Eglė Haight-Ruzginaitė
Gimė: Kaune
Gyvena: 9 metus JAV, iš jų 5 – Stanvude (Stanwood), Vašingtono valstijoje
Maisto ir maitinimo skyriaus vadovė
Moto: Kas mūsų nepražudo, padaro mus stipresnius
Eglė jau ilgai gyvena Amerikoje. Tik nevadina jos svajonių šalimi. Akivaizdu, kad laimė niekur nedalijama į kairę ir į dešinę – net ir Amerikoje. Reikia įdėti daug pastangų ir darbo, kad aplankytų sėkmė. Nenukabinti nosies, nenuleisti rankų. Galima pritarti Eglės išsakytai minčiai, kad nesvarbu, ką matai, svarbu, kaip į tai žiūri. Lygiai taip pat galime rinktis, kaip žiūrėti į savo gyvenimą. Kiekvienas galime būti laimingas savaip, svarbu norėti tą laimę matyti.
Gyvenate Amerikoje jau beveik dešimtmetį. Ar galite pritarti dažno nuomonei, jog Amerika – svajonių šalis?
Esu iš tų, kurie tikėjo tuo. Tačiau ar tikrai Amerika yra svajonių šalis, atsakyti labai sunku. Šiuo metu didžiausią laimę teikia tikrai ne gyvenimas Amerikoje, o tai, kad turiu sveiką ir protingą dukrą. Deja, asmeninis gyvenimas, apie kurį svajodama vykau į Ameriką, nenusisekė. Teko po 8 metų santuokos išsiskirti, tai buvo antros mano skyrybos. O kur dar diagnozuotas reumatoidinis artritas… Ši liga privertė iš naujo susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Šiuo metu man labiausiai trūksta artimo žmogaus ir laiko.
Egle, kaip susipažinote su būsimuoju savo vyru, kilusiu iš Amerikos? Kaip viskas rutuliojosi?
Po dešimties vedybinių metų Lietuvoje išsituokiau. Tada susipažinau su vyru internete, bendravome metus. Kartą jis pakvietė atvažiuoti pas jį atostogauti, bet tuo metu vizos negavau. Ilgai nelaukęs, po kelių mėnesių jis pats atvyko į Lietuvą. Labai patikome vienas kitam, tad jis pasiūlė už jo tekėti ir kartu gyventi Amerikoje. Ryžausi šiai drąsiai avantiūrai ir 2004 m. gruodžio mėnesį kartu su mano šešerių metų dukra atvykome į Tenesio valstiją. Mano būsimasis vyras būsto neturėjo, tad apsistojome pas jo tėvus. Po dviejų savaičių būsimi uošviai pasakė, kad per tris dienas išsikraustytume. Aš darbo neturėjau, o vyras buvo tik pradėjęs dirbti, mat tris mėnesius su manimi praleidęs Lietuvoje prarado senąjį darbą. Buvo sunku, jis santaupų neturėjo. Gyvenome iš pinigų, kuriuos buvau gavusi už Lietuvoje prieš išvykstant parduotą automobilį.
Panašu, kad Amerika pasitiko Jus ne itin šiltai… Kaip toliau sekėsi įsikurti?
Gavau pardavėjos darbą mažoje parduotuvėje. Vėliau persikraustėme į Vašingtono valstiją, pradėjau virėjos karjerą. Tačiau po metų vėl teko kraustytis į kitą mietą, nes vyras jame gavo geresnį darbą. Kadangi manęs netenkino virėjos alga, nusprendžiau ir aš ieškoti pelningesnio darbo. Siekiau tapti buhaltere, apskaitininke ar virtuvės vedėja. Tačiau po kelių darbo pokalbių supratau, kad vis dėlto gera virėja gali uždirbti daugiau nei prieš tai išvardytų profesijų atstovai. Po savaitės sulaukiau kvietimo į pokalbį dėl maisto ir maitinimo skyriaus vadovės pareigų. Po šio pokalbio manęs iškart paklausė, kada galiu pradėti dirbti. Tai buvo nuostabi akimirka. Ir štai jau septynerius metus dirbu specialiosios slaugos namuose. Visi pacientai šiuose slaugos namuose turi atminties sutrikimų, dažnas jų serga Alzheimerio liga. Esu patenkinta savo darbu. Iš žmonių, su kuriais dirbu, galiu išmokti labai daug.
Kokiame mieste šiuo metu gyvenate? Kas labiausiai žavi, o kas erzina?
Gyvenu mažame miestelyje netoli Sietlo. Klimatas čia labai panašus į Lietuvos, mat daug lyja. Kartais atrodo, kad esu gimtoje šalyje, apima toks nepaaiškinamas jausmas. Sietle man patinka, nes gatvėse be galo švaru, žmonės labai draugiški (nesvarbu, kad ir apsimestinai). Labiausiai žavi policijos ir greitosios pagalbos darbuotojai: jie niekada nelieka abejingi ir daro viską, kad žmogui suteiktų pirmąją pagalbą.
Nepatinka tik sveikatos draudimo sistema. Sveikatos draudimas yra brangus ir padengiama nedaug išlaidų, kai rimtai susergi. Jei esi sunkus ligonis ir gero sveikatos draudimo neturi – tai pirmas žingsnis į bankrotą. Medicinos paslaugos Amerikoje labai brangios.
Kuris gyvenimo etapas Jums buvo skaudžiausias ir sunkiausias? Žinau, kad patyrėte nemažai išbandymų ir sunkumų.
Sunkiausia buvo išgyventi antrąsias skyrybas, neištikimybę, nusivylimą savo sutuoktiniu ir asmeniniu gyvenimu. Viso to padarinys – depresija.
Kildavo įtarimų dėl vyro neištikimybės, nes jis pernelyg daug laiko praleisdavo naudodamasis internetu. Bet tai, kad planuoja naują gyvenimą Filipinuose su 25 metais jaunesne mergina, tiesiog pribloškė. Tai sužinojau perskaičiusi jo elektroninius laiškus. Jau buvo nupirkęs bilietus, tarėsi dėl namo, kur planavo gyventi su savo naująja žmona, nuomos. Nieko nelaukusi nuėjau pas advokatą ir įteikiau skyrybų dokumentus likus savaitei iki jo planuoto išvykimo dienos. Buvo be galo sunku, nes tuo metu Amerikoje ekonomika smuko, namo vertė krito – tapo mažesnė nei anksčiau paimta paskola jam įsigyti. Nebuvo ko dalytis, tad vyras išvyko palikęs visas paskolas ir skolas. Praėjo dveji metai, kol galutinai išsiskyrėme.
Tikriausiai tuos dvejus metus prisimenate kaip didžiausią košmarą?
Tuos dvejus metus gyvenau su mintimi, kada išauš diena, kai bankas išmes mane iš namų, nes nustojau mokėti įmokas už namą – tiesiog neįstengiau viena susimokėti. Būstą ketinta parduoti aukcione. Tačiau likus savaitei iki jo, iš banko gavau laišką su siūlymu susitarti ir patarimu prašyti valstybinės programos „Home Affordable“ paramos, sumažinti namo mokestį tiek, kad galėčiau išsilaikyti ir nereikėtų kraustytis. Tikimybė, kad pasiseks, buvo maža, bet parašiau laišką, surinkau reikalingus dokumentus ir po dvejų su puse metų pertraukos vėl pradėjau mokėti už namą; man skyrė bandomąjį laikotarpį ir gerokai sumažino mokamą sumą. Iki šiol šis įvykis man atrodo kaip stebuklas.
Kas tuo sunkiu metu Jums padėjo?
Pradėjau tapyti, jaučiau poreikį save realizuoti ir kartu norėjau namus jaukesniais paversti. Įsigijau drobių ir akrilinių dažų, mėginau tapyti jūrą, gėles, bet labiausiai pamėgau tapyti abstrakčius paveikslus. Supratau, kad turbūt nesvarbu, ką matai, svarbu, kaip į tai žiūri.
Ar tada netrūko dėmesio, palaikymo iš seserų ir kitų šeimos narių? Kokie Jūsų santykiai su artimaisiais dabar?
Vaikystėje dėmesio iš tėvų daug nesulaukiau. Iš penkių vaikų aš jauniausia. Daina, vyriausioji sesuo, buvo kartu ir mano draugė, ir mokytoja, ir mama. Su ja praleisdavome daug laiko, ji vesdavosi mane į renginius, muziejus, parodas. Jos tikrai trūko tuo sunkiu metu. Ir Rasos – ji tokia optimistė ir gebanti užkrėsti gera savo nuotaika.
Dabar ryšius palaikyti sunku dėl didelio atstumo ir laiko skirtumo. Tik dėl šiuolaikinių technologijų galime kalbėtis matydamos viena kitą per kameras, bendrauti elektroniniais laiškais. Per devynerius metus tik kartą aplankiau Dainą Paryžiuje ir kartą buvau grįžusi į Lietuvą. Joje susitikau ir su atostogaujančia Daina, ir su Rasa. Būtų smagu, jei abi seserys atvyktų tuo pačiu metu ir galėtume visos pabūti kartu. Tai būtų didžiausia Dievo dovana, nes laikas ir prisiminimai, manau, yra brangiausi dalykai žmogui.
Kaip manote, kas kiekvienai iš seserų pasisekė labiausiai?
Manau, kad labiausiai visos galime džiaugtis sveikais ir protingais vaikais. Tačiau visoms nenusisekė vedybos. Kalbant apie gyvenimo sąlygas, manyčiau, kad man pasisekė labiausiai, bet štai Rasa atrado tvirtą ir guodžiantį dvasinį pasaulį. Manau, kad laimės sąvoka kiekvieno gali būti suprantama kitaip. Mano nuomone, esame kiekviena savaip laiminga.
Kalbant apie Dievą ir tikėjimą, ar jaučiate ryšį su aukštesne materija? Ar tikite Dievą?
Niekada nebuvau labai tikinti, nes tėvai to nemokė. Manau, kad emigracija, Tėvynės, artimųjų, tikros meilės ilgesys ir liga suartino su Dievu. Dažnai prašydavau Dievo suteikti man jėgų ir neleisti palūžti.
Kaip Amerikoje švenčiate šv. Kalėdas?
Kalėdos – pati mėgstamiausia mano šventė. Amerikietiškos šv. Kalėdos labai panašios į lietuviškas: visi puošia eglutes, kepa sausainius, perka dovanėles. Aš stengiuosi išlaikyti tradicijas – visuomet Kūčioms ruošiu dvylika patiekalų. Išties labai pasiilgstu lietuviško maisto, man jis pats skaniausias. Per šv. Kalėdas taip pat pasipuošiame eglutę, gauname dovanėlių nuo Kalėdų Senelio.
Kalbino Ieva Ąžuolaitytė-Staneikienė