur gal ir nėra taip gerai, bet aš vilnietė, Lietuvos provincijos, deja, nepažįstu. Širdį skaudėjo dėl nuniokoto Kauno, kuris mano jaunystės metais buvo prižiūrėtas ir bohemiškas. (Kai studijavau teatrologiją Leningrade, mes su bendramoksliais važiuodavome į Kauno dramos teatrą žiūrėti naujausių Vaitkaus spektaklių. Visi jausdavosi kaip Vakaruose.) Ačiū Dievui, jis tvarkosi ir taip pat gražėja.

Ar kartais pagalvojate apie naujas veiklas? Kas Jums būtų įdomu?

Nelabai tikėčiausi darbo pasiūlymų, nes nesu pirmos jaunystės… Kažkada, kai prasidėjo Nekrošiaus spektaklių kelionės po teatro festivalius, aš buvau tas balsas „ausinėse“, sujungiantis žiūrovą su scena (titrai atsirado vėliau). Norėčiau pabandyti versti gerą dokumentiką, būti tuo balsu už kadro.

Ir dar – galbūt pabandyčiau dirbti su vaikais. Ypač su mažiau privilegijuotais. Mes kiekvienas turim teisę į pačius geriausius dalykus gyvenime. Bandyčiau padėti jiems tai suprasti ir atrasti.

Inga Nanartonytė

Nuotraukos iš Ramunės Lapas asmeninio albumo

PALIKTI KOMENTARĄ

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Taip pat skaitykite:

Scroll To Top